182 | 2009 08 25 I Individualus ir bendruomeninis tikėjimas

Sveiki, norėjau paklausti, ar individualistinis tikėjimas Dievu yra gerai, ar blogai? Kokie pliusai ir minusai? Kur tai gali nuvesti?
Vaidas

34 metai

Rietavas




Žodžiai individualistas, individualistinis, manau, turi tam tikrą neigiamą atspalvį. Vikipedijoje radau štai tokį aprašymą: Individualizmas - moralinė laikysena, politinė filosofija, socialinis požiūris, pabrėžiantis individo nepriklausomybę. Individualizmas iškelia asmeninius siekius ir vertybes virš visuomenės, valstybės, bendruomenės, organizacijos tikslų ir vertybių. Ši ideologija oponuoja kolektyvizmui, kuris visų pirma iškelia visuomenės, valstybės gerovę. Individualizmas dažnai atmeta ir organizuotą religiją, visuomenės moralines normas, tradicijas.

Manau, toks kraštutinis, savanaudiškas požiūris toli nuvesti negali. Tačiau galbūt jūs turėjote omenyje individualų - asmeninį tikėjimą?

Viename iš straipsnių „Dievo Bažnyčios planas" autorius Holger Lahayne taikliai pastebi: Lietuviškasis individualizmas yra ypatingas tuo, kad iš dalies jis yra reakcija į 50 metų trukusį prievartinį kolektyvizmą. Taigi švytuoklė nulėkė į kitą kraštą. Pradinės formos - individualumas bei bendruomeniškumas savaime nėra blogai. Netgi kaip tik labai gerai. Bet šie du dalykai gali iškrypti ir bendruomenė pavirsti į pilką ir vienodą kolektyvą, o individualumas - į individualizmą (http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-113.htm ).

Iš tikrųjų mes visi pašaukti atrasti balansą tarp asmeninio, individualaus, bei bendruomeninio tikėjimo Dievu. Labai svarbi ir viena, ir kita pusė. Mes išgelbėjami per asmeninį tikėjimą, kai asmeniškai patikime Jėzaus atlikta auka už mūsų nuodėmes ir išpažįstame Jį savo Viešpačiu ir Gelbėtoju. Bet tuo pačiu tolesnis sveikas ir visavertis krikščionio augimas galimas tik bendruomenėje - bažnyčioje. Apaštalas Paulius bažnyčią palygina su kūnu, kuriame atskiros kūno dalys atlieka skirtingas funkcijas pagal joms suteiktas dovanas - malones, bet visos veikia bendram labui (1 Kor 12, 1; Rom 12, 3-13; Ef 4, 11-16).

Bažnyčia yra paties Kristaus įsteigta institucija mūsų palaiminimui. Čia mes mokomės tarnauti Dievui ir artimui. Pats Kristus bendravo ir su Dangiškuoju Tėvu, ir su mokiniais bei kitais žmonėmis.

Be asmeninio tikėjimo mes nebūsime išgelbėti, nes gelbsti Kristus, o ne bendruomenė, tačiau be bendruomenės mes lengvai galime paklysti savo samprotavimuose, pagundymuose ir prarasti tikėjimą. Iš kitos pusės, yra galimybė „atšalusius" savo asmeninius santykius su Dievu dangstyti bendruomenės lankymu. Nors lankant bendruomenę, mano nuomone, yra daugiau šansų girdint žodį ir matant tarnaujančių žmonių pavyzdį pačiam vėl „užsiliepsnoti".

Šventajame Rašte galime atrasti tiek asmeninio, tiek ir bendruomeninio tikėjimo pavyzdžių. Normali krikščionio būklė yra tokia: jis turi asmeninio bendravimo su Dievu patirtį, bet trokšta ir būti drauge, tarnauti su kitais tikinčiaisiais bažnyčioje.

Trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti, tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu (Rom 1, 11-12).

Pastorius Gintautas Gruzdys



Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas

Bendrinti: