1985 metais Henris Nouwenas atsisakė pareigų Harvardo teologijos mokykloje ir persikėlė į Trosly-Brieul miestelyje, Prancūzijoje, įsikūrusią „Arkos“ bendruomenę tarnauti protinę negalią turintiems žmonėms.

Apaštalas Paulius visus savo laiškus pradeda malda, kad malonė ir ramybė aplankytų skaitytoją. Bet jis niekada nevartoja veiksmažodžio, nesako: „Malonė ir ramybė tebūna jums“, „Teaplanko jus malonė ir ramybė.“

Diagnozė yra svarbi. Kai kas nors negerai jūsų kūnui ir jūs jaučiatės blogai, svarbu žinoti, kokia yra problema. Taip yra ir kalbant apie dvasines problemas.

Rytas. Lietus šimtais basų pėdučių šlepsena į mūsų namelio ant ratų stogą. Už rasotų langų – purvynas. Oras pritvinkęs audros ir moskitų. Štai tokia antroji mūsų stovyklavimo diena Vaitšelo provincijos parke.

Noriu pabrėžti didžiąją tiesą – krikščionio džiaugsmas nemiršta atėjus sielvartui. Džiaugsmas ir sielvartas krikščionio gyvenime eina kartu, ne pakaitomis.

Ar laikas, kai skaitote Šventąjį Raštą ir meldžiatės, jums yra ne džiaugsmingas malonumas, bet sunki pareiga? Ar jūsų dvasinis gyvenimas virto rutina ir yra nuobodus? Ar jus dažnai nugali pagundos ir nuodėmė?

Išgelbėjimui būdingas džiaugsmas - mes džiūgaujame nenusakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu (1 Pt 1, 8). Jei esi krikščionis, Dvasia moko tave gėrėtis Kristumi. Jo grožis ir didingumas jaudina tavo sielą. Tačiau kai kuriems tikintiesiems sunku patirti džiaugsmą. Kodėl?

Niekam nepatinka konfliktai. Ypač bažnyčioje. (Jei jums tai visgi patinka, siūlau skirti šiek tiek laiko maldai!) Tačiau konfliktai yra neišvengiama gyvenimo dalis.

Mokslo metai jau baigėsi, prasideda šeimos atostogų sezonas. Vienas žmogus, vardu Rajanas, manęs paklausė: „Pastoriau Džonai, ar galėtumėte aptarti atostogų teologiją?“

Žinoma, mes visuomet trokštame atrasti Dieve džiaugsmą, tačiau visgi pripažįstame, jog dievobaimingų žmonių gyvenime yra ir kitų emocijų, ne tik džiaugsmas.