323 | 2011 04 02 | Nuoskaudos

Sveiki, esu krikščionė, bet yra žmonių, kurių labai nemėgstu, tiesiog nekenčiu. Ilgai laikau nuoskaudas, greitai įsižeidžiu. Niekaip nepavyksta to atsikratyti. Tai kaip kirminas graužia mane pačią. Prašau, patarkite, ką man daryti?

Jurga, 36 m, Kaunas

 


Labas, Jurga,

Tavo laiške pirmiausia mane paguodė tai, jog save vadini ir laikai krikščione. Prisiminkime, ką reiškia žodis „krikščionis“. Krikščionis - tai panašus į Kristų. Vadinasi, mes, kurie vadiname ir laikome save krikščionimis, turėtume būti panašūs į Kristų. Biblija mus guodžia ir moko, jog tokie tampame ne iš karto, bet palaipsniui. Kiek tik savo vidinio žmogaus akimis įsižiūrime (t. y. įtikime), koks yra Jis, tiek ir keičiamės (arba turime galimybę keistis), panašėdami į pamatytą Jo atvaizdą: Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (2 Kor 3, 18). Taigi, kokį Kristų mums atskleidžia Evangelijos tau rūpimu klausimu? Jėzus smerkdavo ar išteisindavo, atleisdavo ar keršydavo, įsižeisdavo ar tebemylėdavo, gąsdindavo ar tik įspėdavo? Galų gale, kokius Jis mokė būti mus?

Ryškiausiai turbūt apie tai kalba Jo elgesys nukryžiavimo valandą: kabėdamas ant kryžiaus tarp dviejų nusikaltėlių, Jėzus atveria savo širdį ir parodo meilę Jį nukryžiavusiųjų atžvilgiu: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro (Lk 23, 34). (O juk Jis šitą kančią kentėjo būdamas visiškai nekaltas, dėl kitų!). Jam daro skriaudą, o Jis ne tik neužsidega neapykanta, bet dar ir prašo Tėvą jų (Jo skriaudėjų) nebausti, bet jiems atleisti! O mums, Jo sekėjams Jis įsako: Atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus. Bet jeigu jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas, kuris danguje, neatleis jūsų nusižengimų (Mk 11, 25-26).

Asmeniškai man šie Jėzaus žodžiai buvo ir tebėra didžiausias akstinas atleisti kiekvienam viską, nelaikyti įsižeidimo, netrokšti keršto. Taip, iš tiesų atleisti visiems ir viską yra mūsų sprendimas, mūsų pasirinkimas (kasdien, kas valandą, kiekvieną akimirką, vėl ir vėl).


Todėl pirmas patarimas šiuo klausimu būtų suklupus savo „maldos kambarėlyje“ prašyti Tėvo atleidimo už nešiotas nuoskaudas, įsižeidimus, prašyti pagalbos atleisti visiems viską, kad ir kas tai būtų. Melsti to reiktų nuolatos, diena po dienos, kol imsi patirti, kaip atleidimas tampa tavo natūralia reakcija į patiriamas užgaules, neteisybes ir t.t.  Toliau raginčiau šia tema (pa)bendrauti su savo bažnyčios pastoriumi ar vyresniuoju, taip pat paieškoti krikščioniškos literatūros kalbančios būtent apie atleidimą

.
Linkiu tau Dievo pagalbos siekiant panašėti į Kristų!


Pastorius Romanas Semaška



Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas

Bendrinti: