Trumpa misija į Filipinus ir koronaviruso sugriauti planai

2020 metų pavasarį, kovo 614 dienomis, misionierės Sue Yager kvietimu 11-os tikinčių savanorių komanda iš Lietuvos ketvirtą kartą vyko į Filipinus, kur planavo patarnauti vargstančioms šeimoms. Kelionės tikslas – teikti medicininę pagalbą vargstantiems, atlikti nesudėtingus remonto darbus ir vesti edukacinius užsiėmimus lūšnyno vaikams. Apie kelionės iššūkius ir netikėtus įvykius, pakeitusius savanorių planus, kalbamės su šeimos gydytoja Laimute Puidokiene (61 m.), kuri į misijas Filipinuose vyko antrą kartą.

Laimute, pirmą kartą į misijų kelionę Filipinuose vykote 2015 metais. Praėjus 5-eriems metams vėl išsiruošėte į tolimą kelionę. Kodėl?

Taip, tai mano antroji kelionė į Filipinus. Kai vieną sekmadienį bažnyčioje pamačiau Ričardą Pagojų, su šypsena artėjantį prie manęs, supratau, kad „kvepia Filipinais“. Jau žinojau, kad ten važiuosiu, nes Dievas paruošė širdį, tad šį kvietimą priėmiau natūraliai, nors viskas kalbėjo „prieš“ – tiek mano amžius, tiek prasidėjusio koronaviruso fonas, tiek finansai ir įsipareigojimai darbe... Vis dėlto pati nejutau nerimo ar baimės ir net antgamtiniu būdu radau sau pamainą darbe.

Iki šiol nesuprantu, kodėl Filipinai yra mano širdyje. Kai lėktuvas nusileido Maniloje, pasijutau taip, lyg grįžčiau iš tolimos kelionės namo. Niekaip negalėjau to suprasti. Tai, matyt, yra Dievo darbas – kai gali priimti kitame pasaulio krašte gyvenančią tautą į savo širdį, iš jos nieko nereikalaudamas, neprašydamas. Mes tiesiog atvažiavome duoti, net iki galo nesuprasdami, ką duosime.

Iš Lietuvos išvyko dešimt komandos narių, o Maniloje prisijungė vienuoliktoji – jūsų dukra Danielė?

Taip, į kelionę vyko „šeimyninė“ komanda: aš su dukra Daniele, kuri atskrido į Manilą iš Italijos, ir dar viena šeimos gydytoja Eglė Krasovskienė su sūnumi Juliumi iš Vilniaus, – mūsų vaikams tai buvo antroji misijų kelionė į Filipinus. Su mumis vyko kelionės organizatoriai: Panevėžio evangelinės bažnyčios pastorius Ramūnas Jukna su sūnumi Mažvydu bei Ričardas Pagojus su dukra Barbora, o taip pat Deividas Judenis su sūnumi Samueliu iš Kėdainių ir Paulius Makčinskas iš Kauno. Maniloje mus pasitiko Sue Yager – „Hope center“ įkūrėja ir šių misijų dvasinė „mama“, bei vietinių bažnyčių lyderiai Ana Satrain ir Glenn Lucitano – mūsų kelionės ištikimieji ir sumanieji pagalbininkai. Taip pat talkino kitų „Hope center“ kuruojamų bažnyčių tarnautojai. Mūsų darbas buvo suplanuotas iš anksto.

Tiek jūs, tiek gydytoja Eglė tarnavote kaip medikės, o ką veikė kiti komandos nariai?

Mūsų jaunimas – Barbora su Mažvydu ir jų tėčiai – Ramūnas su Ričardu vedė edukacinius užsiėmimus vaikams, mokė juos higienos įpročių (plautis rankas, valytis dantukus), žaidė žaidimus. Vaikai gavo dovanų iš Lietuvos vaikų – dantų šepetėlių. Tai be galo mieli vaikai, viskuo džiaugėsi, daug klausinėjo apie Lietuvą. Kiti mūsų komandos vyrai atliko remonto darbus.

 

Kuo ši kelionė skyrėsi nuo pirmosios?

Atvykę į sostinę Manilą, iš karto skridome į Butuaną Mindonao saloje. Už 500 dolerių nupirkome vaistų ir vitaminų. Vos mums atskridus į Butuaną, išgirdome apie gaisrą, kuris nusiaubė lūšnynų rajoną – nukentėjo apie 200 šeimų. Todėl jau kitą dieną pradėjome dirbti šio gaisro zonoje. Teko pamatyti nudegimų, akių sužeidimų, kitokių ligų. Ši misija išties labai stipriai skyrėsi nuo pirmosios kelionės. Mes tikėjomės, kad darysime tą patį, ką ir anksčiau, o tarnavome visiškai kitaip – iš pradžių nuo gaisro nukentėjusiems žmonėms, po dienos sprendėme, kaip paremti nukentėjusias šeimas, kurios  lankė „Hope center“ kuruojamą bendruomenę. Mūsų komandai pavyko surinkti paramą 25 šeimoms. Dalinome antklodes, maisto paketus, kurių pagrindinę dalį sudarė ryžiai (tai – jų duona).

Kelionė buvo skirta padėti nepasiturintiems, vargingai gyvenantiems žmonėms?

Mūsų tikslas buvo patarnauti bažnyčią lankančioms šeimoms, kurios gyvena lūšnynuose, ypač jų vaikams. Planavome darbuotis dvi savaites, deja, šiais metais spėjome patarnauti tik tris dienas. Nuo pat ryto į krepšinio aikšteles (Filipinuose labai mėgstama žaisti krepšinį), pristatytas kėdžių, susirinkdavo apie 100–150 žmonių būrys, kurie kantriai laukė savo eilės pas gydytoją. Dirbdavome karštyje apie 5–6 valandas. Nežinau, kokie buvo filipiniečių lūkesčiai, bet man labiausiai gaila tų, kurie liko anapus ribos, su kuriais nespėjome susitikti. Ankstesnės kelionės metu mūsų komanda buvo didesnė, be to, mums padėjo ir amerikiečiai bei krikščionė medikė iš Japonijos, tai ir veikla buvo įvairiapusiškesnė, rezultatai labiau apčiuopiami. Šiais metais komanda buvo nedidelė, bet per tas tris dienas padarėme tiek, kiek galėjome.

Susitikimai su tais žmonėmis, jų vaikais buvo be galo įspūdingi. Jie žiūri į gydytoją didelėmis, viltingomis akimis ir laukia stebuklo. O mes buvome panašūs į tuos Jėzaus mokinius, laikančius rankose „tik penkis kepalėlius ir dvi žuvis“ (Lk 9, 13). Natūraliai kilo klausimas: „Viešpatie, kaip mes, turėdami tiek nedaug, pamaitinsime šią minią?“ Iš vienos pusės, sunku matyti jų vargą – buvo tokių, kurie, būdami 60 ar net 80 metų, gyvenime nematė gydytojo, tad dažnai niekuo nebegali jiems padėti. Bet jie atėję iškalba savo bėdas, išgirsta patarimų ir nuolankiai dėkoja, kad tiesiog skyrei jiems tas 10–15 minučių. Jų dėkingumas nepaprastai gilus – mes nemokame taip dėkoti. Iš kitos pusės, kartais jautiesi bejėgis, nežinai, ką daryti. Atrodo, kad galėtum atsiųsti pagalbą, surinktum pinigų ir išsiųstum žmogų operuoti, bet... jų yra šimtai... Deja, visiems padėti negali.

Pamenu vieną moterį, kurios regėjimas katastrofiškai blogėjo dėl kataraktos ir glaukomos. Ji atėjo pas mus kaip į paskutinę pagalbos stotelę, tardama: „Negaliu operuotis, nes tai kainuoja labai daug ir nežinau iš kur gauti tiek pinigų.“ Lūšnyno žmonės nedirba, neturi sveikatos draudimo ir socialinių garantijų – nei suaugę, nei vaikai. Dauguma jų negauna jokios medicininės pagalbos. Mūsų nedidelei komandai liko tik desperatiškai melstis už šią moterį: „Dieve, jei Tu nori, pasigailėk ir išgydyk ją!“ Nuostabiausia buvo tai, jog moteris pas mus atėjo verkdama, o išėjo šypsodamasi – išsinešė kažką, kas sutvirtino jos tikėjimą.

Kaip Jūs atlaikėte tokį įtemptą, intensyvų bendravimą?

Manau, būti su tais žmonėmis – Dievo malonė. Jiems labai svarbus rankų prisilietimas, o apkabinimas – pats geriausias gydymo metodas (šypsosi). Jie serga tokiomis pačiomis ligomis kaip ir mes, patiria tuos pačius skausmus, daug vienišų mamų, šeimose auga po 5–6 vaikus. Ateidavo jaunos moterys, kurios pačios atrodė kaip vaikai, bet jau turėdamos 4 ar 5 vaikus. Iš vienos pusės, išgyveni bejėgiškumą, kad negali padėti, bet žinai – Dievas gali, o iš kitos pusės, kiek gali, tiek duodi (dalinome vitaminus, vaistus, akinukus) ir, matydama jų dėkingumą bei džiaugsmą, pati įsikvepi, o tai suteikia jėgų darbuotis. Beje, filipiniečiai taip nuoširdžiai šypsosi, tad tai atperka visą liūdesį.

Trečią valandą dienos vietinis jaunimas, kuris mums talkino vertėjaudamas, jau vos pastovėdavo ant kojų, o tu dar kvėpuoji... ir supranti, kad tai malonė. Mes gyvenome ta diena, atiduodami viską, ką turėjome. Visi buvo apkabinti. Ne pagydyti, bet apkabinti... Dievo gailestingumas ir jų pačių dėkingumas – tai dvi įspūdingos šio tarnavimo pusės.

Kaip pakėlėte oro sąlygas?

Tuo metu buvo 32–36 laipsniai karščio. Ten aklimatizuojiesi maždaug per 2 paras. Filipinų klimatas minkštas – daug drėgmės, šilumos, daug dulkių, daug augalų. Tuo metu jau buvo ruduo ir jiems buvo šalta (juokiasi). 

Dirbti buvo nelengva, nes aplinkui daug gamtos triukšmo – pučia vėjas, džiunglės ošia, dar ošia ir tave apspitusi minia, tad būdavo sunku per fonendoskopo membraną klausytis plaučių ar širdies darbo. Pradžioje žmonės sėdėdavo ir laukdavo 20–30 metrų atstumu nuo mūsų darbastalių, bet vėliau atsistoję pamažu artėdavo prie mūsų, tad ta minia ošdavo lyg vandenynas... Kai jie priartėdavo per kokius 3 metrus, prašydavome atsitraukti, nes nieko nebegirdėdavome ir nebematydavome (juokiasi). O jie klusniai, šypsodamiesi atsitraukia ir... vėl priartėja. Negali pykti, nes supranti jų troškimą būti šalia. Jie žiūri, kaip tu dirbi, kaip bendrauji. Žmonės ateina su viena bėda, o pasirodo, turi tris ar net keturias. Be galo trokšta dėmesio.

Tad jums teko ne tik teikti medicininę pagalbą, bet ir sielas paganyti?..

Taip. Žmogus žiūri į tave kaip į gelbėtoją. Jis tikisi: „Jei tik palytėsiu jo drabužius, išgysiu.“ Tai turbūt ir įkvepia, nes atvažiuoji plikomis rankomis. Manau, kad misionieriai, kurie gyvendavo su tais žmonėmis, skelbė Evangeliją visai kitaip, nei mes įsivaizduojame. Kai esi tarp jų, tarsi turi tą misiją – apžiūrėti, pasakyti, kodėl serga, kokia skausmo priežastis, bet, kita vertus, jauti jiems didžiulę meilę, gerumą ir gailestingumą, kuri ateina ne iš žmonių. Tai yra Dievo malonė jiems ir malonė mums, bet, manau, mums ta malonė didesnė, nes būdami tarp jų mes tampame mažesni.

Kai važiuoji Filipinų gatvelėmis, matai purvą, dulkes, apleistus namelius. Galvoji: „Hmm... Dieve, čia reikėtų atsiųsti komandą surinkti šiukšles ir juos pačius įtraukti į darbą.“ Kaipmat imi kurti „verslo planą“, bet žmonės nėra tam subrendę... tu išvažiuosi, o jie lauks to pasikartojimo. Tautą augina Dievas, o mes, žmonės, galime tik atvažiuoti „palaistyti“. Nei jų ekonomika, nei kas kitas iš šono juos išlaisvins, kol jie patys neužaugs. Juk ekonomiškai Filipinai nėra silpna šalis Azijoje. Bet jų lūšnynai yra didelis galvos skausmas valdžiai, juose klesti narkotikai ir kitokios priklausomybės. Vietinės bažnyčios meldžiasi už jaunimą, kurio ten išties daug, – kad Viešpats apsaugotų nuo narkotikų ir išvaduotų iš priklausomybių. 

Įdomu, kad Filipinai – krikščioniška šalis, apie 90 proc. žmonių yra krikščionys. Čia daug tikėjimo apraiškų – baptistų, metodistų, katalikų bažnyčių. Ant kas antro didelio namo užrašyta „Jesus“. Su visais žmonėmis gali kalbėtis apie Jėzų, nėra tokio priešiškumo kaip Lietuvoje. Ten, jei prieisi ir apsikabinęs žmogų pasakysi: „Jėzus tave myli“, jis atsakys: „Taip.“ Filipiniečiai labai dėkingi žmonės. Po kiekvienų pamaldų bažnyčiose meldžiamasi už tikėjimo namiškius, paminint kiekvieną asmeniškai: dėkojama pastoriui, sekmadieninės mokyklos mokytojams, tvarkdariams ir kitiems tarnautojams...

Šį kartą buvo netikėtų sukrėtimų – kilo gaisras lūšnyne, vėliau teko viską palikus staiga išvykti... Negalėjote laikytis tvarkaraščio, reikėjo greitai keisti planus.

Taip, turėjome tarnauti ir penktadienį, ir šeštadienį, ir sekmadienį, bet jau ketvirtadienį vakare pasiekė staigi žinia dėl karantino. Aplinkinės šalys – Pietų Korėja, Kinija, Australija jau buvo paskelbusios, kad uždaro sienas. Tą vakarą sužinojome, kad Filipinų prezidentas paskelbė, jog nuo sekmadienio 24 valandos nakties uždaromas ir Manilos, ir kiti oro uostai. Teko nutraukti misiją ir per 2 paras išsikraustyti iš Filipinų!

Buvo labai gaila viską palikti. Rodės, širdis plyšta – taip trokšti pasilikti ir tęsti pradėtą darbą. Mūsų vadovė Sue Yager leido mums apsispręsti patiems. Pastorius Ramūnas Jukna, atsakingas už komandos žmones, priėmė sprendimą išvykti, nes galėjome Filipinuose įstrigti keliems mėnesiams. Per 2 valandas turėjome nusipirkti bilietus namo. Tai buvo ypatingas laikas – širdis rami, bet rankos dreba... Visi puolėme ieškoti bilietų, interneto ryšys trūkinėjo... Visgi galiausiai mums visiems pavyko nusipirkti bilietus namo.

Tai buvo išties sudėtinga?

Buvo tikrai sudėtinga, nes reikėjo ieškoti skrydžių iš to, kas liko. Iš Butuano į Manilą visa komanda greitai gavome bilietus, o kai užsakinėjome bilietus iš Manilos į Vilnių, jau negalėjome pasirinkti, kokia klase skrisime, kad sutaupytume pinigų. Tad kai kuriems iš mūsų teko pirktis verslo klasės bilietus. Likome visiškai basi... nors parskridome labai komfortiškai – parplaukėme lyg kokie banginiai. Bet iš tiesų mes... bėgome.

Vėliau išgirdome, kad daug žmonių įstrigo oro uostuose. Filipinuose yra tokia tvarka: jei prezidentas pasakė, tai turi būti įvykdyta. Nors higienos normų buvo laikytasi ir tuomet, kai atskridome, bet po prezidento įsakymo visur įsivyravo labai griežtos taisyklės: buvo matuojama žmonių temperatūra, oro uostas buvo pasiruošęs sugaudyti sergančius koronavirusu. Šalis buvo uždaryta ne dėl susirgusiųjų skaičiaus, o dėl to, kad šį virusą atveža užsieniečiai: uždarome jiems duris ir vejame juos lauk. Mums ši šalis buvo labai saugi, nustebino jų labai greitas pasiruošimas karantinui.

Bet panikos vis tiek teko patirti, matant tai, kas vyksta aplinkui?

Taip, panikos tikrai buvo. Didžiausia panika buvo, kai pirkome bilietus, nes viskas keitėsi tiesiog akimirksniu. Mano dukra vienintelė nerado pigesnio bilieto, o verslo klasės bilietas, kainavęs per 1 200 eurų, po kelių minučių jau kainavo daugiau nei 2 000 eurų! Įtampa augo... Tuomet meldžiausi: „Viešpatie, Tu mus čia atvežei, tai ir išvežk iš čia!!!“ Taip rimau, rimau, kol galiausiai nurimau ir išgirdau dukrą šaukiant: „Mama, įsivaizduoji, bilieto kaina nukrito iki 700 eurų!“ „Griebk, – sakau, – greičiau!“ (Juokiasi). „O Dieve, – mintyse meldžiausi, – nuskaičiuokite greičiau tuos pinigus, kad tik tas bilietas būtų greičiau nupirktas!“ Ji vienintelė grįžo su dviem persėdimais – per Saudo Arabiją į Minską, o iš Minsko į Lietuvą. 

Tąkart jaučiausi, kaip tas Jėzaus mokinys valtyje per audrą: „Viešpatie, Tu čia ramiai miegi, o mūsų valtis skęsta! Jėzau, kur Tu?!“ Staiga po 10 minučių Jėzus pabunda (šypsosi) – Danielė šaukia: „Mama, radau bilietus!..“ Taip mūsų valtis pagaliau išplaukė – mes tikrai jautėmės kaip mokiniai, kurie per užklupusią audrą galvojo, kad nuskęs...

Kaip galiausiai jus pasitiko Lietuva? 

Kaip tautos priešus (juokiasi)...

Tikrai?

Mes visi atvažiavome iš saugių šalių – tiek Turkijoje, tiek Filipinuose užsikrėtimo lygis buvo labai mažas. Stambule visas aptarnaujantis personalas buvo su kaukėmis ir pirštinėmis, ant kiekvieno kampo kabėjo dezinfekcinis skystis. Nustebino tvarkinga aplinka oro uostuose. Bet mes patys jautėmės nesaugiai, nes kirbėjo mintis, kad gali apsikrėsti... Grįžę visi izoliavomės 14 dienų, bet sulaukėme kaimynų priekaištų: „O ko ten buvote? Laikykitės nuo mūsų kuo toliau...“ Vien dėl kitų žmonių saugumo buvome saviizoliacijoje. Dirbau nuotoliniu būdu, todėl didelio atotrūkio nejutau, bet kolegos nenorėjo susitikti. Lietuva buvo apimta nerimo. Jau ir taip Lietuvoje labai aukštas nerimo lygis, bet baimė ją tiesiog sukaustė.

           Vis dėlto grįžus namo teko susidurti su nauju iššūkiu – laukė neramios dienos, stebint pranešimus dėl naujų koronaviruso susirgimų Lietuvoje.

Dar kelionėje būdami dalinomės Martyno Liuterio mintimis apie marą: turiu daryti, kas priklauso, o ne tuščiai pasitikėti savimi. Infekcijos kontekste turi elgtis išmintingai, adekvačiai, o ne demonstruoti, kad neva nieko nebijau. Vis dėlto grįžę namo atsipūtėme. Ramybė buvo keliaujant į Filipinus, ramybė lydėjo, kai iš jų bėgome, bet ir grįžę turėjome ramybę, kad tikrai viskas bus gerai. Man šis karantino laikas buvo palaimintas. Apsaugos priemonės šeimos kliniką pasiekė laiku, darbuotojai puikiai susitvarkė.

Mes ieškome stebuklingos piliulės, stebuklingų vaistų, stebuklingų būdų... Bet būdai apsisaugoti labai paprasti: plauti rankas, dėvėti kaukes, prižiūrėti avalynę, drabužius, laikytis saugaus atstumo. Daugiau nieko nereikia. Parėjus namo, būtina nusiplauti rankas, veidą. Batus palikti prie durų, niekur toliau su jais neiti, nes ant batų gali parsinešti infekcijos užkratą. Virusas krenta ant daiktų, bet ten jis negyvas, kol neatsiduria žmogaus organizme. Virusas gyvena tik gyvame organizme, ant drabužių jis mums nepavojingas. O vidų galime apsaugoti, saugodami burną, gleivines, akis. Viską nulems mūsų higiena, o ne ypatingas vaistas.

Ar svarbi žmogaus imuninė sistema?

Svarbiausia yra žmogaus gynybinė sistema: ji atpažįsta svetimą genetinę medžiagą, naikina grėsmę ir išsaugo informaciją apie mūsų organizmuose buvusius imuninius įvykius. Sveika ir subalansuota imuninė sistema – žmogaus sveikatos ir išlikimo garantas susirgus. Kas vyksta imuninėje sistemoje Covid-19 infekcijos akivaizdoje? Ji staiga „parklupdoma ant kelių“, sutrinka daugybė biocheminių reakcijų ir vadinamoji „citokinų audra“ galutinai atveria laisvą kelią mumyse esančioms bakterinėms infekcijoms, pražudančioms pirmiausia lėtinių ligų turinčius ir vyresnius žmones.

Ne veltui infekcijos pradžioje visuose pamokančiuose straipsniuose buvo pabrėžiama gelbstinti imuniteto jėga. Ką reikia daryti, kad nežūtume klastingo, žaibiškai plintančio viruso užpuolimo metu? Iš parduotuvių lentynų pradėjo dingti maisto produktai, ženšenis, česnakai, o vaistinėje seko vitaminų ir mikroelementų atsargos. Visas mokslo pasaulis karštligiškai ieškojo atsakymo: kaip sustabdyti viruso plitimą, kaip jį gydyti ir ko laukti tam, kuris išgyveno šią infekciją. Tikslaus atsakymo vis dar nėra. Laukiame nerimastingai, bijodami ateities, laukiame dar ir užsidarę, ir uždaryti. Tuo pačiu metu sustiprėja mūsų sielos išgyvenimai, tenka perkilnoti vidinius svorius. Praregime, kad troškome nugyventi du gyvenimus vietoj vieno, nes nebuvo laiko sustoti, sutvarkyti santykius, atstatyti pusiausvyras darbe ir šeimoje. Karantino akivaizdoje išnyra mūsų sielų stipriosios ir silpnosios pusės. Iš tiesų galiu drąsiai teigti, jog neišspręsti konfliktai, sujaukti jausmai, neatleidimas, nuolatinė graužatis, kaltė ir gėda atriekia didelę imuninės sistemos pajėgumo dalį ir murkdo mūsų sielas netikrų vilčių, neišsipildžiusių svajonių pelkėse.

Filipinuose stebėjomės vietinių žmonių optimizmu, atrodė, kad jie yra atradę laimės piliulių receptą ir jas net šiek tiek perdozavę (šypsosi). Nors patiria daug skurdo ir skausmo, bet jie pilni dėkingumo Dievui ir mums, atvykėliams. Iš kur visa tai? Manau, čia „kaltas“ ne tik vitaminas D (nes gauna daug saulės), bet ir jų bendruomeniškumas, dalijimasis bei aukojimasis – visa tai suteikia vidinės sveikatos, kylančios ne iš to, ką jie turi, bet iš to, kas jie yra.

Nėra sielos išgydymo be Dvasios dalyvavimo. Tam, kad pasitrauktų skauduliai, baimės ir nerimas, ieškome greitai veikiančių vaistų, stebuklingų piliulių, bet išgijimas slypi giliai mūsų viduje: kūnui reikalingas stiprus imunitetas, sielai – Dvasia ir bendrystė, o mūsų dvasiai – buvimas su savo Dievu. Iš Jo ateina gailestingumas, džiaugsmas ir užuojauta – kai dalinamės tuo, kas esame Jame, natūraliai sveikstame, nors mūsų kūnai diena iš dienos dyla.

 

Artėja vasara. Kaip žmonėms elgtis lengvesnėmis sąlygomis, kai jie trokšta ištrūkti iš namų, yra pasiilgę gyvos bendrystės?

Medikai prognozuoja, kad virusas kurį laiką dar cirkuliuos mūsų aplinkoje. Svarbiausia laikytis kelių paprastų taisyklių, išsiugdyti higienos įpročius: plauti rankas, kvėpavimo takus dengti apsauginėmis priemonėmis. Užmirškime parduotuves kaip laiko praleidimo vietą, susiplanuokime apsipirkimus ir ilgai neužtrukime parduotuvėse, laikykimės saugių atstumų. Parašykime laišką senam draugui ar kaimynui – tai jiems bus nuostabi dovana. Galbūt tai kažkam padės išbristi iš vienatvės ir užsidarymo. Nemėtykite pinigų, nes karantinas įrodė, kad galime apsieiti be daugelio dalykų, teikiančių malonumus kūnui.

 Iš tikrųjų žmogus bijo ne viruso, bet viruso nešamos mirties. Bijome daugelio dalykų: būsimų pandemijų, ugnikalnių išsiveržimų, žemės drebėjimų, terorizmo atakų. Tačiau žmonės dažniausiai susidoroja su jiems kilusiais iššūkiais, kai priešas atpažįstamas, „iškoduojamas“, – tuomet sukuriami gynybiniai mechanizmai, situacijos suvaldomos ir galų gale viskas surašoma į istorijos vadovėlius (prisiminkite sveiko, subalansuoto imuniteto funkcijas: atpažinti, sunaikinti ir įrašyti į imuninę atmintį). Šiandien aš meldžiuosi: „Viešpatie, duok šviesos akims pamatyti, kad Tu esi mano imunitetas ir Tu esi didesnis už mano baimę numirti, padėk sąmokslo teorijas pakeisti Tavo žodžiu ir pasidalinti juo su savo artimu. Padėk surasti tuos, kurie yra slėniuose ir žemumose, kad ir juos aplankytų viltis. Padėk pamatyti šitą laiką kaip galimybę kalbėti apie Tave, atvesti pavargusius pas Tave. Padėk melstis už valdžios žmones, kuriems taip reikia Tavo išminties. Laukiu laiko, kai nerimo ir baimių apimtus žmones vėl galėsime laisvai apkabinti – taip, kaip Filipinuose.“

 

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, 2020 m. birželis, Nr. 476.

 

Nuotraukos Deivido Judenio

Bendrinti: