Ar svarbu, ką žmogus galvoja?

Mąstymo procesas sukelia daugybę diskusijų. Diskutuojama apie minčių vertingumą ir žmogaus proto ribotumą. Daugelis pataria daugiau laiko praleisti mąstant, o Henry Fordas yra pasakęs: „Mąstymas - tai pats sunkiausias darbas. Galbūt dėl to tik nedaugelis tuo užsiima."

Su mąstymo procesu susiję keli pavojai, pvz., žmogus gali imti per daug gerai apie save mąstyti. Filosofas Spinoza yra pastebėjęs: „Išdidumas - tai malonumas, kylantis iš per gero mąstymo apie save."

Seras Thomas Vaux sako: „Kai viskas padaryta ir pasakyta, pabaigoje regėsime Jį - Tą, kuris turi ramybę, labiausiai iš visų apsuptą palaimos. Pamiršus visus žemiškus rūpesčius, mintys gali atnešti ramybę. Geriausias laikas gyvenime turi būti praleistas mąstant."

Tai ypač tinka patiriant įvairius sunkumus. N. V. Peale drąsina mąstyti blaiviai: „Kad įveiktumėte problemas, turite naudotis Dievo jums duotu protu. Nagrinėkite problemas ir jas supraskite. Jūs negalite aiškiai mąstyti, kol esate valdomi pykčio, dėl jus užklupusių sunkumų nekenčiate žmonių, gyvenimo ar net Dievo. Taip pat neįmanoma verkti, dejuoti ir kartu mąstyti."

Apaštalo Pauliaus priminimas naudoti Dievo mums suteiktą protą yra labai svarbus. Pažvelkime į keletą eilučių, kalbančių apie netinkamo mąstymo pavojų ir Dievo duotą blaivų protą.

Netinkamas mąstymas

Patarlių knygoje skaitome: Stropiojo sumanymai veda į apstybę, o skuboti - į nuostolį (Pat 21, 5). Kvailys teikia daugiau vilties, negu žmogus, kuris skubotai kalba (Pat 29, 20). Ir liaudies patarlė sako: „Neskubėk ir būsi pirmas" - tai galima pritaikyti ir kalbant apie mąstymą, elgesį ar dvasinius dalykus. Daugelio talentingų mokytojų, filosofų ar religinių vadovų padarytos išvados - tai paprasti pastebėjimai.

Iš tiesų, žmogus iš prigimties linkęs mąstyti apie žemiškus dalykus (Fil 3, 19), kurie lengvai veda prie neteisingų minčių, kurstančių savanaudišką požiūrį ir veiksmus, išdidumą. Taip žmogus susikuria savo dievą - ima garbinti žemiškąsias vertybes. Tačiau Apaštalų darbuose skaitome: Būdami dieviškos kilmės, neturime manyti, jog Dievybė yra panaši į auksą, sidabrą ar akmenį, įgavusį pavidalą žmogaus sumanymų ir sugebėjimų dėka (Apd 17, 29). Paprastai žmogus mąsto kūniškai, bet taip neturėtų mąstyti nuolankus, Dievu tikintis krikščionis.

Laiško romiečiams autorius sako: Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią - dvasiškai (Rom 8, 5). Kontrastas yra didžiulis, todėl autorius papildo: Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui. Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse (Rom 8, 7-9). Senos patarlės išmintį galime pritaikyti ir šiandien: Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė - prieš žlugimą. Geriau būti nuolankios dvasios su romiaisiais, negu dalintis grobį su išdidžiaisiais (Pat 16, 18-19).

Biblijoje dažnai minimas žmogaus savivertės klausimas ir išdidumas. Tai susiję su netinkamu mąstymu, skatinančiu nešventą požiūrį ir elgesį: Viešpaties baimė - nekęsti pikto. Išdidumo, puikybės, piktų kelių ir klastingos burnos Aš neapkenčiu (Pat 8, 13); Aš žinau, kad jo pasigyrimas yra tuščias ir darbai niekam tikę (Jer 48, 30); Tavo sesers Sodomos ir jos dukterų nusikaltimas buvo išdidumas, perteklius ir dykinėjimas; beturčiui ir vargšui jos nepadėjo (Ez 16, 49). Iš tiesų, Biblijoje esantys išdidumo aprašymai yra atstumiantys ir priverčiantys nekęsti išdidumo, o tai, kaip dažnai apie tai Biblijoje kalbama, patvirtina, kad tai - nuolatinis nuodėmingos širdies šauksmas. Paulius sako Romos krikščionims, kad jie turėtų nemanyti apie save geriau negu dera manyti (Rom 12, 3). Žmonės turėtų žvelgti į Jėzaus nuolankumo pavyzdį (plg. Mt 11, 29; Fil 2, 6-8).

Išdidumas skatina savanaudišką godumą, apie kurį Dovydas sakė: Nedorėlis giriasi savo širdies pageidimais; gobšuolis didžiuojasi ir niekina Viešpatį. Nedorėlis išdidžiu veidu neieško Dievo, nėra Dievo jo mintyse. Jam viskas sekasi, per toli nuo jo Tavo sprendimai (Ps 10, 3-5). Išdidus ir godus žmogus lengvai paniekins ar pažemins kitus. Arogantiškas žmogus niekina ne tik Dievo standartus, bet ir patį Viešpatį. Kaip sako V. Van Gemerenas, „godūs žmonės nepaiso nei Dievo, nei Jo įsakymų... Jie tikslingai vengia Dievo savo gyvenime... Jie nėra ateistai, tačiau nori patogiai gyventi be Dievo... Užuot garbinę Kūrėją, jie garbina save."

Toks išdidus ir arogantiškai mąstantis žmogus apgaudinėja pats save. Besirūpindamas savimi, jis klaidingai įsivaizduoja, kad yra savo mažo pasaulėlio šeimininkas ir kad tik jis yra svarbus. Paulius įspėja Galatijos tikinčiuosius: O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja (Gal 6, 3). Mąstydami tik apie save, žmonės iškelia save ir savo troškimus aukščiau visų kitų dalykų gyvenime ir mano, kad gyvena tikėjimu (plg. Kol 1, 20-23). Tai - didžiulė klaida. Tuos, kurie yra tikintys, tačiau neauga dvasiškai, Jokūbas įspėja: Jei kas iš jūsų mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias. Tyras ir nesuteptas pamaldumas prieš Dievą ir Tėvą yra: lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir saugoti save nesuterštą šiuo pasauliu (Jok 1, 26-27).

Ar svarbu, ką žmogus galvoja ir ko trokšta? Rašte aiškiai pasakyta, kad netinkamas mąstymas - savanaudiški troškimai ir godumas - skatina netinkamą, kūnišką, požiūrį ir elgesį. Paulius rašo galatams: Kūno darbai aiškūs - tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės (Gal 5, 17. 19-21; Kol 3, 5-10).

Taigi, visiems (tikintiems ir netikintiems) svarbu tobulėti ir mąstyti teisingai - taip, kaip mąsto Dievas.   

Tinkamas mąstymas

Dievas ir mąstymas. Norint suprasti ryšį tarp Dievo ir žmogaus minčių, reikia suvokti, kad Viešpats yra visagalis (Iz 40, 28), todėl Jo išmintį ir mąstymą žmogus ne visada supranta (Ps 139, 6; 92, 5). Viešpats kalbėjo per pranašą Izaiją: Mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai, - sako Viešpats. Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys - už jūsų mintis (Iz 55, 8-9).

Dažnai žmonės mano, kad Dievas nemato, nežino arba Jam tiesiog nerūpi, kaip jie gyvena. Priešingai, Viešpats žino apie juos viską - Jis žino net jų mintis ir motyvus: Aš žinau jūsų darbus ir mintis (Iz 66, 17); Nejaugi Tas, kuris padarė ausį, negirdėtų, ir Tas, kuris sukūrė akį, nematytų?Argi Tas, kuris auklėja tautas ir moko žmones išminties, nesudraus-tų?Viešpats žino žmonių mintis, kad jos yra tuščios (Ps 94, 3-11). Taip, Viešpats žino visų žmonių mintis ir motyvus - ne tik nedorėlių. 

Perduodamas karalystę sūnui Saliamonui, Dovydas įspėjo: O tu, mano sūnau Saliamonai, pažink savo tėvo Dievą ir Jam tarnauk tobula širdimi ir su tikru noru, nes Viešpats ištiria visų širdis ir siekius. Jei Jo ieškosi, rasi Jį, o jei Jį paliksi, Jis atmes tave amžiams (1 Kron 28, 9).

139 psalmę Dovydas pradeda atvirai pripažindamas, kad Viešpats žino apie jį viską - Jis žino jo mintis ir veiksmus: Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti. Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis. Matai, kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius. Dar mano liežuvis nepratarė žodžio, Tu, Viešpatie, jau viską žinai (Ps 139, 1-4).

Psalmes tyrinėjęs H. C. Leupoldas pastebi: „Prieš tai, kai mintis įgyja formą ir yra perteikiama žodžiais, Dievas ją jau žino. Tai yra aukščiausiasis pažinimas." Dovydas pripažįsta: Toks pažinimas man yra labai nuostabus, ne man pasiekti Tavo aukštybes. <...> Brangios man yra Tavo mintys, Dieve, nesuskaitoma jų gausybė! (Ps 139, 6. 17). 

Dovydas suvokia, kad Dievas yra visažinis, tad, vadinasi, Viešpats supranta Dovydą geriau nei jis pats save, todėl prašo Viešpatį ištirti jo mintis, kad galėtų teisiai gyventi: Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis. Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju! (Ps 139, 23-24).

Dovydo malda atsispindi ir J. Edwino Orro giesmėje:

Surask mane, Viešpatie, ir pažink mano širdį;

Išbandyk mane, Gelbėtojau, pažink mano mintis - meldžiu.

Įžvelk, jei manyje yra blogio,

Nuplauk visas mano nuodėmes ir išlaisvink mane.

Viešpatie, paimk mano gyvenimą, kad priklausyčiau tik Tau;

Įvykdyk savo Žodį ir padaryk mane tyrą.

Paimk mano valią, visą aistrą, savanaudiškumą ir išdidumą;

Atsiduodu Tau, Viešpatie, - gyvenk manyje.

Pritaikydamas Dovydo troškimus krikščionims, Markas D. Futato sako: „Noriu, kad Viešpats pažintų mane, kad aš pats galėčiau dar labiau save pažinti. Noriu, kad Viešpats pažintų mane ir vestų mane keliu amžinuoju (Ps 139, 24), kad būčiau nuolankus, ištikimas Dievui, kuris mane pažįsta (Ps 139, 1-6), kuris visada yra su manimi (Ps 139, 7-12) ir kuris manimi rūpinasi (139, 13-18). Ir visa tai - dėl Jo meilės man Viešpatyje Jėzuje Kristuje."

Dievo mąstymas apie žmones parodo, kad Jis tikrai jais rūpinasi. Rūpindamasis žmonių dvasine sveikata ir gerove, Dievas atskleidžia savo mintis ir siekius (Am 4, 13). Todėl žmonės turėtų su džiaugsmu ir noriai paklusti Viešpačiui - ne tik dėl Dievo šlovės, bet ir dėl savo gerovės. Nors psalmininkas kalba Izraelio žmonėms, tačiau jo žodžiai gali būti pritaikyti visiems tikintiesiems: Palaimintas žmogus, Viešpatie, kurį Tu auklėji ir savo įstatymo mokai; ramybę jam teiki nelaimių dienomis, kol nedorėliui kasama duobė. Juk Viešpats neatmes savo tautos (Ps 94, 13-14).

Patarlių knygoje kalbama apie amžinai išliekančius Dievo žodžius: Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus. Nebūk išmintingas savo akyse, bijok Viešpaties ir venk pikto; tai bus sveikata tavo kūnui ir atgaiva kaulams (Pat 3, 5-8). Biblijos komentatorius Sedas S. Buzzelle pastebi: „Tai - daugiau nei tik pamokymas. Tai reiškia, kad Dievas pašalina kliūtis, išlygina gyvenimo kelią ir veda tikintįjį tikslo link."

Žmogus ir mąstymas. Raštas ragina žmones aktyviai ir giliai mąstyti: Atidžiai klausykis išminčių žodžių, palenk savo širdį prie mano pažinimo (Pat 22, 17). Galima paminėti daugybę giliai mąsčiusių žmonių (pvz., Einšteinas); kaip pavyzdys gali būti ir Artūro Konan Doilio herojus Šerlokas Holmsas. Įžymioji Holmso maksima sako: „Kai atmetate neįmanoma, visa, kas lieka, nors ir neįtikėtina, turi būti tiesa." Kitaip tariant: „Kai atmetate tai, kas atrodo neįmanoma, ir padarote visas įmanomas prielaidas, tuomet tai, kas atrodo neįmanoma, nors ir neįtikėtina, tampa įmanoma." Šią maksimą galėtų sau pritaikyti ateistai, agnostikai ir skeptikai. Iš tiesų, Raštas sako, kad žmonėms yra naudinga klausytis išmintingų patarimų (Pat 1, 9), ypač, kai jie remiasi Dievo išmintimi (Pat 2, 1-6).

Kaip jau aptarėme, mąstymo galia, net ir atpirkto, išsilavinusio ir apsiskaičiusio tikinčiojo mąstymas, niekada neprilygs visa išmanančio Dievo mąstymui (Ps 40, 5; 139, 17; Ef 3, 20). Ir išmintingi žmonės, net ir tikintieji, gali kartais mąstyti kvailai (Ps 73, 21-22).

Nors sunku tai suvokti, tačiau visa išmanantis Dievas ir mylintis Viešpats rūpinasi žmonių gerove. Galbūt sakysite: „Jei Dievas tikrai yra, ir Jis yra didis, Jam labiau rūpi beribės erdvės nei žmogaus mintys." Tačiau psalmių autorius sako: Viešpatie, kas yra žmogus, kad apie jį žinai, ir žmogaus sūnus, kad kreipi į jį savo dėmesį? (Ps 144, 3). Apmąstęs Dievo galią ir gerumą, psalmininkas sako: laiminga tauta, kurios Dievas yra Viešpats (Ps 144, 15). Jei klausysime Viešpaties patarimų, įgysime išminties (Ps 73, 24). Suvokęs tai, žmogus trokš pažinti Dievą. Jis supras, kad Dievo valia jam yra gera, kad Dievas juo rūpinasi ir jam padeda, nes Viešpats yra arti! (Fil 4, 5; plg. Ps 34, 18-20).

Iš tiesų, visi ir ypač tikintieji turime suprasti, kad Dievas žino mūsų mintis ir troškimus. Atpirkti Kristaus krauju, tikintieji gali pažinti, kaip mąsto Dievas, ir patys taip mąstyti. Paulius primena kolosiečiams, kad tikintieji turėtų įveikti savo norą rūpintis vien tik savimi, savo reikalais ir ragina: Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve (Kol 3, 2-3; plg. Rom 8, 5). F. F. Bruce rašo: „Neapsiribokite tik žemiškais siekiais, nemąstykite tik apie laikinus ir žemiškus dalykus. Nežiūrėkite į gyvenimą ir visatą iš tokios žemos pozicijos. Viską vertinkite žvelgdami iš naujo kūrinio pozicijos."

Kaip visuomet, taip ir čia puikiausias pavyzdys yra Viešpats Jėzus Kristus. Jis savo mokiniams sakė: Pasaulis turi pažinti, kad aš myliu Tėvą ir darau taip, kaip Jis man įsakė (Jn 14, 31). Savo atsisveikinimo maldoje Tėvui Jis sako: Aš pašlovinau Tave žemėje. Atlikau darbą, kurį buvai man davęs nuveikti <...> Dabar jie suprato, kad visa, ką man davei, yra iš Tavęs. Nes Tavo man duotus žodžius Aš perdaviau jiems, ir jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad iš Tavęs išėjau, ir jie įtikėjo, kad mane siuntei (Jn 17, 4. 7-8). Taip Jėzus parodo savo mokiniams, kad Jo mintys ir veiksmai atitiko Tėvo mintis ir Jo valią. 

Toliau Jėzus atskleidžia, kad po Jo paėmimo, Jis atsiųs Šventąją Dvasią, kuri įves į visą tiesą, kuri ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs (Jn 16, 13. 15). Biblijos tyrinėtojas M. C. Tenney sako: „Šventoji Dvasia gali kiekvienam krikščioniui apreikšti tik jam skirtus nurodymus." Jėzus elgėsi pagal Tėvo mintis ir valią, tad Šventoji Dvasia gali perteikti Kristaus ir Tėvo mintis bei nurodymus tikintiesiems, kad jie galėtų mąstyti ir elgtis, žvelgdami iš dieviškos perspektyvos.   

Kristaus suvienyti tikintieji, Šventosios Dvasios vedami, gali galvoti ir elgtis kaip Jėzus. Kaip ir apaštalas Paulius, mes, tikintieji, turėtume nugalėti samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą ir paimti nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui (2 Kor 10, 5). Tuomet gyvenimas keisis. Ir Laiško romiečiams autorius ragino augti dvasiškai ir aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, - tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Rom 12, 1-2).

C. E. B. Cranfieldas sako, kad tikintysis turėtų „būti atviras pokyčiams, sutikti būti keičiamas ir formuojamas, kad jo gyvenime vis labiau matytųsi Dievo apraiškos, vis daugiau Jo numatytos tvarkos ženklų." Ir tai turi būti daroma laisva valia, sekant Šventosios Dvasios nurodymais.

Pažiūrėkime, ką reiškia žodis „pakeistas". Graikų k. žodis metamoprhoomai buvo vartojamas keliomis prasmėmis. Pagrindinė jo reikšmė „vienos formos virtimas kita", tačiau pokyčiai gali būti ne tik išoriškai matomi, bet ir išgyvenami viduje. Šio žodžio šaknis vartojama įvairiose mokslo srityse, pavyzdžiui, uolas, kurių struktūra yra visiškai pasikeitusi ir jų originalios formos jau nebegalima pamatyti, geologai vadina metamorfinėmis uolomis. Biologai metamarfozėmis vadina pokyčius natūraliame pasaulyje, kai gyviai prisitaiko prie naujos aplinkos ar gyvenimo būdo, pvz., buožgalviai virsta varlėmis.

Naujajame Testamente žodis metamoprhoomai pavartotas tris kartus: 1) Laiško romiečiams autorius ragina tikinčiuosius aukoti savo kūnus kaip „gyvą auką" ir primena, kad pokyčiai vyksta iš vidaus, vis labiau pažįstant ir vykdant Dievo valią (Rom 12, 1-2). Tai - viduje vykstantis metamorfozės procesas, kurio metu mes tampame panašūs į Jo Sūnaus atvaizdą (Rom 8, 29).

2) Evangelijos pagal Matą 17 skyriuje rašoma apie Kristaus pasikeitimą (Mt 17, 1-2). Matas sako, kad vidinis Kristaus tobulumas švietė taip ryškiai, kad spindėjo net Jo drabužiai. Šią istoriją aprašęs Lukas (Lk 9, 29) sako, kad Jėzaus pasikeitimas įvyko, kai Jis meldėsi. Tai reiškia, kad tikintysis auga malone per maldą. Laikas, kasdien praleistas bendraujant su Dievu, norint pažinti Jo mintis, vis daugiau keičia mūsų esybę - labiau pažindami Dievą, mes išmokstame mąstyti Jo mintimis ir panašėjame į Jį.    

3) Antrame laiške korintiečiams Paulius rašo, kad Šventoji Dvasia padeda tikintiesiems išvysti Viešpaties šlovę Rašte, kad jie būtų keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę (2 Kor 3, 18). Skaitant užrašytą Žodį ir atrandant ten gyvą žodį, jam paklūstant, tas Žodis keičia mūsų esybę, o tai paveikia ir visą gyvenimą. Tikintieji yra užprogramuoti gyventi visiškai naują, šventą gyvenimą (2 Kor 5, 17).

Kaip vyksta šis metamorfinis šventėjimo procesas? (1) Turime leisti veikti Šventajai Dvasiai. Tai ji apreiškia Dievo mintis ir įkvepia pasišvęsti Kristui. (2) Puoselėkime maldos gyvenimą ir (3) nuosekliai nagrinėkime Dievo žodį.

Laiško romiečiams autorius 12 skyriaus 3 eilutėje išskiria kelis keitimosi proceso rezultatus: (1) tai įgalins tikinčiuosius blaiviai apie save mąstyti; (2) ištobulins jų tikėjimą; (3) paskatins nuoširdžiai nusižeminti - tai nuolankumas, atspindintis paties Jėzaus nuolankumą prieš Tėvo valią (Mt 11, 29). Laiške filipiečiams apaštalas Paulius rašo: Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų (Fil 2, 3-4). Philas Comfortas pastebi: „Nuolankumas - tai kelias į bendradarbiavimą ir vienybę. Nusižemindami prieš Dievą, mes pripažįstame savo priklausomybę nuo Jo ir Juo pasikliaujame. Tai keičia mūsų požiūrį ir į kitus žmones, nes suvokiame, kad visi esame Jo kūriniai ir mes neturime kuo didžiuotis."

Paulius rodo į Kristų, kuris yra ryškiausias nuolankumo ir rūpinimosi kitais pavyzdys (Fil 2, 5-7). Nors Jis buvo Dievas, Jis prisiėmė žmogaus prigimtį ir nuoširdžiai rūpinosi žmonėmis, paklusdamas Tėvo valiai, kad atpirktų žmones. Už tai Jis sumokėjo savo gyvenimu: Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8).

Įsižiūrėdami į Jėzaus pavyzdį, tikintieji įgalinami gyventi naują gyvenimą, su baime ir drebėdami (Fil 2, 12). Tikintysis ir kasdieniame gyvenime trokšta sekti Viešpačiu, visiškai pasikliaudamas Jo vedimu. Tad jis puoselėja ir maldos gyvenimą, siekdamas pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. Paulius drąsina filipiečius: Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 6-7).

Tikintieji suvokia Dievo žodyje užrašytą Jo valią ir nori dalintis tuo Žodžiu su kitais. Paulius rašo kolosiečiams: Kristaus žodis tegul tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Ir visa, ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui (Kol 3, 16-17).

Paulius taip pat buvo puikus pavyzdys, tad rašė: Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, - apie visa, kas dora ir šlovinga. Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis (Fil 4, 8-9).

Jokūbas taip pat rašo apie dievišką išmintį: Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška. O teisumo vaisius su ramybe sėjamas tų, kurie neša ramybę (Jok 3, 17-18). Tokia ramybė užlieja visą žmogaus esybę. Tai kalba ir apie sveikus santykius su kitais, bet svarbiausia - kad širdis ir mintys atranda ramybę su Viešpačiu.   

Brangieji, siekime pažinti Viešpaties širdį ir mintis, kad darytume tai, kas teisinga ir Jam patinka. Kate Wilkinson meldžia: „Tegu Kristaus, mano Gelbėtojo, mintys pasilieka manyje diena iš dienos. Jo meilė ir jėga tegu valdo visa, ką darau ir sakau. Tegu Dievo žodis gyvena mano širdyje, kad regėčiau Jo pergalę."

Negyvenkime sau, bet mąstykime taip, kaip mąstė Viešpats, ir gyvenkime dėl Jo, - taip gyvenimas turės didesnę vertę tiek dabar, tiek amžinybėje. 


Iš www.bible.org

vertė Asta Glinskaitė

Bendrinti: