Malda ir Evangelija

Principai

Evangelija padaro vieną esminį dalyką - ji pakeičia maldą: malda, kuri dažniausiai būdamo prašymas, virsta bendravimu ir Dievo šlovės aukštinimu. Laiško galatams 4 sk. 6-7 eilutės moko, jog patikėję Evangelija mes ne tik tampame teisėtais Dievo vaikais, bet ir priimame Dvasią, kad patirtume savo įsūnystę.

Dvasia ragina pažinti Dievą kaip švelnų ir mylintį mūsų Tėvą. O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!" Taigi tu jau nebe vergas, bet sūnus; o jeigu sūnus, tai ir Dievo paveldėtojas per Kristų (Gal 4, 6-7). Čia pat Paulius šį patyrimą vadina „Dievo pažinimu" (Gal 4, 9). Mes ne tik žinome ir tikime, jog Dievas yra šventas ir mylintis, bet asmeniškai bendraudami su Juo iš tiesų susiliečiame su Jo šventumu ir meile.Džonatanas Edvardsas turėjo gilesnių įžvalgų apie Evangeliją ir maldą nei kas nors kitas. Jis padarė išvadą, jog krikščionis nuo moralisto iš esmės skiriasi tuo, kad krikščionis paklūsta Dievui tiesiog mėgaudamasis tuo, kas Jis yra. Evangelija skelbia, jog mes paklūstame Dievui ne todėl, kad ką nors iš Jo gautume, bet norėdami suteikti Jam malonumą, nes matome Jo vertę ir grožį. Mąstydamas apie Dievą, krikščionis gali pasisemti jėgų. Be Evangelijos tai neįmanoma, - mes tik pateiktume jam savo prašymų sąrašus. Be Evangelijos, į šventą Dievą mes žiūrėtume kaip į grėsmingą valdovą, kuris galbūt išklausys mūsų prašymus, jei tik būsime labai geri. Arba įsivaizduotume Dievą, kuris yra tik mylintis ir viską vertina pozityviai. Priartėti prie pirmojo - baisu; prie antrojo - nieko nereiškia. Be Evangelijos nebūtų mūsų širdyje vietos troškimui šlovinti ir aukštinti Dievą, gėrėtis Juo.

Patologijos

Kai mūsų akys nukrypsta nuo Evangelijos, dažnai mūsų maldos gyvenimas iškrypsta. Pateiksime keletą pastabų.

1. Mūsų maldos gali skleisti „šviesą be šilumos, be ugnies".

Galime turėti ilgą sąrašą poreikių, dėl kurių meldžiamės, ilgą skaitomų Biblijos eilučių sąrašą, ilgą sąrašą dalykų, už kuriuos Jam dėkojame. Tačiau visa tai darome be užsidegimo. Kodėl? Jei nukreipsime dėmesį nuo Dievo šlovės, kurią atskleidžia Evangelija kaip visų mūsų problemų sprendimą, mes nuvertinsime maldas iki „pirkinių sąrašo", ir tai mus ves į dar didesnę desperaciją. Baigę melstis mes jausimės dar labiau sunerimę nei prieš tai. Dievo artumo nepatyrėme, nes Dievu norėjome tik pasinaudoti, - mes Jo negarbinome.

Tačiau visuomet turėtume prisiminti, jog visų pirma mums reikia naujai, iš Dievo perspektyvos, pamatyti savo poreikius bei problemas. Neatskiriama mūsų maldos dalis turėtų būti atgaila dėl netikėjimo ir abejingumo Dievo malonei. Turėtume suvokti, kad tai, ko prašome, nėra mūsų gelbėtojas, Dievas ar šlovė! Tačiau jei jau atgailavome ir išgryninome savo troškimus, turime įsisąmoninti, kad Dievas yra mūsų Tėvas, norintis duoti mums gerų dalykų, todėl galime jų prašyti, tikėdamiesi sulaukti atsakymo. Mūsų prašymai turėtų persipinti su šlovinimu ir nuostaba, kad galime kreiptis į Dievą ir būti priimtini Kristuje.

Tai yra Evangelija pagrįsta malda, o ne prašymas nerimaujant. Mūsų troškimai iš dalies visuomet yra stabmeldiški, ir, kai meldžiamės su tuo nesusitvarkę, atrandame, jog maldos neatneša mums ramybės - mes imame dar labiau nerimauti. Todėl visuomet turėtume melsti: „Viešpatie, leisk man kaip niekada anksčiau pamatyti Tavo šlovę, leisk man būti apstulbintam Tavo malonės, kad rūpesčiai, savigaila, pyktis ir abejingumas išnyktų!" Tada, kai atsigręšime į Dievą prašyti, kad būtume priimti į koledžą ar išgydyti, žvelgsime į tai jau iš tinkamos perspektyvos. Mes sakysime: „Viešpatie, prašau to, nes manau, kad tai atneš Tau šlovę. Todėl padėk tai gauti arba padėk man apsieiti be to." Jei mūsų dėmesys meldžiantis yra nukreiptas į Dievo šlovę ir į Evangeliją, savo asmeninius prašymus išsakysime su didele ramybe širduje ir pasitikėdami Juo.

2. Mūsų malda gali „nešti ugnį be šviesos".

Priešingai nei „šviesą be šilumos" skleidžianti malda, kurios metu dėmesys sutelktas į nerimastingus asmeninius prašymus, šios rūšies maldos yra visiškai kitokios - „ugnis be šviesos". Tai karšta ir emocinga malda. Čia dėmesys sutelktas į drąsų reikalavimą Jėzaus vardu. Paprastai vartojama daug karą ar konfliktą atspindinčių vaizdinių. Dažnai pačios maldos (mintyse ar garsiai) išsakomos nenatūraliu, dramatišku balsu.

Jei (kaip minėjome anksčiau) dėmesys meldžiantis bus nukreiptas į Evangeliją ir Dievo šlovę, ir mums tai apmąstant, Šventajai Dvasiai padedant, ši šlovė taps mums reali, tai mus uždegs ir galbūt sužadins stiprias ar net dramatiškas emocijas. Tačiau maldos, apie kurias galima sakyti „ugnis be šviesos", visados prasideda dramatiškai ir emocingai. Manau, daugelis taip besimeldžiančių žmonių iš tiesų taip pasisako prieš „šlubuojančius" įprastus maldos susirinkimus, nes nerimauja dėl asmeninių poreikių. Taip jie mėgina į maldą įpūsti emocijų ir dramos.

Tokios rūšies malda taip pat nėra sutelkta į Evangeliją. Kaip nerimastingas prašymas dažnai būna legalistinis, žmogus tiesiog pamiršta Dievo malonę, taip ir įžūlus reikalavimas dažnai yra legalistinis ir taip pat nesiremia į Dievo malonę. Gali nujausti, kad žmonės mąsto taip: „Jei aš melsiuosi ilgai ir neabejosiu, Dievas tikrai mane išgirs." Daug žmonių mano, kad norėdami gauti atsakymą jie turi užgniaužti visas psichologines abejones ir išsiugdyti tvirtą užtikrintumą.

Be to, dažnai asmeninės problemos vertinamos labai abstrakčiai. Žmonės gali sakyti: „Viešpatie, aš prašau tave įveikti tas nerimo tvirtoves mano gyvenime" arba „Viešpatie, aš skelbiu pergalę prieš kartėlį", užuot suvokę, jog būtent tikėjimas Evangelija gali išgydyti mūsų susirūpinimą ir kartėlį. Ironiška, bet tai tas pats, ką daro ir „nerimstantys prašytojai". Žmonės nesupranta, kaip savo poreikius ir prašymus „panardinti" Evangelijoje atskleistos Dievo šlovės apmąstymuose, kad žvilgsnis į poreikį persipintų su džiaugsminga, tačiau tikra atgaila. Juk galima melstis taip: „Viešpatie, aš labai bijau, tačiau Tu esi mano tvirtovė. Padėk man pamatyti Tavo didybę. Te Tavo meilė ir šlovė nugali visas mano baimes. Tu pasakei, kad niekada manęs nepaliksi ir neapleisi, bet netikėjimas neleidžia man tuo pasikliauti. Atleisk man ir išgydyk mane."

Taigi, ironiška, tačiau akivaizdu, kad tiek „ugninga, bet be šviesos" malda, tiek „šviesą be šilumos" skleidžianti malda kyla iš tos pačios šaknies. Jos abi kyla iš teisumo darbų, įsitikinimo, jog Dievo malonę mes galime užsitarnauti, ir prarasto suvokimo, kad esame išteisinti dovanai, kad esame Dievo sūnūs ir dukterys.

Praktika

Ką daryti, kad mūsų maldos gyvenimo, kurio pirminis tikslas - pažinti Dievą, centre būtų Evangelija? Čia padės meditacija ir bendravimas.Svarbiausia yra apmąstyti tiesą. Apmąstymas, meditacija sujungia dvi kitas disciplinas: Biblijos studijas ir maldą. Meditacija - tai ne šiaip perėjimas nuo vienos iš šių disciplinų prie kitos, meditacija jas abi sujungia. Daugelis iš mūsų pirmiausia paskaitome Bibliją, o tuomet pereiname prie poreikių sąrašo, tačiau mūsų maldos atskirtos nuo Rašto, kurį ką tik studijavome. Tačiau meditacija - tai malda studijuojant Raštą, kad ką tik nagrinėtos tiesos pasiektų mūsų širdies gelmes ir įžiebtų ugnį. Sakydamas „
įžiebti ugnį" turiu galvoje, kad tos tiesos persmelktų visus asmeninius ryšius - kad tai formuotų tavo mąstymą, paveiktų jausmus ir pakeistų veiksmus. Meditacija padaro tiesą labai asmeniška.

Artimiausia analogija tiesos meditacijai yra žmogaus įsijautimas skaitant meilės laišką. Tu atplėši laišką ir skaitydamas sveri kiekvieną žodį. Niekados nesakai: „Aš tai jau žinau", bet svarstai: „Ką tai reiškia? Ką jis ar ji iš tiesų norėjo pasakyti?" Tu skaitai jį neskubėdamas, ne taip, kaip skaitytum paprasčiausią informaciją, - tu nori žinoti, kas slypi už tų žodžių bei frazių. Dar daugiau, tu nori, kad tas laiškas persmelktų ir formuotų tave.

Augustinas meditaciją laikė „sielos pakėlimu į Dievą", kurią sudaro trys etapai: retentio, contemplatio, dilectio (lot. sulaikymas, kontempliacija (apmąstymas), meilė).

Pirma, retentio reiškia išgryninti Rašto tiesas ir sulaikyti jas savo proto dėmesio centre. Tai reiškia studijuoti ir gilintis į Rašto eilutę, siekiant paprasčiausiai ją suvokti, pamatyti jos esmę. „Retentio" reiškia tyrinėti, atrasti, ką ta eilutė sako. Čia mums gali padėti daugybė knygų apie Biblijos studijas ir interpretaciją.

Antra, contemplatio reiškia žvelgti į Dievą per šią tiesą. Tai reiškia atsakyti į tokius klausimus:

- Ką tai sako man apie Dievą? Ką tai apreiškia apie Jį?

- Kaip aš galiu šlovinti Jį už tai ir per tai?

- Kaip tai man padeda nusižeminti prieš Jį?

- Jei Jis iš tiesų yra toks, kaip ši konkreti tiesa pakeis mano gyvenimą?

- Koks blogas elgesys, žalingos emocijos, klaidingi požiūriai sukyla many, man pamiršus, kad Jis yra toks?

- Jei mano kaimynai, mano šeima, mano bažnyčia, mano draugai giliau pamatytų šią tiesą, kaip tai pakeistų mūsų gyvenimą?

- Ar mano gyvenimas liudija, kad aš atsimenu šią tiesą ir pagal ją elgiuosi?

- Viešpatie, ką Tu nori man pasakyti apie save ir kodėl Tu nori, kad aš šiandien tai suprasčiau?

Kontempliacijos tikslas yra pereiti nuo objektyvaus analitinio požiūrio prie asmeninio pokalbio su Dievu - tokiu, koks Jis yra. Tai reiškia tiesiogiai bendrauti su Dievu, įtempti visas jėgas, kad tas „žinojimas apie" virstų pažinimu - kad ne tik žinotume faktus apie Jį, bet širdimi Jį „matytume" - garbintume, žavėtumės, ilsėtumės Jame ar būtume sukrėsti ir Jo pažeminti. Viena yra studijuoti natas, kita - jas sugroti. Viena yra apdirbti deimantą jį pjaustant ir poliruojant, kita - atsitraukus žiūrint į jį netekti žado.

Trečia, dilectio reiškia gėrėtis ir mėgautis Dievu, į kurį žiūri. Tu pradedi iš tiesų šlovinti, išpažinti ir trokšti Jo dėl to, kad išnagrinėjai ir apmąstei tiesą. Jei nuo paprastų žinių perėjai prie asmeninės meditacijos, tada, priklausomai nuo tavo dvasios įžvalgumo, gyvenimo aplinkybių tuo metu ir suverenios Dievo Dvasios, tu pradėsi Jį patirti.

Kartais tai švelnu, kartais stipru, o kartais visiškai sausa. Tačiau visuomet, kai medituodamas (contemplatio) netikėtai atrasi iškylančias naujas mintis ar kokias idėjas, įsidėmėk, užsirašyk jas ir tiesiog pradėk šlovinti, išpažinti tai ir gėrėtis Viešpačiu. Tai, kaip pasakytų Martynas Liuteris, „Šventoji Dvasia pamokslauja tau".


www.redeemer.com

vertė Lina Tamonytė

Bendrinti: