Evangelizacijos proskyna (1 dalis)

Nedidelei, vienuolikos žmonių grupei Jėzus pavedė tęsti savo darbą ir visam pasauliui skelbti Evangeliją. Jie nebuvo išskirtinės asmenybės; jie nebuvo labai išsimokslinę; jie neturėjo tvirto užnugario. Tarp tautiečių jų niekas nevertino, be to jų tauta sudarė tik nereikšmingą provinciją tolimiausiame Rytų Romos imperijos teritorijos užkampyje.

Jeigu jie būtų pabandę įvertinti savo pašaukimo sėkmės galimybes, būtų praradę bet kokią viltį; šansų buvo nedaug, net tvirtai įsitikinus, jog Jėzus gyvas, Jo Dvasia, pavesdama šią užduotį, - su jais. Ar galėjo pasisekti?

Išties kliūčių būta daug. Tačiau reikia atkreipti dėmesį ir į tai, jog nė vienas istorijos tarpsnis nebuvo tinkamesnis jaunajai bažnyčiai, kaip kad pirmasis šimtmetis po Kristaus; tais laikais pasaulinėje imperijoje tiesiogine šio žodžio prasme galimybės paplisti tikėjimui bei suvokti jį buvo milžiniškos. Evangelizacijos pradžiai buvo būdinga graikiškų, romėniškų bei žydiškų elementų sąveika. Apaštalų darbuose, viename iš ankstyviausiųjų pasakojimų apie krikščionybės plitimą, beveik kiekviename puslapyje galime rasti žinių apie tai, kokį indėlį į šį procesą įnešė Graikija, Roma ir judaizmas. O II amžiuje krikščionys parodė, kad pasaulį krikščionybės atėjimui paruošė dieviškoji Apvaizda. Ne visi jų argumentai vienodai vertingi; bet niekas ir neneigtų, kad pirmasis šimtmetis puikiai praskynė kelią Evangelijai.

 

Romos taika

Svarbiausia buvo Romos taika. Krikščionybės paplitimas būtų buvęs beveik neįsivaizduojamas, jeigu Jėzus būtų gimęs puse šimtmečio anksčiau. Iš tiesų naujasis tikėjimas pasaulyje sklido taikos metais, neturinčiais pavyzdžio istorijoje. Pirmą kartą visas žinomas pasaulis veiksmingai imtas kontroliuoti vienos valdžios, būtent Romos. Tiesa, tokia padėtis būtų galėjusi susidaryti jau beveik daugiau nei prieš šimtmetį, kai Roma, pergalingai užbaigusi Trečiąjį pūnų karą, tapo valdančia jėga Viduržemio jūros baseine. Ginklu bei geru savo kolonijų valdymu ji pasiekė tokią politinę vienybę, apie kurią Aleksandras Didysis galėjo tik pasvajoti.

Tačiau tokia padėtis truko neilgai. Roma, būdama pasaulio valdžia, nebuvo valdžia pati sau. Po kelerių metų, sugriovus Kartaginą (146 m. pr. Kr.), buvusio konsulo Publijaus Kornelijaus Scipijono Emiliano vadovaujamame sukilime buvo nužudytas galimas Romos reformatorius Tiberijus Grakchas. Jo mirtis sukėlė vidines kovas, peraugusias į pilietinių karų šimtmetį.

Marijus, Sula, Pompėjus, Krasas ir Julijus Cezaris - tai tik keletas tų garsiųjų, šimtmetį trukusių skerdynių dalyvių vardų - visi jie pakėlė ginklą prieš savo tautiečius ir įvėlė pasaulį į jų fatalią kovą dėl valdžios. Kai 44 m. pr. Kr. nuo Bruto ir Kasijaus durklo krito Julijus Cezaris, atrodė, lyg į Romos imperijos karstą būtų įkalta dar viena vinis, nors sąmokslininkai tvirtino norėję likviduoti tironą bei prikelti respubliką. To rezultatas buvo tolimesnės kruvinos kovos tarp triumvirato (susidedančio iš Marko Antonijaus, Lepido ir Gajaus Oktaviano (Augusto), nužudytojo Cezario įsūnio) iš vienos pusės ir Bruto bei Kasijaus - iš kitos. Mūšiu prie Filipų šios kovos baigėsi. Prasidėjus kovai dėl valdžios Lepidas buvo pašalintas iš triumvirato. Įvyko didžiulės grumtynės tarp Antonijaus ir Oktaviano, pasiekusios viršūnę kautynėse prie Akcijaus (31 m. pr. Kr.), o po metų pasibaigusios Antonijaus ir jo mylimosios Kleopatros mirtimi; dėl šio įvykio į romėnų rankas pateko dar ir Egiptas.

Galiausiai Oktaviano valdžia tapo neginčijama. Išvargintos tautos su dėkingumu šliejosi prie šio žmogaus, išlaisvinusio jas iš karų šimtmečio ir su nuoširdžiausiu įsitikinimu paskelbė jį „pasaulio išgelbėtoju".
Pirmą kartą po dviejų šimtmečių Jano šventykla taikos vardan užvėrė savo galinguosius vartus. 17 m. pr. Kr. Augustas (kaip prieš dešimtmetį atsidėkodamas jį pavadino senatas, greičiausiai dėl respublikonų valdžios atkūrimo) šventė „šimtmečio žaidynes", Horacijaus apdainuotas kaip „Anchiso ir Veneros sūnaus" laimėjimus, taip pat jo principato ramybę, pilnatvę ir laimę. Visose senojo pasaulio šalyse paprasta liaudis buvo dėkinga už Augusto įvestą Romos taiką.

Šią taiką Augustas palaikė savo kariuomene, išdėstydamas ją maždaug pagal visą imperijos pasienį, todėl piliečiai, apsupti gerai armijos saugomų sienų, galėjo ramiai miegoti. Galiją buvo užkariavęs Julijus Cezaris, Mažąją Aziją - Pompėjus, o Augustas stengėsi sienas praplėsti iki Reino ir Dunojaus. Joms įtvirtinti buvo pastatyti legionai, o jas saugojo jūrų laivyno daliniai. Rytuose Augustas pasiekė diplomatinių pergalių prieš partus (kurių prijungimas prie imperijos dėl geografinių ir kultūrinių priežasčių būtų buvęs neįgyvendinamas) ir įtvirtino sieną prie Eufrato. Visas tarp šių sienų esantis kraštas buvo sutaikytas ir romanizuotas. Naujo pilietinio karo nebuvo ko bijoti, kadangi Augustas, gudriai padalijęs teritorijas tarp savęs ir senato, laidavo, kad visas tas provincijas, kuriose kariuomenė reikalinga, jis pasilieka sau. Jam mirus tik vienas legionas buvo vienoje iš senato valdomų provincijų, ir tai Afrikoje. Esant tokioms aplinkybėms, vidinė bei išorinė taika rodėsi garantuota.

Sparčiai buvo kuriama kelių sistema. Augustas tuo buvo ypač suinteresuotas: kelių išlaikymą, priežiūrą jis pavertė svarbiu imperijos reikalu, kuriuo rūpinosi vyresniųjų senatorių komitetas. Ir tai suprantama.  Buvo galima ne tik greitai perkelti dalinius tvarkos palaikyti ar kariniams veiksmams, bet ir greičiau perduoti žinias Augusto įsteigtu tarnybiniu paštu. Kelių sistema davė ir kitokios didelės naudos, visų pirma prekybinės, palengvindama keliones, visuomenės ryšius bei jungdama Viduržemio jūros valstybes į vis labiau besivienijančią kultūrą.

Pirmieji krikščionys atsiradusias galimybes saugiai ir greitai keliauti išnaudojo skleisdami Evangeliją. Tiek Naujasis Testamentas, tiek antrojo šimtmečio raštai kalba apie ilgas keliones. Žlugus imperijai tokie dalykai būtų buvę beveik neįmanomi. Dažnai cituojamas užrašas, rastas ant vieno pirklio antkapio Herapolyje, byloja apie tai, kad tas pirklys ne mažiau kaip 72 kartus vykęs į Romą. Pasas imperijoje niekur nebuvo reikalingas. Jei žmogus nesigabendavo jokių prekių, jam nereikėdavo mokėti ir muitų, nors buvo įpareigotas mokėti nedidelius kelių mokesčius. Iš Apaštalų darbų paaiškėja, kad krikščionys maksimaliai pasinaudojo Romos kelių sistema, savaime nurodydavusia kryptį skelbti Evangelijai. Pirklys dėl finansinės naudos, o krikščionis dėl Evangelijos - abu naudojosi tomis pačiomis priemonėmis.

 

Graikų kultūra: graikų kalba

Prie Evangelijos išplitimo žymiai prisidėjo ir Graikija. Svarbiausia čia buvo pati graikų kalba. Tuo metu ji buvo paplitusi toli už Viduržemio jūros baseino ribų ir laikoma kone bendra šnekamąja kalba. Užkariautoji Graikija nugalėjo savo užkariautojus, - skundėsi Horacijus; o nuo II šimtmečio pr. Kr., šaliai pasiduodant romėnų valdžiai, graikų kalba susirungė su lotynų. Aleksandro pergalės jau daugiau kaip prieš šimtmetį graikų kalbą pavertė bendrine kalba Rytuose, dabar tą patį darė Vakaruose, tik Ispanija ir toliau vartojo lotynų kalbą. Romoje buvo mokoma graikiškai, ir tai atrodė visiškai normalu. Graikų mokytojai, tarp jų daug žymių kalinių arba politinių tremtinių, kaip antai, istorikas Polibijus, buvo taip tvirtai įsitikinę savo kultūros bei kalbos pranašumu, kad visai nesistengė išmokti kitų kalbų. Jie mokė graikiškai, ir romėnai ne tik kad taikstėsi su tuo, bet jiems tai netgi patiko. Ankstyvieji Romos istorikai, tokie kaip Fabijus Piktoras, rašė graikiškai. Kvintilianas, garsusis I a. pr. Kr. retorius, primygtinai reikalavo, kad berniukas mokytis turėtų pradėti nuo graikų kalbos. Dauguma oficialių to šimtmečio Romos raštų parašyti taip pat graikų kalba. Todėl buvo savaime suprantama, kad žydas Paulius į Romos lotynus kreipėsi graikiškai, o Ireniejus, kilęs iš Mažosios Azijos, II šimtmetyje dirbdamas misionieriaus bei apologeto darbą vienoje Galijos provincijų Lugdūne (dab. Lione), rašė graikiškai. Įdomu, kad romėnų įgulos viršininkas, palaikydamas apaštalą Paulių egiptiečių maištininku, jį užklausia graikų kalba: „Tai tu moki graikiškai?" (Apd 21, 37). Krikščionių misijai buvo neįkainojama nauda, kad gyvavo tokia visuotinė kalba.

Dar reikia pridurti, kad tai buvo jautri, gana lanksti kalba, puikiai tinkanti platinti teologinėms žinioms. Šimtmečius šia kalba buvo perteikiamos didžiausių pasaulio mąstytojų mintys - puiki galimybė naudotis parengtu filosofijos ir teologijos žodynu. Kai praėjus 250 metų vakarinės imperijos graikų šnekamąją kalbą pakeitė lotynų kalba, dėl šio ypatingo žodyno trūkumo atsirado kai kurių sunkumų.

 

Graikų  mąstymas

Graikų kalba ir mąstymas yra neatskiriami dalykai. Jie subrandino graikų literatūrą, buvusią pavyzdžiu Romos rašytojams. Vergilijaus Eneidos formai bei turiniui įtaką padarė Homero Odisėja ir iš dalies Iliada. Poetai buvo savo meto teologai, o eiliniai žmonės savo suvokimą apie dievus bei jų veiksmus kildino iš Homero mitų. Toks mitologijos apie dievus paplitimas buvo lyg netiesioginis pasiruošimas Evangelijai. Tiesos ieškantys žmonės mąstė apie dievams priskiriamus žiaurumus, santuokos laužymą, apgaulę, kovas ir melą ir bjaurėdavosi tuo. Ne krikščionys pirmieji priešiškai pasisakė prieš vulgarų masių politeizmą, prieš sužmogintus dievus, - visa tai jau seniai buvo demaskavę graikų filosofai. Niekas kitas šitaip griežtai nepasmerkė tradicinių dievų amoralumo kaip Platonas; jo kritiką išplatino sofistai, kurių būdavo visuose svarbiuose senojo pasaulio miestuose. Graikų sofistų įtaka liaudžiai buvo tokia pat didelė, kaip ir Reformacijos laikų pamokslininkų. Būdai, kuriais jie smerkė dievus, nemažai patarnavo Evangelijos kelio pradžioje. Ne tik Platonas, sofistai, bet ir stoikai, epikūrininkai bei kinikai jau pirma krikščionių kritikavo dievus. Teisingai apie graikus buvo sakoma: ne žmonės buvo taip pagedę, kad atitolo nuo dievų, bet dievai buvo tokie nedori, kad žmonės juos apleido.

Pirmame šimtmetyje graikų-romėnų pasaulyje vyko ne tik antipoliteistinis judėjimas (nors negalima jo ir per daug akcentuoti; visgi iki ketvirto šimtmečio pagonybė išliko stipri ir su ja reikėjo skaitytis), bet jau buvo galima įžvelgti ir atsargų judėjimą monoteizmo link.

Vienas ar daug - ši problema ilgai nedavė ramybės graikų mąstytojams, o jiems buvo neįsivaizduojamas požiūris į visatą, negalintis duoti patenkinamo jos vienovės bei įvairovės klausimo sprendimo. Dar VI šimtmetyje pr. Kr., Ksenofano laikais, mąstantys žmonės pradėjo kritikuoti ne tik Homero legendas, pasakojančias apie sužmogintus ir gėdingai besielgiančius dievus; jie bandė apgraibomis prasiskverbti prie vienos vienintelės, protingai valdančios visą visatą aukščiausios būtybės. Netgi eiliniai žmonės, tikintys į daugybę dievų, dažnai buvo linkę vadinti dievų karalių Dzeusą dievybės šaltiniu, arba, anot Homero, „dievų ir žmonių tėvu".

Platonas ir Aristotelis davė impulsą monoteizmui. Platono aukščiausioji idėja buvo dievybės, prilygstančios Dievui, idėja; jo dievas buvo asmeniškas dievas. Tai demiurgas, suteikęs beformės materijos srautui idėjas, kurias mes, gyvenantys iliuzijų pasaulyje, matome atspindėtas. Aristotelis taip pat buvo linkęs į monoteizmą. Jei yra žemesnieji dievai, tai jie turi priklausyti dangaus sferoms. Mūsų sferoje yra Pirmasis Judintojas, kuris, nors ir nekūręs šio pasaulio (pasaulis amžinas), per mąstymą jį vis dėlto tvarko. Aristotelio dievas bekūnis, tolimas bet kokiam asmeniniam ryšiui su žmogumi ir yra ne kas kita, kaip tik šalta pirminė priežastis matematine prasme. Jo nuomone, nereikia galvoti, kad mes kažkaip Dievą mylime ar kad Dievas į mūsų meilę atsiliepia.

Visas bendras gręžimasis į savotišką monoteizmą arba monizmą, taip, kaip tai vyko to meto inteligentijoje (išskyrus epikūrininkus ir skeptikus), pasirodė esąs reikšmingas Evangelijos kelio pradžiai; krikščionys juo greitai pasinaudojo. Žinoma, tarp pirmųjų krikščionių buvo ir tokių, kurie pagonių kultūrą atmetė visiškai. Ekstremaliausias pavyzdys būtų, ko gero, Tertulijonas, kuris rašė: „Ką bendro turi Atėnai ir Jeruzalė? - klausė jis. - Kaipgi suderinamos akademija ir bažnyčia? <...> Liaukitės daryti iš krikščionybės platoniškų, stoiškų ir dialektinių minčių kratinį! Mums nereikalingi jokie sukurti aiškinimai, nes mes turime Jėzų Kristų, jokie moksliniai bandymai, nes mes gyvename Evangelijos džiaugsmu. Mūsų tikėjimas mums nekelia jokio poreikio ieškoti kitokio tikėjimo".

 Ankstyvojoje krikščionybėje toks požiūris buvo įmanomas, bet ilgiau jis negalėjo išsilaikyti. Graikų idėjos taip stipriai prasimušė į visą senąjį pasaulį, kad vien paprasčiausiu ignoravimu jų atsikratyti jau buvo nebeįmanoma. Atitinkamai ir pačiame Naujajame Testamente randame, kad Paulius ir kiti krikščionių misionieriai neatmetė to, kas pagonybėje yra naudinga ir teisinga. II šimtmetyje šis metodas buvo entuziastingai priimtas ir pavadintas „egiptiečių apiplėšimu". Juo sėkmingai pasinaudojo Justinas, Aristidas, Atenagoras, Teofilis ir didieji aleksandriečiai Klemensas bei Origenas. Krikščioniško Dievo mokymo ginti įtraukiami ir Platonas bei Aristotelis, stoikai ir netgi Euripidas.

 Bus daugiau

Nuotrauka Timotiejaus Živatkausko

Bendrinti: