518 | 2016 02 29 | Dovydas suskaičiuoja...

Laba diena, skaitant Biblijos epizodą, kai karalius Dovydas nusideda, liepdamas suskaičiuoti tautos žmones (Metraščių (arba Kronikų) ir Samuelio knyga), kyla klausimas: kas sukurstė jį nusidėti? Pats šėtonas-velnias? Šėtonas-žmogus? Ar Dievas (2 Sam 24)?
Deividas, 21 m., Kaunas

 

Sveiki, Deividai, pabandysiu atsakyti į jūsų klausimą. Perskaitykime jūsų minimas eilutes: Viešpaties rūstybė vėl užsidegė prieš Izraelį. Jis paragino Dovydą suskaičiuoti Izraelio ir Judo gyventojus (2 Sam 24, 1). Šėtonas pakilo prieš Izraelį ir sukurstė karalių Dovydą suskaičiuoti tautą (1 Kron 21, 1).

Taigi, kaip jūs teisingai pastebėjote, skaitant šias vieną ir tą patį įvykį aprašančias Biblijos knygas neaišku, kas paragino Dovydą surašyti gyventojus: Viešpats ar šėtonas.

Jau vėliau, atlikus surašymą, kuriam, beje, karaliaus Dovydo valdininkai priešinosi ir jį perspėjo, kad tai negerai, Dovydas suprato, jog pasielgė nederamai: Ir Dovydo širdis sudrebėjo, kai jis buvo suskaičiavęs žmones. Dovydas tarė Viešpačiui: „Labai nusidėjau, taip darydamas. Viešpatie, prašau, atleisk savo tarno kaltę, nes labai kvailai pasielgiau“(2 Sam 24, 10); Dievui tai nepatiko, ir Jis baudė Izraelį. Dovydas tarė Dievui: „Labai nusidėjau taip darydamas...“ (1 Kron 21, 7–8)

Štai keletas šioms eilutėms skirtų Biblijos komentatorių minčių.

Johnas McArthuras (g. 1939 m.) rašo: „Šis, atrodytų, prieštaravimas išsisprendžia supratus, jog Dievas gali  panaudoti šėtoną savo tikslams pasiekti <...>, pvz., teisiant nusidėjėlius (žr. Mk 4, 15; 2 Kor 4, 4), apvalant šventuosius (žr. Job 1, 8–2, 10; Lk 22, 31–32) ir bažnyčias (žr. 1 Kor 5, 1–5; 1 Tim 1, 20) ir pan. Nei Dievas, nei velnias neprivertė Dovydo nusidėti (žr. Jok 1, 13–15), bet Dievas leido šėtonui gundyti Dovydą, ir jis pasirinko nuodėmę. Ta nuodėmė apnuogino jo išdidžią širdį, ir Dievas ėmėsi priemonių. Dovydas labiau  pasitikėjo savo jėgomis nei Dievu ir nuopelnus už pergales priskyrė skaitlingai savo armijai. Tai ir užtraukė Dievo pyktį, ir Jis leido šėtonui atskleisti šią nuodėmę.“

Matthew Henry (1662–1714) rašo: „Dovydas didžiavosi savo tautos skaitlingumu, tačiau po Dievo teismų tauta jau nebuvo tokia skaitlinga. Tai, kuo mes didžiuojamės, susilpninama, paimama iš mūsų arba atneša mums nelaimes.“

Panašu, jog Viešpats, supykęs ant Dovydo, leido jam atlikti tą surašymą. Tad galima sakyti, jog abi mintys yra teisingos, nes būtent šėtonas Dovydą tam įkvėpė, o Dievas leido tai daryti. Karalius Dovydas paskelbė surašymą greičiausiai norėdamas pasididžiuoti savo tautos ir kariuomenės gausumu. Jis labiau pasitikėjo žmogiškais resursais, rėmėsi savo galia, o ne Viešpačiu, ir Dievas leido šėtonui tokiu būdu gundyti Dovydą.

Anot apaštalo Pauliaus, jei žmogus nesistengia pažinti Dievo, Viešpats leidžia jam vadovautis ir netikusiu mąstymu: Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Vadindami save išmintingais, tapo kvaili <...>. Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera (Rom 1, 21–22. 28).

Manyčiau, kad reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, kad Samuelio ir Kronikų knygos parašytos skirtingu metu. Samuelio knygos, manoma, galėjo būti parašytos paties Samuelio ar jo bendraamžių (t. y. 931–722 pr. Kr.), o 1 ir 2 Kronikų (arba Metraščių) knygos parašytos jau izraelitams grįžus iš Babilono tremties. Jas, manoma, parašė kunigas Ezdra (apie 450 m. pr. Kr.). Taigi, Kronikų knygų autoriai jau iš kelių šimtų metų perspektyvos galėjo kitaip vertinti tuos pačius įvykius, pavadindami juos jau nebe Viešpaties, o šėtono darbu.

Su pagarba pastorius Gintautas Gruzdys

Bendrinti: