Vilniaus krikščionių gimnazijai – 25-eri!

Beveik kas rytą Krikščionių gimnazijos mokinukus ir tėvelius jaukiai pasitinka šios mokyklos direktorius Valdas Statulevičius, kiekvieną pasveikindamas ir linkėdamas geros dienos. Mažieji išsilaksto po klases rytinei maldai, o vyresnieji besišnekučiuodami laukia pamokų pradžios. Ir gyvenimas verda – mokykla dūzgia lyg bitės avily. Pamokos, pertraukos, kūrybiški renginiai, būreliai, popietinė grupė, kelionės, gimtadienių šventimas ar įsimintinos šventės. Visa tai – mokinių gyvenimo dalis.

Šiandien mokykloje mokosi beveik 200 mokinių. Kad kuo daugiau jų galėtų mokytis, kasmet ieškoma vis naujų patalpų, mat klasės jau prisipildžiusios... Bet taip buvo ne visuomet. Ką mokyklai teko išgyventi per praėjusius 25-erius gyvavimo metus, norėtume išgirsti iš tų, kurie ne vienerius metus žengė drauge su mokykla. Tad kalbiname pirmąją mokyklos direktorę Virginiją Didžiapetrytę, pradinių klasių mokytoją Giedrę Vėžytę, išdirbusią mokykloje 25-erius metus, buvusią direktorę Jūratę Bernotienę, dabartinę direktoriaus pavaduotoją Jolantą Genytę ir jau dešimtus metus mokyklai vadovaujantį direktorių Valdą Statulevičių.

                                        ***

Pirmoji mokyklos direktorė Virginija Didžiapetrytė, jau per 10 metų gyvenanti Norvegijoje, prisimena:

Idėja kurti krikščioniškomis vertybėmis paremtą mokyklą gimė tuometinės bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastoriams Giedriui Saulyčiui ir Gabrieliui Lukošiui – ši bažnyčia tapo mokyklos steigėja.  Pastorius Gabrielius Lukošius manęs paprašė parašyti pradinės mokyklos įstatus, ir taip nuo 1993 m. gegužės mėn. pradėjome rengti dokumentus mokyklai įsteigti. Mokykla buvo įregistruota 1993 m. liepos mėn.

Pradžioje mokykla įsikūrė privačiame darželyje Vilniuje, Brolių g. 16, kur veikė ir bažnyčios raštinė. Pirmais metais dirbo trys mokytojos ir veikė dvi klasės – 1-2 ir 3-4. Mokėsi 28 mokiniai. Antraisiais metais jau buvo 3 klasės – 1 ir 2, 3-4 ir dirbo 4 mokytojos.

Mokykla be bendruomenės niekaip nebūtų išgyvenusi, nes bažnyčia nuomojo mums patalpas, mokėjo už paslaugas, pirko baldus, buitines priemones, vaikus maitino bažnyčios valgykla. Mokykla buvo neatsiejama bažnyčios dalis – buvo daug maldų, užtarimo, bendruomenės pagalbos. Iš tiesų be Dievo malonės nebūtume ką nors pasiekę. Mes, trys mokytojos, kiekvieną rytą nuo 6 val. ryto iki 7 val. melsdavomės, užtarimo maldos vykdavo ir namų grupelėse. Mums padėdavo bendruomenės žmonės – aukodavo, priėmė gyventi, nes buvome ne vilnietės. Jei ne bendruomenės palaikymas, vienos nebūtume praėjusios to kelio.

Vėliau man teko priimti tam tikrus sprendimus – įregistruoti mokyklą mokesčių inspekcijoje, kad galėtume legaliai dirbti. Po kelerių metų gavome pagrindinės mokyklos statusą. Tuo metu nebuvo privačių mokyklų įstatymo – jis atsirado tik po 5 metų. Kiekvienais metais vyko kova dėl valstybinių dotacijų – kiekvienais metais savivaldybė „rasdavo priežasčių“ mums neskirti pinigų. Vienais metais jau buvo paskyrę dotacijas, bet atsakingas žmogus netikėtai pateko į ligoninę ir savivaldybė skubos tvarka mums skirtus pinigus skyrė kitiems.

Mes, kaip mokykla, nuolat patirdavome valdininkų atmetimą ir nepasitikėjimą. Bet jautėme Dievo apsaugą ir globą. Pamenu, kaip pirmaisiais metais mokyklą ketino uždaryti, bet negalėjo, nes Brolių g. 16 esantis darželis nepriklausė valstybei – buvo privatus. Pamenu, kaip kelis kartus ryte buvau pakelta Šventosios Dvasios ir perspėta, kad tą dieną ateis komisija. Atėjusi į mokyklą pasakydavau, kad šiandien bus komisija (nors to nepranešė), ir ji tikrai ateidavo, bet mes būdavome pasiruošusios, neišsigandusios. Tai buvo labai stiprus Dievo vedimas. Matau Dievo pagalbą ir įsigyjant vadovėlius – tuo metu Švietimo ministerijoje dirbo viena tikinčioji, kuri parūpino visus būtinus vadovėlius, ko patys negalėjome gauti.

Vėliau požiūris į mūsų mokyklą ėmė keistis. Kai religinė žydų bendruomenė nusipirko darželį, kuriame buvo įsikūrusi mūsų mokykla, jei nebūtų įsikišęs Švietimo skyrius, mokykla tikrai būtų uždaryta. Džiaugiamės, kad po 6 metų mes įgavome Švietimo ministerijos pasitikėjimą. Visos komisijos, kurios mus lankė, išeidavo su gerais įspūdžiais, nors ateidavo sulaukusios melagingų, šmeižikiškų žinių. Pamenu vieno Švietimo ministerijos atstovo viešnagę mūsų mokykloje per Vasario 16-osios šventę. Tas žmogus pasakė sakinį, kurį pamenu iki šiol: „Jeigu visose mokyklose vaikai taip giedotų himną, Lietuva greičiau pasikeistų“. 

Mokykloje dirbo labai pasiaukojantis mokytojų kolektyvas. Buvo tikrai darni komanda. Kai kuriuos renginius rengdavome naktimis, nes dienomis tam nebuvo laiko – reikėjo vesti pamokas. Ačiū kiekvienam – Ritai Kaniušaitei Grikšienei, Giedrei Vėžytei, Giedrei Narbutienei, Audronei Juodžiukynaitei Jokubauskienei ir kitiems.

Tai beribė Dievo malonė ir neišsenkanti Jo meilė, kad prieš 25 metus mokykla buvo įkurta ir iki šiol gyvuoja. Dėkinga Viešpačiui, kad galėjome prisidėti prie Jo darbo.

 

 

Pradinių klasių ir dailės mokytoja Giedrė Vėžytė, dirbanti mokykloje nuo pat jos įkūrimo:

 

Giedre, nueitas netrumpas kelias, mokykla matė ir šilta ir šalta. Kas buvo sunkiausia ir džiugiausia?

 

Nuo mokyklos įkūrimo praėjo 25 metai. Džiaugiamės jau matydami vaisius – visų pirma mokiniuose, o taip pat ir mokyklos, kaip bendruomenės, gyvenime. Po 25 metų išgyvename, manau, savotišką stabilumo ir brandos periodą. Mokykloje gausėja mokinių, aktyviai gilinamasi į švietimo Lietuvoje reformos naujoves, jas stengiamasi taikyti mokymosi procese. Smagu, kad mokykla jau turi tam tikras tradicijas ir kuria naujas, toliau siekia ugdyti sąmoningas, doras, kritiškai mąstančias, Dievo pažinimu ir tikėjimo pagrindais besivadovaujančias asmenybes. Juk toks ir yra mokyklos tikslas – parodyti vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo (pagal Patarlių knygą). Džiugu, kad galiausiai mokykla įsikūrė Vilniaus evangelinės bažnyčios (anksčiau besivadinusios „Tikėjimo žodis“) patalpose ir jau nebeslegia pečių nuomos ar nežinomybės dėl patalpų našta.

 

Tačiau mokyklos pradžia nebuvo lengva. Teko viltis Dievo malone ir laukti stebuklo, kad taptume Lietuvos švietimo dalimi, nes ši mokykla buvo pirmoji Lietuvoje krikščioniška, evangeliniu tikėjimu besivadovaujanti mokykla. Kurį laiką neturėjome licencijos, bet visgi nuėjus nelengvą kelią ir ją gavus, mokyklos gyvenime prasidėjo naujas etapas. Mes, pradininkės trys mokytojos, atsiliepusios į Dievo raginimą dalyvauti šiame prasmingame darbe, Virginija Didžiapetrytė (kuri buvo pirmoji mokyklos direktorė), Audronė Juodžiukynaitė Jokubauskienė ir aš – šalia visų asmeninių naštų bei išbandymų išgyvenome ir dėl mokyklos rūpesčių. Tačiau stiprybę ir atramą visuomet teikė malda, bendravimas su Dievu, kuris palaikė ir stiprino visą šį laikotarpį. Regėjome ir išgyvenome ne vieną Dievo perspėjimą, pamokymą bei realų stebuklą, susijusį su šia mokykla. Mums teko eiti priekyje, plėšti dirvonus, arti ir sėti, ir nors buvo nelengva, bet suvokėme, kad tai labai prasminga. Džiaugiuosi, galėdama būti šio darbo dalininke. Šlovė Viešpačiui, kuris veda, palaiko ir stiprina. 

 

 

Buvusi mokyklos direktorė Jūratė Bernotienė (2005 m. – 2009 m.):

Jūrate, kas buvo sunkiausia ir džiugiausia?

Perėmiau vadovavimą mokyklai sunkiu, ypač finansiškai, metu. Mokyklai 6-erius metus veikiant Skaidiškėse, Vilniaus rajone, labai sumažėjo mokinių. Iš 120-ties buvo belikę tik 53 mokiniai, tad pirmasis mūsų tikslas buvo sugrįžti į Vilnių. Reikėjo ieškoti naujų patalpų. Kai Vilniuje radome šį, dabartinį bažnyčios pastatą, su dideliu džiaugsmu kraustėmės, nors žinojome, jog daug ką teks remontuoti, net didinti langus, kad mokykla atitiktų higienos reikalavimus. Remonto metu susitariau, kad Pilaitės mokykla išnuomotų mums 4 kabinetus. Tuomet turėjome 8 klases, tad ruošėmės mokytis dviem pamainomis. Tačiau tai sužinojusi Vilniaus miesto savivaldybė 2005 m. rugpjūčio 30 d. parašė Pilaitės mokyklos direktoriui Zotikui Popovui papeikimą ir liepė jam mūsų neįsileisti. Tuomet apie tai, kad mokykla atsiduria gatvėje, pavyko parašyti straipsnį į „Lietuvos rytą“. Į straipsnį sureagavo labai daug žmonių, savivaldybė išsigando ir leido mums Pilaitės vidurinėje mokykloje būti 1 mėnesį. Vėliau mūsų buvimo laiką pratęsė iki 3 mėn., kurių užteko, kol dabartiniame pastate buvo baigti remonto darbai. Esu dėkinga Pilaitės mokyklos direktoriui Z. Popovui už žmogiškumą. Tai, kad mokyklos veikla nesustojo, kad toliau vyko pamokos, mums buvo Dievo stebuklas.

Mokyklai viskuo padėjo bažnyčia „Tikėjimo žodis“. Visi sutarė taupyti, kad tik mokykla atsigautų finansiškai. Bet sunkiau buvo kitkas – Vilniaus mieste mes buvome nauja mokykla, ir savivaldybė nenorėjo mums nieko duoti, ką teikdavo visoms kitoms mokykloms. Jie į mūsų mokyklą žiūrėjo kaip į nepageidaujamą sektantų mokyklą, todėl daug kartų tekdavo prašyti elementarių dalykų – mokyklų pašto dėžutės Savivaldybėje, elektroninės informacijos, informacijos apie konkursus Vilniaus mieste, direktorių susirinkimus, mokykloms dovanojamas knygas ir t. t. Mums gražiuoju neduodavo nieko, kas priklausydavo visoms mokykloms. Dažniausiai neduodavo ir iš antro karto... Aš eidavau prašyti po mėnesio, jei dar neduodavo, grįždavau dar po mėnesio. Kai ką gavome po trečio, kai ką po penkto ar dešimto prašymo... Gavome dėl ryžto, atkaklumo, nors turėjo suteikti nė neprašant. Tad džiaugsmai ir vargai buvo labai persipynę: vieną dieną grįžti namo vos sulaikydama ašaras, o kitą dieną džiaugiesi, nes gavai tai, ko ilgai prašei...

           Kai mus pradėjo tikrinti įvairios komisijos ir ugdymo priežiūros tarnybos, dažnai prašydavo dokumentų atsišviesti, kad kitiems galėtų parodyti, „kaip jūs gerai darote“. Tai labai padrąsindavo. Tai, ką darėme dėl Viešpaties, iš Jo gavę išminties, palaimino ne tik mus, bet ir kitus. Kai laukiausi vaikelio ir savo pareigas norėjau perduoti Valdui Statulevičiui, nerimaudama, ar jis sutiks, džiaugiausi, kad viskas jau buvo sutvarkyta – atsigavome finansiškai ir savivaldybė suteikdavo būtinas reikmes. Jau devynerius metus esu be galo laiminga, kad Valdas sutiko būti mokyklos direktoriumi ir noriu jam padėti, kuo tik galiu.

 

Mokykla išsiskiria krikščioniškomis vertybėmis. Kaip per šiuos prabėgusius metus pavyko diegti jas vaikų širdyse?

Manau, kad kas rytą 15 min., skirtos maldai-pokalbiui, pabendravimui su vaikais, Biblijos eilučių aptarimui, Br. Ferrero pasakojimams – suvokimui, pritaikymui savo gyvenime, ieškant paralelių su Jėzaus gyvenimu, širdelėms turi didelį poveikį. Tai ugdo vaikų vertybes, empatiją. Mokykloje diegiamos tos pačios krikščioniškos vertybės, kaip ir mūsų mokinių šeimose. O tie vaikai, kurie ateina iš netikinčių šeimų, mokyklos vertybes perduoda savo šeimoms, – gera matyti jų pokyčius.

Ar mokytojų kolektyvas – tai svajonių komanda?

Nepaprastai džiaugiuosi, dirbdama tokių puikių mokytojų kolektyve – tai žmonės, kurie supranta, palaiko, paguodžia, pavaduoja, pakelia, padeda. Džiaugiamės nuoširdžia, atvira, šeimyniška atmosfera. Labai branginu bendradarbius, nuoširdžiai mylinčius Jėzų ir gyvenančius pagal Jo nuostatas.

Ne viena mokytoja, padirbusi mėnesį ar du, sakydavo: „Aš neįsivaizdavau, kad įmanoma rasti beveik moterišką kolektyvą, kuriame nėra apkalbų.“ Čia niekas nieko neapkalbinėja. Atvirkščiai – klausia, kuo padėti, patarti, suteikia reikalingos medžiagos. Visi viskuo dalijasi. Kuriama šeimos atmosfera. Visi, kas gali, padeda neįgaliems vaikučiams. Į juos žiūrima kaip į lygiaverčius, niekas nesišaipo. Ir tai vyksta natūraliai, o ne todėl, kad liepė mokytoja.

Svajočiau, kad mokykla prasiplėstų (galbūt galėtų būti pastatytas priestatas), kad galėtume priimti daugiau vaikų, jog Gerąją Naujieną išgirstų daugiau žmonių. Tėvai, kurių vaikai mokosi mūsų mokykloje, pastebi didžiulį skirtumą nuo valstybinių mokyklų, tad norėtųsi pasėti daugiau dangiškos šviesos sėklų.

 

 

Dabartinė gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Jolanta Genytė:

Jolanta, dirbi mokykloje beveik nuo jos įsikūrimo. Kelintais metais įsijungei į mokyklos veiklą?

1994 m. pradėjau dirbti popietinės grupės auklėtoja, o 1995 m. jau turėjau auklėjamąją klasę ir vedžiau pamokas.  

1994 metais mokykla jau buvo kiek paaugusi. Kas tave, kaip mokytoją, džiugino ir su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Lygindama su kitomis darbovietėmis (daug metų dirbau su ekonomika susijusį darbą, vėliau kūdikių namuose), galiu pasakyti, kad labai skyrėsi kolektyvas – mes visi buvome viena komanda, negailėdami jėgų ir laiko, aukodamiesi darėme dėl mokyklos tai, ką supratome esant reikalinga. Smagu, kad visi kartu galėjome drąsiai melstis (to nebuvo jokioje ankstesnėje darbovietėje). Klausdavome Dievo ir laukdavome atsakymų iš Jo, jei patys ko nors nežinodavome. Ypač kai kūrėsi nevalstybinių mokyklų asociacija... Visi kartu ir džiūgavome, ir ieškojome būdų, kaip mokyklai išsilaikyti, nes kai kurias privačias mokyklas po tam tikrų patikrinimų uždarydavo. Džiugu buvo, kad, būdami jauni ir kartais naivūs, mes visgi išdrįsdavome rizikuoti ir entuziastingai imdavomės darbų. Mums, mokytojams, taip pat buvo svarbu mokytis, tad kiek galėdavome, naudodavomės siūlomomis kvalifikacijos tobulinimo programomis, lankydavome tuo metu gana retai vykstančius seminarus, kursus. Visi norėjome tobulėti. Tuo metu nebuvo tiek informacijos, tiek pedagoginės pagalbos kaip dabar.  

Ši mokykla yra privati, bet ir iš privačių mokyklų išsiskiria puoselėjamomis krikščioniškomis vertybėmis. Kaip pavyko vaikams diegti šias vertybes?

Taip, mūsų, jaunų mokytojų, bene svarbiausias siekinys buvo diegti būtent krikščioniškas vertybes. Siekėme to pasitelkdami įvairias formas, ieškojome, kaip tas vertybes pritaikyti ugdymo  procese: pamokose, per pertraukas, per renginius ir šventes, mokyklos kasdieniame gyvenime ir rodant mokiniams pavyzdį. Pradžioje mokykloje mokėsi tik tikinčiųjų vaikai, tad žinojome, kad ir tėvai meldžiasi, ir mes, mokytojai, melsdavomės, kartais rinkdavomės visi drauge melstis Dievui. To mokėme ir vaikus. Ir dabar visi siekiame, kad krikščioniškos vertybės būtų ne tik deklaruojamos, bet ir perduodamos vaikams.

O ką pasakytum apie mokyklos atmosferą? Čia mokosi ne vienas neįgalus vaikas. Krikščioniškos vertybės turbūt ir sukuria atmosferą, kad tokie vaikai gali čia jaustis saugūs...

Manau, kad visiems tėvams – tiek krikščionims, tiek nekrikščionims – svarbu, kad vaikai būtų saugūs. Mokykloje yra mokoma kreipti dėmesį į kitą ir juo rūpintis, tad ir vaikai su negalia čia jaučiasi gerai.

Žinoma, pasitaiko visko, nes šioje mokykloje mokosi ne angelai... Vis dėlto džiaugiamės, kad patyčių atvejų žinome nedaug. Mokome mokytojus, mokinius ir tėvus visų pirma atskirti, kas yra patyčios, kas yra konfliktai, o kas yra tiesiog draugiškas pasikumščiavimas, kuris vaikams abipusiai patinka – jie sutaria, kad čia – jų žaidimai. 

Kaip, tavo manymu, gimnazija atrodo Lietuvos kontekste. Tai turbūt geriausiai atskleidžia pasiekimai, tiesa?

Pagal statistinius duomenis, mokykla nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinime, lyginant su kitomis mokyklomis, yra pirmaujančiųjų gretose – tiek ketvirtokai, tiek šeštokai, tiek ir aštuntokai. Abiturientai savo pasirinktus egzaminus taip pat išlaiko gerai ar net labai gerai. Ir tai yra vertinama visos Lietuvos mastu. Be to, turime ne vieną įvairių konkursų nugalėtoją ar prizininką (pvz., lietuvių kalbos, matematikos, anglų kalbos, fizikos olimpiadose, matematikos ir kalbų Kengūrose, Česlovo Kudabos geografijos konkurse, diktanto ir dailyraščio, meninio skaitovų konkursuose, vokiškos dainos konkursuose, šokių ir dainų, giesmių konkursuose).

Kai lankausi kursuose, kur susirenka įvairių mokyklų mokytojai, direktoriai ar pavaduotojai, kartais kas nors prieina ir pasako: „Žinome apie jus, girdėjome...“ Atsiliepimai visuomet tik teigiami, nesu girdėjusi negatyvių atsiliepimų – tai tikrai džiugina. Bet pačioje pradžioje, mokyklai žengiant pirmuosius žingsnius, kai reikėdavo prisistatyti, iš kokios mokyklos esi, kartais net ir garsiai nuskambėdavo panieka, dažnai jausdavome atmetimą. Šiuo metu jau yra kitaip – dabar tikrai girdime daug teigiamų atsiliepimų. Tai gal jau ir mūsų, gal jau ir visuomenės vaisiai?

Kaip apibendrintum visus prabėgusius metus? Pačioje pradžioje gal buvo daug euforijos iš mūsų pusės, bet iš visuomenės buvo atmetimas, o dabar laikas pasikeitė – leidžiama ramiai dirbti, nekišama pagalių į ratus...

Iš tiesų taip yra. Bet dabar susiduriame su kitais iššūkiais: į mokyklą priimami vaikai iš įvairių šeimų, ne tik iš tikinčių Kristumi, taip pat ir kai kurie mokytojai žengia pirmus tikėjimo žingsnius, tad reikia susigyventi, krikščioniškas vertybes skleisti ir tiems žmonėms. Kitas iššūkis – būti matomiems ir girdimiems tarp pedagogų, pačioje Pilaitės bendruomenėje. Mokykla vykdo socialinę veiklą Vilniaus mieste – lankome Fabijoniškių socialinių paslaugų centrą, specializuoto ugdymo „Atgajos mokyklą“, padedame Pilaitės seniūnijai vykdyti įvairias akcijas. Bet norisi, kad daugiau apie mus žinotų ir patys pedagogai.

 

Dabartinis gimnazijos direktorius Valdas Statulevičius:

Nueitas netrumpas kelias – 25 metai. Mokykla matė ir šilto, ir šalto. Tu, Valdai, vadovauji mokyklai jau dešimtus metus. Kas buvo džiugiausia, o kas sunkiausia per šį laikotarpį?

Kai man pasiūlė vadovauti mokyklai, jau buvau susidūręs su jos veikla, nes šioje mokykloje mokėsi du mūsų vaikai, be to, pats dirbau kūno kultūros mokytoju bei priklausiau mokyklos tėvų tarybai. Tuo metu, 2009 m., problemos dėl finansų jau buvo išspręstos, turėjome mokyklos patalpas, tad sunkiausia turbūt buvo pripildyti mokyklą mokinių, nes buvo 11-a klasių, mokėsi tik 97 mokiniai – kai kuriose klasėse buvo vos po 5 ar 10 mokinių. Aš siekiau, kad mokykloje būtų daugiau mokinių ir galėtume patys išsilaikyti. Dar pirmame pokalbyje su pastoriumi ir tuometine direktore Jūrate išsakiau savo viziją – kad čia nebesutalpinsime visų norinčiųjų. Jie tik nusišypsojo, nes tada tai tikrai atrodė neįmanoma. Tuo metu niekas netikėjo, kad mūsų mokykla gali būti tokia paklausi, kad norinčiųjų čia mokytis būtų eilės... Bet taip įvyko. Tokia buvo mūsų svajonė, to mes melsdavome Dievo.

Ar mokyklą remia valstybė?

Šiuo metu gauname mokinių krepšelį, bet jis nepilnas, nes privačioms mokykloms neskiriamos ūkio lėšos – tuo turi rūpintis steigėjas. Šias lėšas gauna tik katalikiškos mokyklos. Bet iki mano vadovavimo pradžios ir dėl mokinio krepšelio reikėdavo labai pakovoti. Vėliau situacija stabilizavosi. Valdiškos įstaigos jau pradėjo laikytis įstatymų, ir pinigėliai mus pasiekdavo, tik kartais vėluodavo – krizės metu mokinio krepšelio pinigai kartais vėluodavo net 3 ar 4 mėnesius, ir mums tekdavo kažkaip išgyventi. Tada mus paremdavo ar pinigų paskolindavo bažnyčia...

Turbūt esame vienintelė mokykla, kuri nėra gavusi patalpų iš savivaldybės, ministerijos ar Turto fondo... Nors kreipėmės visur, visuomet gaudavome atsakymą, kad nėra galimybių arba kad patalpomis turi pasirūpinti steigėjas ir pan. Dabar mes labai džiaugiamės, kad mokyklos steigėjas pasirūpino patalpomis, nesame kam nors skolingi, nereikia bijoti, kad būsime išmesti...

Krikščioniškoje mokykloje laukiami visi, stengiamės, kad mokestis nebūtų kliūtis – kalbamės, atsižvelgiame į kiekvienos šeimos situaciją, suteikiame nuolaidas antram, trečiam tos pačios šeimos vaikui, o ketvirtas, penktas ir kt. lanko mokyklą nemokamai.

Taigi viskas priklauso nuo požiūrio – ką nori suteikti savo vaikams? Patarlių knygoje sakoma, kad visų svarbiausia yra išmintis, ir raginama įsigyti jos už visą savo turtą. Vadinasi, išmintis kainuoja, jos reikia siekti. Džiaugiamės, kad šioje mokykloje mokiniai mokomi krikščioniškų vertybių, patiria palankią atmosferą, bendrauja su krikščionimis, kurie kitaip mąsto ir dirba.

Lietuvoje yra tik dvi evangeliškos mokyklos. Tad kuo ši mokykla skiriasi nuo valstybinės mokyklos? Minėjai, kad skiriasi vertybės, kuo dar?

Mes dirbame pagal bendrąsias valstybines programas, yra tokie patys žinių patikrinimai, mokiniai laiko tuos pačius egzaminus. Ir vaikai čia tokie patys kaip kitur. Nėra taip, kad mes priimtume tik gerai besielgiančius, gerai besimokančius vaikus. Sakyčiau, atvirkščiai... Kadangi dabar norinčių mokytis mūsų gimnazijoje yra kur kas daugiau, nei mes galime priimti, tai formuodami klases stengiamės, kad į kiekvieną klasę pakliūtų ir silpnesnių vaikų, vaikų su specialiaisiais poreikiais. Mes norime padėti tėvams auginti vaikus krikščioniškai ir diegti vaikams tas pačias vertybes, kuriomis remiasi ir pati tikinčiųjų šeima. Toks mūsų tikslas.

Mokykla krikščioniška yra ir dėl kolektyvo, dėl mokytojų. Dauguma mokytojų yra nuoširdžiai tikintys ir kokiai nors krikščionių bendruomenei priklausantys žmonės. Svarbu, kad mokytojas būtų aktyvus tikintysis ir tai praktikuotų savo gyvenime. Ir tėvelių vertybės krikščioniškos, todėl jie nori patikėti savo vaiką žmonėms, kurių vertybės panašios. Tai pagrindinis dalykas – vyksta tarsi paslaptingas procesas: kartu su tėvais mes vienodai veikiame vaiką. Mes siekiame glaudaus bendradarbiavimo su tėvais. Tarp mūsų nėra atotrūkio. Tuomet ir vaikas keičiasi, nes būna aplinkoje, kur puoselėjamos tokios pačios vertybės – šeimoje, mokykloje, būrelyje... Čia vaikas susiranda tikinčių draugų.

Kaip pavyksta diegti vaikams krikščioniškas vertybes?

Žinoma, darbas su vaikais nėra paprastas, ir vaisiai dažniausiai pasimato vėliau. Matome, kaip vaikai auga nuo priešmokyklinės klasės iki dvyliktos, matome, kaip jie keičiasi, – grožiesi vaiku kaip asmeniu, kaip žmogumi, matydamas, kaip jis bręsta. Tačiau ryškiausiai skirtumas matomas vaikų, kurie ateina iš kitų mokyklų į vyresnes klases, gyvenime. Tie vaikai augo visai kitoje terpėje, tad jų vertybės keičiasi akivaizdžiausiai. Nesakau, kad kitur sąmoningai diegė netinkamas vertybes, bet taip jau yra: jei darže neravi piktžolių, jei negeni medžių, nieko nebus. Ten bus vien piktžolės, nes jos auga savaime. Galbūt tuo ir skiriasi mūsų mokykla nuo kitų. Nes ten, kur mokosi daug mokinių, sunku mokytojams ir piktžoles išravėti, ir auginti tinkamus vaisius.

Mūsų mokykloje dirba 45 darbuotojai (su administracija), o mokosi 191 mokinys. Tai puikus mokinių ir darbuotojų santykis – juk visi darbuotojai veikia vaiką, nes vaikai susiduria ne tik su mokytojais, bet ir su valytoja, ir su valgyklos darbuotojomis. Mes pastebime vaikus ir galime reaguoti į jų tinkamą ar netinkamą elgesį. Aš pažįstu beveik visus vaikus – gal ne visus priešmokyklinio ugdymo ar pirmokus dar prisimenu, bet tuoj ir juos įsiminsiu. Taip juos ir auginame – vaikai pažįsta visus mokytojus, o mokytojai pažįsta visus mokinius. Juk tai tiesiog neįmanoma mokykloje, kurioje mokosi 1 000 vaikų...

Mūsų mokykloje daugiau bendro gyvenimo – tai pastebi iš kitų mokyklų atėję mokiniai. Dažnai vyresnėse klasėse mokyklą vaikai keičia dėl kokių nors problemų, o jei vaikas keičia mokyklą 10 klasėje, tai dažniausiai dėl labai didelių problemų: tai vaikai kentėję dėl patyčių, patyrę smurtą, turintys didelių psichologinių problemų ar specialiųjų poreikių... Ir tokius vaikus mes priimame, jei tik yra vietų. Matome labai didelius tokių mokinių pokyčius, apie tai liudija ir tėveliai – jų liudijimai labai sustiprina.  

Ir tie vaikai nurimsta?

Nurimsta ir vaikai, ir tėveliai. Pavyzdžiui, turėjome vaikų, kurie atėjo pas mus stipriai nukentėję dėl patyčių – jie nenorėjo eiti į mokyklą, nenorėjo mokytis, buvo labai uždari ir bijojo bendrauti... Buvo atvejis, kai mama atvedė tokį vaiką ir pati prie mokyklos budėdavo, sakydama: „Jei jam būtų priepuolis ar būtų labai blogai, tai aš esu šalia, mašinoje.“ Nors mes ramindavome ir ragindavome ją važiuoti namo, mama kurį laiką vis tiek budėdavo. Bet maždaug po poros savaičių mama atėjo verkdama iš džiaugsmo: „Negalvojau, kad bus taip gerai...“ Nes vaikas nepatiria mokykloje jokio streso, pradėjo gerai miegoti, gerai valgyti (dėl streso buvo ir virškinimo problemų)... Vaikas gerai jaučiasi. Kartais ir po 10 klasių kai kurie tėvai prašydavo leisti vaikui toliau čia mokytis, kad vaikas dar labiau subręstų, nes baiminosi, kad kitur vaikas nesijaus taip gerai, kaip čia...

Patys vaikai liudija supratę, kad šioje mokykloje kitokios vertybės – tai, ką jis darė kitoje mokykloje, čia nebetinka: nėra įprasta nusirašinėti ar bėgti iš pamokų... Vaikai mato nuoseklumą: kaip mokytojas kalba, taip ir gyvena. Tai daro vaikams poveikį. O kad mūsų vaikai kitokie, mes pamatome kur nors išėję – žmonės iš šalies pastebi, kad jie kitaip elgiasi. Vaikai draugiškesni, kitaip bendrauja, kitokius klausimus užduoda, kitaip reaguoja... Dažnas pastebi didesnę jų pagarbą. Tai liudija, kad einame teisinga kryptimi ir nešame vaisių.

Prabėgo jau 25 metai. Kaip ši mokykla atrodo Lietuvos kontekste? Ar visuomenė žino apie šią mokyklą?

Turbūt populiariausias dalykas yra mokyklų reitingai. Tarp reitinguojamų mokyklų atsiradome, kai išleidome kelias dvyliktokų klases. Mūsų rezultatai yra pakankamai geri, atskirais atvejais – net labai geri. Turint omeny, kad mes nedarome vaikų atrankos, kad čia mokosi visi, kas nori, manau, rezultatai tikrai yra labai geri, ir aš jais džiaugiuosi. Be abejo, jie gali būti dar geresni, ir mes to siekiame. Turi vaikai pasiekimų olimpiadose, konkursuose... Džiaugiamės, kad šių metų žurnalo „Reitingai“ duomenimis mūsų gimnazija yra tarp 30-ies geriausiųjų pagal išlaikytus abitūros egzaminus – pagal anglų kalbą esame 15-ti, rusų – tarp 1-13 vietos, istorijos – 18-ti, fizikos – 3-ti, geografijos – 29-ti.

Aš manau, kad privačios mokyklos Lietuvoje apskritai nelabai pastebimos. Galbūt jos žinomos tiek, kiek reiškiasi jų vadovai... Bet klausimas, ar pati valstybinė švietimo sistema nori bendradarbiauti, ar nori mokytis? Deja, kol kas galiu pasakyti, kad švietimo sistemoje skęstančiojo gelbėjimas yra jo paties reikalas. Viskas palikta spręsti patiems tėvams – nepatinka viena mokykla, eik į kitą... bandoma šiek tiek įsiklausyti, bet pati mokykla turi labai nedaug galimybių keistis. Manau, kad švietimo sistema išgyvena krizę... Nors yra strateginis planas, kad po kelerių metų mokytojo profesija Lietuvoje būtų prestižinė, bet sunkiai įsivaizduoju, kad tai būtų įgyvendinta, nes prestižas visuomenėje, deja, matuojamas finansais. Nesakau, kad mokytojų atlyginimai turi būti didžiausi, bet jie turėtų būti aukšti, kad jaunimas rinktųsi šią profesiją. Kiek žinau, šįmet į kai kurias specialybes net nebuvo stojančiųjų, vadinasi, po kelerių metų mes neturėsime tų specialistų. O ir besimokantieji, pabaigę studijas, ne visi dirba mokytojais, nes nuėję dirbti kitur jie nepatiria tokio streso ir uždirbti gali daugiau... Dirbti mokytoju reiškia nuolat bendrauti su grupe jaunų žmonių ir dar su jų tėvais, kurie dažnai turi savo įsivaizdavimų ir labai didelių lūkesčių mokytojams. Kiekvienas tėvas galvoja, kad jo vaikui bus suteiktas didžiausias dėmesys, kad jis bus ugdomas ir paruoštas stojimui į kokią nors aukštąją mokyklą... Mokytojai, jausdami tokį visuomenės spaudimą, labai dėl to išgyvena...

Vienas Lietuvos žurnalas buvo išvardijęs beveik visas privačias mokyklas, bet mūsų ten nėra. Turbūt netyčia (šypsosi)... Nors pagal mokinių skaičių, mes jau esame tarp didelių mokyklų – yra tik kelios už mus didesnės privačios mokyklos. Be to, mes esame pati seniausia privati mokykla.   

Mes beveik nesireklamuojame – turime tik savo svetainę, FB profilį ir iškabą ant mūsų mokyklos, tačiau nebesutalpiname visų norinčiųjų čia mokytis. Paprastai žmonės labai atidžiai renkasi, į kurią mokyklą leisti savo vaikus. Tad beveik visi tėvai, kurie atveda čia savo vaikus, girdėjo kažkieno rekomendacijas, gerus atsiliepimus... Didžiausi mūsų „reklamuotojai“ yra netikintys žmonės, kurie labai nori vesti čia savo vaikus.

Mane padrąsina pačių mokinių pasirinkimai. Tarkime, viena mokinė du brandos egzaminus išlaikė 100-ais – tai labai retas atvejis Lietuvoje – ir, turėdama puikias galimybes rinktis bet kokią profesiją, pasirinko studijuoti pradinių klasių pedagogiką. Tikiu, kad mūsų gimnazija buvo jai puikus pedagoginio darbo pavyzdys.

Kokios ateities perspektyvos? Kaip Dievo šviesoje matai, tarkim, kad ir netolimą ateitį?

 Sunku žvelgti toli į priekį. Nors tie 10 metų, kai čia dirbu, labai greitai prabėgo. Gyvuojame jau 25 metus. Džiaugiamės tam tikru subrandintu vaisiumi, rezultatais. Džiugu, kad mokykla jau pati išsilaiko finansiškai ir nesame našta bažnyčiai, – apie tai visą laiką svajojau. Dabar susiduriame su kita problema – nebesutalpiname visų norinčių čia mokytis. Tad dabar mąstau apie prasiplėtimą. Matant, kad mūsų darbas neša vaisių, norisi neatstumti naujų šeimų, bet įsileisti jas į tą sodą – juk turbūt tokia Dievo valia? Mūsų misija – skelbti Evangeliją. Mokiniai girdi Evangeliją, o taip pat ir jų tėvai, seneliai, giminės, nes jie eina į šventes, pasakoja apie mokyklos veiklą. Vaikai parsineša į šeimą kai kuriuos įpročius, ima kelti tam tikrus klausimus, tad netikinčios šeimos pradeda apie tai mąstyti... Kitais metais planuojame turėti apie 205 mokinius, –  tai maksimumas, kiek mokinių galime sutalpinti šiame pastate. Dar nežinau, ką teks daryti ateityje.

Viešpats išpildė mūsų svajones – mokykla pilna mokinių, bet kas toliau? Kol kas tai – atviras klausimas. Kaip Viešpats ves: ar mums plėstis, ar didinti vaikų skaičių? Kitas klausimas – ar padidinę vaikų skaičių mes galėsime jiems visiems patarnauti? Ar užteks tikinčių mokytojų? Tad dabar permąstymo laikas.

Turime ir naujų iššūkių. Reikia dvyliktokus parengti egzaminams. Taip pat norisi neatsilikti nuo laikmečio, norime modernizuotis (pvz., per du aukštus įrenginėjame biblioteką). Pirmą kartą mokykla laimėjo projektą ir gavo nemažai lėšų iš Europos Sąjungos fondų, galėsime įsigyti daug naujoviškų priemonių, tad mūsų ugdymo procesas taps modernesnis. Taip pat pradėjome bendradarbiauti su dviem Europos krikščioniškomis mokyklomis: su olandais ir vokiečiais. Tad mūsų mokykla auga į išorę. Mes norime bendradarbiauti, keistis patirtimi, neatsilikti ir turėti šiuolaikišką ugdymą, bet, be abejo, siekiame neprarasti kokybės ir, svarbiausia, toliau puoselėti krikščioniškas vertybes.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

Parengė Sonata Aleksandravičienė ir Žaneta Martingale

Bendrinti: