Dvasios vaisiai ar teisuoliškumo darbai

Pamėginkime įsivaizduoti du tolumoje augančius medžius. Abu apkibę obuoliais. Turbūt visi pagalvotume, kad matome dvi paprastas obelis. Tačiau priėję arčiau, pastebime, jog medžiai turi vieną reikšmingą skirtumą: ant pirmojo medžio obuoliai natūraliai kabo ant savo kotelių, kaip ir tikėtumės, o antrasis medis nustebina – norisi jį apžiūrėti atidžiau, mat visi obuoliai prie šio medžio pritvirtinti dirbtinai...

Kažkas daugybę valandų uoliai plušėjo, kad šis paprastas medis atrodytų tarsi obelis. Tik atidžiai apžiūrėję suvokiame, jog vaisiai ne išsivystė iš vidinių medžio syvų, o atsirado ant medžio įsikišus žmogui, kuris norėjo sukurti išorinę iliuziją. Visi suprantame, koks bergždžias tai darbas – juk apkabinėdami medį obuoliais nepaversime jo obelimi! Tačiau nujaučiu, jog ši iliustracija puikiai atskleidžia, kaip daugelis iš mūsų bandome nešti vaisių dvasiniame gyvenime.

Laiške galatams parašyta: Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo (Gal 5, 22–23).
Šios puikios savybės iškelia Šventosios Dvasios darbo tikinčiojo gyvenime grožį. Tai Dvasios jėga augina vaisius krikščionio gyvenime. Tačiau kiekvienas iš mūsų prisimename situacijų, kai nieko nenorėjome mylėti, buvome  nekantrūs, nemalonūs, mums trūko džiaugsmo ar susivaldymo (gal visa tai nutiko net šį rytą, pakeliui į darbą).

Pasijutę kaip vaisių nenešantys medžiai, dažnai bandome savo jėgomis daryti tai, ko mūsų širdyse nėra... Mes nusprendžiame rodyti meilę kokiam nemaloniam asmeniui, maloniai elgtis su erzinančiu giminaičiu ar ištikimai tarnauti kokiame tarnavime (nors sau nuolat dėl to niurzgame). Mes pasižadame daugiau dirbti,  labiau save disciplinuoti, patys savo jėgomis įveikti visas kliūtis ir pasiekti sėkmę.

Leiskite man kai ką patikslinti. Sunkus darbas, disciplina ir stropus triūsas yra geri dalykai. Juk ir apaštalas Paulius sakė: Aš darbavausi daug daugiau už juos visus (1 Kor 15, 10). Tačiau tam, kad nebūtų klaidingai suprastas, jis čia pat priduria: nors ne aš, bet Dievo malonė, esanti su manimi. Mus paklusti įkvepia Dievo malonė, Šventosios Dvasios jėga.

Taigi, kai galvojame apie Dvasios vaisius, iškyla klausimas: Kaip įžvelgti skirtumą ir suvokti, ar mes bendradarbiaujame su Šventąja Dvasia, ar darbuojamės vieni, visko siekdami tik savo jėgomis ir remdamiesi į savo galimybes?

Teisuoliškumo „priedai“

Kai aš darbuojuosi vien savo jėgomis, atsiranda netikrų vaisių – galiu atrodyti kaip tas obuoliais apkabinėtas medis. Pasirodo, vaisius, kurie nėra Dvasios subrandinti, galima atskirti pagal du paprastai juos lydinčius teisuoliškumo „priedus“: pirmasis teisuoliškumo požymis yra kito teisimas, antrasis – nusivylimas ir savigrauža.

Kai darbuodavausi savo pačios jėgomis ir mano pastangos būdavo sėkmingos, dažniausiai tai lydėdavo ir  kitų teisimas. Stebint kito nesėkmingus bandymus pasiekti tai, ką man pasiekti jau pavyko, kyla pagunda save aukštinti, o kitą kritikuoti: „Na, jei tik ji darytų tą ar aną kitaip, jai sektųsi daug geriau...“

Laimei, daugybę kartų Viešpats atsargiai ir maloningai mane stumtelėjo nuo tos puikybės šakos, ant kurios sėdėdama iš aukšto žvelgiau į kitus. Nukritus veidu į žemę, visas išdidumas ir teisuoliškumas išgaruoja. Kito teisimas yra bjaurus „priedas“, išduodantis, kad vaisiai ant mūsų medžio netikri.

O kai aš, įdėjusi visas jėgas, pavargdavau ar prasilenkdavau su tikslu, pasirodydavo antrasis „priedas“ –  nusivylimas ir savigrauža: „Koks siaubingas aš žmogus... Esu visai niekam tikusi krikščionė. Kokia iš manęs nauda Karalystei? Visi už mane geresni.“ Tokios mintys kyla ne iš nuolankios, bet iš savo jėgomis teisumą pelnyti siekiančios sielos.

Ar turėčiau išsigąsti dėl to, kad negaliu ko nors atlikti ar esu per silpna? Suvokimas, kad negaliu pasikeisti be Šventosios Dvasios pagalbos ir veikimo, supurto klaidingą mano įsitikinimą, kad nesu jau tokia bloga. Nusivylimas yra tik kita teisimo, remiantis vien savo netikru teisumu, pusė.

Dvasios subrandinti vaisiai

Kaipgi mums pažinti vaisius, kurie gimė Šventajai Dvasiai veikiant mūsų gyvenime?
Kaip ir tapytojas, Kūrėjas palieka parašą ant savo kūrinių – Dvasios darbas visada šlovina Kūrėją.

Kai gyvename paklusdami, į viską žvelgiame su džiaugsmu, esame kantrūs, malonūs ir mylintys, mūsų širdyse kyla dėkingumas. Mes džiaugiamės, bet ne savo teisuoliškumu, bet Šventosios Dvasios darbu mumyse.

Tada nebesmerkiame ir neteisiame kitų, nes suvokiame, kad mūsų darbai yra Dievo Dvasios, veikiančios mumyse, dovanos. Mes nežiūrime iš aukšto į tuos, kuriems sekasi sunkiau, bet nepaliaujame juos skatinti žvelgti į Jėzų. Iš Dievą garbinančios širdies mes sakome: Štai ateina Karalius! Buvau pražuvęs, bet Jis mane atrado, buvau aklas, bet dabar regiu! Smerkiančio išdidumo randai neužgožia garbinančios širdies švytėjimo.

Ir tuomet, kai mums kas nors nepavyksta, Šventoji Dvasia apsaugo mus nuo nusivylimo ir susikoncentravimo į save. Mes atgaulaujame ir vėl gręžiamės į Jėzų su gyriumi ir padėka. Nuodėmė mūsų nesuparalyžiuoja, mes vis naujai pamatome Kristaus atliktą darbą. Mes gailimės dėl savo nuodėmių, bet vis labiau džiaugiamės savo Gelbėtoju: Jis pasiėmė ant kryžiaus visas mūsų nesėkmes. Todėl, pasitikėdami Juo, mes nuolankiai artinamės prie malonės sosto ir reikiamu metu randame gailestingumą bei malonę.

Tokie vaisiai subręsta tik tuomet, kai pasiliekame Kristuje: Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, – taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 4–5).

Nėra reikalo vargti, siekiant užsiauginti vaisių. Jis nemokamai dalija tai, ko mes taip trokštame. Kai mūsų šakeles prižiūri Vyriausiasis Sodininkas, mūsų širdis prisipildo gyriaus ir mūsų gyvenimas apreiškia Kūrėjo grožį: Aš labai džiaugsiuos Viešpačiu, mano siela džiūgaus Dieve! Nes Jis apvilko mane išgelbėjimo rūbais, apsiautė teisumo apsiaustu kaip sužadėtinį, kuris užsideda papuošalą ant galvos, kaip sužadėtinę, pasipuošusią papuošalais (Iz 61, 10).

http://blogs.thegospelcoalition.org

vertė Morta Mieželytė

Nuotrauka Gedos Žyvatkauskaitės

Bendrinti: