Doktrinų istorija: kristologija (II)

Chalkedono susirinkimas neužbaigė kristologinių ginčų, taip kaip ir savo laiku Nikėjos susirinkimas neužbaigė Trejybės ginčo. Egiptas, Sirija ir Palestina suteikė prieglobstį daugybei Eutichijaus įsitikinimus palaikančių fanatiškų vienuolių tuo metu, kai Roma tapo vis stiprėjančiu ortodoksijos centru. Faktiškai doktrinų vystymosi procesas greitai judėjo iš Rytų į Vakarus. Po Chalkedono susirinkimo Kirilo ir Eutichijaus šalininkus pradėta vadinti monofizitais, nes jie teikė, kad po Kristaus prigimtis buvo nevienalytė, tačiau jie neigė, kad Jis turėjo dvi skirtingas prigimtis. Vyko ilga ir gan neįdomi kova tarp įvairių partijų. Monofizitai net tarpusavyje nesutarė. Jie susiskirstė į keletą atskalų, vien nuo kurių pavadinimų, kaip sako daktaras Oras, „gali pašiurpti oda“. Ten buvo „teopaschicistai“, kurie pabrėžė, kad Dievas kentėjo; „ptartolatristai“, kurie buvo arčiausiai Chalkedono formuluotės ir pabrėžė tą faktą, kad Kristus, kaip ir mes, galėjo kentėti, ir todėl apie juos kalbėjo, kad jie garbina tai, kas sutrūnija; ir „aftartodoketistai“, kurie reiškė visiškai priešingą nuomonę, o būtent, kad žmogiška Kristaus prigimtis nebuvo tokia kaip mūsų, bet jai buvo suteiktos dieviškos savybės ir todėl ji buvo nenuodėminga, nesugriaunama ir netrūnijanti.

Pats gabiausias ir žymiausias Chalkedono apibrėžimo gynėjas buvo Leontijus Bizantietis. Prie mokymo apie Kristų dogmų sistemos jis pridėjo vieną elementą, kuris vėliau buvo labiau išgvildentas Jono Damaskiečio. Šis elementas buvo toks: nestoriečių atstūmimas galėjo paskatinti nepriklausomo, beasmenio žmogiškosios Kristaus prigimties egzistavimo idėją. Ši idėja galėjo tvirtėti vartojant sąvoką „beasmenis“. Todėl Leontijus pabrėžė tą faktą, kad žmogiškoji Kristaus prigimtis ne beasmenė, bet „savyje asmeninė“, tai yra ji egzistuoja Dievo Sūnaus asmenyje nuo pat Įsikūnijimo momento.

553 m. Imperatorius Justinianas Konstantinopolyje sušaukė penktą Visuotinį susirinkimą, kuris buvo ir palankus monofizitams, ir tuo pat metu nepalankus jiems, nes paskelbė anatemą tiems, kurie pareiškė, kad Chalkedono susirinkimas neva palaikė būtent tas klaidas, kurias Sinodas pasmerkė. Tai nepatenkino monofizitų, bet greičiau sutvirtino jų atsiskyrimą nuo Bažnyčios ir imperijos.

 

Monofelitų ginčas

Greitai tapo akivaizdu, kad Sinodo bandymas išspręsti monofizitų klausimą darnos negrąžino. Į kelis gyvybiškai svarbius klausimus liko neatsakyta. Tai buvo ne tik klausimas „kaip“ dviejų Kristaus prigimčių atžvilgiu, tačiau iškilo papildomas klausimas – „kiek“ priklauso Asmeniui ir „kiek“ prigimčiai? Ryšium su tuo iškilo ir dar vienas labai svarbus klausimas: ar valia priklauso Asmeniui ar prigimčiai? Kitais žodžiais tariant, ar Kristus turėjo vieną valią, ar dvi valias? Jeigu pasakytume, kad egzistuoja tik viena valia, ar tai neatima iš Kristaus išties žmogiško valios pareiškimo ir ar nepažeidžia Jo Asmenybės vientisumo? Kita vertus, jei pasakytume, kad egzistuoja dvi valios, ar tai neatves į nestoriečių stovyklą?

Taip tarp monofizitų atsirado monofelitų atskala. Kaip rodo jų pavadinimas, jie teigė Kristaus asmens vienovę ir įrodinėjo, kad Kristus turėjo tik vieną valią. Šis mokymas pasireiškė dviem formomis: arba žmogiška valia buvo nagrinėjama kaip įkalinta dieviškojoje taip, kad veikė tik pastaroji, arba valia buvo nagrinėjama kaip sudėtinė, kur dieviškoji ir žmogiškoji valios sujungtos. Monofelitų oponentai vadinosi „duofelitai“. Jie rėmėsi Kristaus prigimties dvilypumu ir tvirtino Kristuje esant dvi valias. Monofizitai juos kaltino tuo, kad jie griauna Kristaus asmens vienovę.

Tam tikrą laiką šiame ginče buvo vartojama ne sąvoka „valia“, o„energija“, bet greitai pradėjo vyrauti terminas „valia“ kaip tikslesnis. Visgi reikia turėti omenyje, kad žodis „valia“ buvo vartojamas plačiąja prasme. Griežtai kalbant, mes žodį „valia“ suprantame kaip gebėjimą norėti, nuspręsti ir pasirinkti. Tačiau šis žodis dažnai vartojamas daug platesne prasme, įtraukiant instinktus, troškimus, aistras. Visa tai tilpo termine „valia“ tame senoviniame ginče, pavyzdžiui, keliant klausimą, ar Kristus galėjo jausti baimę, ir ar Jis išvengė fizinės kančios ir mirties. Žmogiškosios valios Kristuje neigimas Jo žmogiškumui suteiktų tam tikrą doketizmo bruožą.

Šeštasis Visuotinis susirinkimas, kuris vyko Konstantinopolyje (680 m.) dalyvaujant Romos vyskupui, mokslą apie dvi Kristaus valias ir dvi energijas priėmė kaip ortodoksinę poziciją, bet taip pat nusprendė, kad žmogiškąją valią visada reikia suprasti kaip pavaldžią dieviškajai. Buvo prieita nuomonės, kad žmogiškoji valia susijungusi su dieviškąja netampa mažiau žmogiška, bet pakyla ir tobulėja dėl šio susijungimo, o abi jos yra visiškoje darnoje.

 

Jono Damaskiečio mokymas

Graikų bažnyčios teologiją labiausiai ištobulino Jonas Damaskietis, todėl svarbu paminėti jo mokslo apie Kristaus Asmenį sukūrimą. Jono Damaskiečio supratimu Logosas prisiėmė žmogišką prigimtį, o ne atvirkščiai, t. y. žmogus Jėzus neprisiėmė Logoso. Tai reiškia, kad Logosas – formuojantis ir kontroliuojantis pradas, užtikrinantis dviejų prigimčių vienovę. Logosas prisiėmė ne žmogišką individualumą ir ne žmogišką prigimtį apskritai, bet potencialų žmogišką individualumą, žmogišką prigimtį, dar neišsivysčiusią į asmenybę ar asmenį. Per Logoso susijungimą su šiuo potencialiu žmogumi Marijos įsčiose pastarasis tapo asmeniu. Nors žmogiškoji Kristaus prigimtis neturi savo, nepriklausomos, asmenybės, visgi ji asmeniškai egzistuoja Logose ir per Jį. Dviejų prigimčių Kristuje vienovę jis iliustruoja kūno ir sielos vienove žmoguje. Kristuje vyksta nuolatinė dieviškumo ir žmogiškumo tarpusavio skvarba, dieviškų savybių perdavimas žmogiškajai prigimčiai, tad pastaroji tampa dieviška, ir mes visgi galime pasakyti, kad Dievas kentėjo kūne. Žmogiškoji prigimtis tik patiria tokį poveikį ir todėl yra visada suvokianti ir pasyvi. Dievo Sūnus, dabar parodydamas visą Savo žmogiškumą, yra Bažnyčios garbinimo objektas. Nors egzistuoja tendencija žmogiškąją Jėzaus prigimtį pažeminti iki tiesiog Logoso dalies ar įrankio, visgi sutinkama su dviejų prigimčių bendradarbiavimu ir tu, kad viena Asmenybė veikia kiekvienoje prigimtyje. Valia nagrinėjama kaip priklausanti prigimčiai, tačiau taip pat tvirtinama, kad Kristuje žmogiškoji valia tapo įsikūnijusio Dievo valia.

 

Vakarų bažnyčios kristologija

Rytuose verdantys ginčai ne itin paveikė Vakarų Bažnyčią. Panašu, kad bendrai paėmus vakarietiškas protas buvo nepakankamai susipažinęs su visais subtiliais skirtingos filosofijos niuansais, kad aktyviai dalyvautų diskusijoje tais klausimais, kurie skaldė Rytų bažnyčią.

Visgi VII – VIII a. Ispanijoje gimė naujas kristologinės minties judėjimas, vadinamas įsūnijimo ginču. Įsūnijimo sąvoka jau buvo žinoms Ispanijoje, nes bažnyčia Tolede 675 m. pareiškė, kad Kristus buvo Dievo Sūnus pagal prigimtį, o ne dėl įsūnijimo. Aršus įsūnijimo doktrinos šalininkas buvo Urgelos vyskupas Feliksas. Kalbėdamas apie dieviškąją Kristaus prigimtį, Logosą, Feliksas Kristų laikė Viengimiu Dievo Sūnumi prigimties prasme, bet Kristų pagal žmogiškąją prigimtį jis laikė Dievo Sūnumi per įsūnijimą. Tuo pat metu jis bandė apginti Kristaus asmens vienovę, pabrėždamas tą faktą, kad nuo Jo pradėjimo momento Žmogaus Sūnus buvo viena su Dievo Sūnumi.

Tokiu būdu ši teorija išskiria sūnų ir įsūnijimą, pirmasis reiškia Kristaus dieviškumą, o antrasis – žmogiškumą. Savo nuomonę Feliksas ir jo pasekėjai grindė šiais teiginiais: 1) Kristaus prigimčių skirtumu, kurios, jų manymu, išreiškia skirtumą tarp Sūnaus pagal prigimtį ir įsūnijimą; 2) Šventojo Rašto eilutėmis, tvirtinančiomis, kad Kristus kaip žmogus yra žemiau už Tėvą, ir 3) tuo faktu, kad tikintieji yra Dievo vaikai pagal įsūnystę taip pat vadinasi Kristaus „broliais“. Atrodo, kad skatina manyti, jog Kristus, kaip turintis žmogišką prigimtį, buvo Dievo Sūnus ta pačia prasme. Norėdami dar labai pagrįsti savo teoriją, jie atskyrė natūralų Kristaus gimimą Betliejuje ir dvasinį gimimą, prasidėjusį krikšto metu ir pasibaigusį prisikėlimu. Šis dvasinis gimimas Kristų padarė įsūnytu Dievo Sūnumi.

Šio požiūrio oponentai nors ir nekaltino įsūnijimo teorijos šalininkų akivaizdžiai išreikšta mokymo apie dvilypę Kristaus asmenybę klaida, bet teigė, kad tai būtų logiškas tapimo Sūnumi dviem būdais rezultatas. Alkuinas, žymus Karlo Didžiojo laikų mokslininkas, kalbėdamas apie Feliksą, kaltino jį skirstant Kristų į du sūnus. Jis nurodė, kad joks tėvas negali turėti sūnaus, kuris toks būtų ir pagal prigimtį, ir pagal įsūnystę. Žinoma, įsūnijimo šalininkai klydo, kai žmogiškąją Kristaus prigimtį tarsi atskyrė nuo dieviškosios, kol Jis tapo Dievybės dalyviu specialiu įsūnijimo veikimu. Ši klaida buvo Sinodo pasmerkta Frankfurte 794 m.

Vėlesnė viduramžių kristologija

Viduramžiais Kristaus Asmens klausimas nebuvo laikomas viena svarbiausių problemų. Į pirmą vietą iškilo tokios doktrinos, kaip mokymas apie nuodėmę ir malonę bei su tuo susijęs mokymas apie Atpirkimą. Trumpų nuorodų į svarbiausius Tomo Akviniečio mokymo apie Kristų momentus bus gana, kad suprastume, kokie šios srities reikalai buvo Reformacijos metu.

Dvigubos Kristaus prigimties klausimu Tomas Akvinietis laikėsi visuotinai priimtos teologijos. Logoso Asmenybė tapo dvilypė po susijungimo Įsikūnijimo metu, ir šis susijungimas „trukdė“ vystytis žmogiškumui iki nepriklausomos asmenybės. Dviguba malonė buvo „įdėta“ į žmogišką Kristaus prigimtį dėl sąjungos su Logosu: a) vienybės malonė, arba vertė, kylanti dėl žmogiškos prigimties susivienijimo su dieviškąja taip, kad žmogiška prigimtis taip pat tapo garbinimo objektu, ir b) pašventinimo malonė, kuri buvo suteikta Kristui kaip žmogui, ir kuri palaikė žmogišką prigimtį jos santykyje su Dievu. Žmogiškas Kristaus supratimas taip pat buvo dvejopos kilmės, o būtent, Jam duotas žinojimas ir įgytas žinojimas. Dėl pirmojo Jis galėjo žinoti viską, ką gali žinoti žmonės ir kas jiems suteikta apreiškime, t. y. tam tikras tobulas žinojimas, kuris visgi ribotas kūrybiniu saiku. Dėl antrojo Jis žinojo viską, ką galima sužinoti protu. Neegzistuoja savybių perdavimas tarp dviejų prigimčių (abstrakcijoje), bet ir žmogiškas, ir dieviškas savybes galima priskirti vienam Asmeniui. Žmogiška Kristaus prigimtis nevisagalė, bet linkusi į žmogiškus išgyvenimus, tokius kaip liūdesys, sielvartas, baimė ir pyktis. Kristuje – dvi valios, bet galutinis sprendimas priklauso dieviškai valiai. Žmogiška valia visada paklūsta dieviškai

Pirmoji dalis

Louis Berkhof – (1873–1957 m.) amerikiečių ir olandų reformatų teologas, įtakingas sistematinės teologijos specialistas.

Versta iš Louis Berkhof „History of Christian Doctrines“

Bendrinti: