.jpg)
Mes su žmona nusprendėme dalį šio miško išvalyti. Iškirtome nesveikus medžius ir sausuolius, krūmus, kurie lengvai galėjo užsidegti. Išrinkome milžiniškus riedulius (tai - senojo ledynmečio palikimas), kurie trukdė arti ir galėjo sugadinti mūsų traktorių.
Kurį laiką mūsų pasiekimai mus džiugino, kol pradėjome pastebėti, kad dėmesio reikalauja ir kiti greta esantys plotai, apie kuriuos anksčiau nepagalvojome. Šio žemės lopinėlio atnaujinimas - viso gyvenimo užduotis. Manau, jog ir po mūsų mirties šį darbą tęs mūsų palikuonys.
Man šie lauko darbai primena dvasinį keitimąsi. Kaip žemę dirbantis žmogus nuolatos turi darbo, taip žmogus turi nuolatos, sistemiškai prižiūrėti ir puoselėti giliausias savo vidinio gyvenimo sritis, kur Dievas dažnai šnabžda (ne rėkia) amžinuosius pažadus mūsų gyvenimui.
Prisipažinsiu, jog mano gyvenime buvo etapų, kai aš neigiau dvasinį vystymąsi. Teisinausi, kaip girdėjau tai darant ir kitus: „Esu esu per daug užsiėmęs, negaliu susikoncentruoti, nesu tikras, kad šis procesas duos rezultatų" ir t.t. Mano aplaidumas ir visi pasiteisinimai buvo gryniausia kvailystė.
Mūsų dvasinį vystymąsi galima palyginti su pjovimu, ravėjimu, kasimu, grėbstymu ir sodinimu, tik šioje sferoje darbuojamės ne su pjūklu ar kastuvu, bet tai vyksta, kai mes garbiname, medituojame, meldžiamės, studijuojame, mąstome apie sielų laimėjimą ar skelbiame Gerąją naujieną, kaip savo knygose rašo R. Fosteris, D. Vilardas, H. Nouvenas ir kt.
Atnaujinę kurią dalį savo sklypo, mes su žmona stebimės, koks grožis gimsta kone pernakt: dygsta laukinės gėlės, ima lankytis laukiniai gyvūnai, bręsta nauji medžiai... Žodžiu, pradeda ryškėti darbo vaisiai. Kai mes prižiūrime savo sielą, joje taip pat ima ryškėti dieviško charakterio ypatumai.
Tai visiems žinoma? Nuoširdžiai pasakysiu, nemanau, kad dauguma krikščionių tai žino. Turiu omenyje - iš tiesų žino. Kodėl taip manau? Štai keli pastebėjimai.
Pirma, daugumoje krikščionių lyderių apmokymų ir motyvaciją keliančių konferencijų dažniausiai kalbama apie viziją, gerai parengtas programas, apie augimą ir sėkmingai veikiančias organizacijas, sistemas. Sutinku, jog tai yra puiku. Tačiau dažnai pamirštama, jog prieš kuriant organizacijas, sistemas, svarbu ugdyti, lavinti savo sielą. Kaip jūs kursite ir augsite kaip sveika bažnyčia, jei neugdysite ir nelavinsite savo sielos?
Antras mano pastebėjimas: nepaprastai ilgėja sąrašas vyrų ir moterų, kurie neištveria nė dešimties krikščioniškos tarnystės metų. „Perdegimas", nesėkmės, nusivylimai pareikalauja didelių aukų. Stebiuosi, kiek tarnautojų tiesiog dingsta iš akiračio.
Trečia, kalbantis su jaunais vyrais ir moterimis, jie pripažįsta, kad dvasioje yra visiškai „sausi", nemotyvuoti, nusivylę ir nežino, kaip tai pakeisti.
Niekada nepamiršiu, kaip arti prie išsekimo ribos buvau aš pats. Nors tą asmeninės krizės momentą išgyvenau prieš dvidešimt metų, atmintyje jis vis dar gyvas.
Šiandieniniai aukštumas pasiekę lyderiai labai dažnai nekreipia dėmesio į Pauliaus užrašytus žodžius Timotiejui: Ugdykis dievotumą <...> dievotumas viskam naudingas; jis turi esamojo ir būsimojo gyvenimo pažadą (1 Tim 4, 7-8). Šiose užuominose aš įžvelgiu „receptą", kaip siekti dvasinės pažangos.
Pagrindinis kiekvieno krikščionio darbas yra vystyti savo sielą, kad ji taptų vieta, kur galėtų gyventi Dievas. Tai nėra pasirinkimas, ir tai neturėtų mums būti trečioje vietoje. Be šio esminio dalyko lyderis nebus lyderis visą savo gyvenimą arba darbas, kurį žmogus atliks, neatspindės Dievo šlovės ir Jo tikslų.
„Išgelbėjimo armijos" įkūrėjas Viljamas Butas kartą laiške savo žmonai išdėstė savo jausmus, baimes ir nusivylimą. Jis rašė, kad ruošiasi viską mesti.
Katerina, nuostabi moteris, jam atsakė: „Žinau, kad įmanoma pamokslauti, melstis, dainuoti ir netgi šaukti, nors širdis nutolusi nuo Dievo. Žinau, kad jei širdis nėra nuolanki prieš Dievą, populiarumas ir turtas gali paskatinti žmogų pasiaukštinti, džiaugtis savimi. Žinau, kaip šėtonas naudoja šiuos dalykus, kad, jei įmanoma, sužlugdytų tuos, kuriuos Dievas naudoja. Visi šie pamąstymai verčia mane drebėti, raudoti ir melstis už tave, mano brangusis, kad tu sugebėtum pažinti šėtono kėslus ir nesukluptum, kad išstovėtum, žinoma, ne savo jėgomis, bet nuolankiai pasikliaudamas Tuo, kuris veikia visame kame".
Kai užrašė šiuos žodžius, Katerina buvo vos 23-ejų, tačiau ji nebuvo per jauna tai suvokti. Ji suprato, jog visų svarbiausia - Viljamo dvasios stiprybė.
Kalbėti apie dvasinio vystymosi techniką leisiu labiau kvalifikuotiems dvasios vadovams. O mane dabar labiausiai jaudina dorybės, išaugančios kaip laukinės gėlės prie dangaus prisišliejusioje sieloje.
Antonis Blumas rašo apie atsiskyrusį vienuolį, kuris buvo pakviestas pamokslauti mišiose, kuriose turėjo dalyvauti ir vienas vyskupas. Šis nesutiko, sakydamas: „Jei mano tyla jam nekalbės, mano žodžiai bus beprasmiai".
Vienuolio žodžiai mane suerzino, nes aš visą gyvenimą „priklausau" nuo žodžių, socialinių įgūdžių, gebėjimo greitai mąstyti, kad galėčiau bendrauti su žmonėmis.
Bet kaip aš galėčiau bendrauti, jei turėčiau tylėti? Tai būtų įmanoma tik tuomet, jei mano sieloje tarsi gėlės, dygstančios išpurentoje dirvoje, gimtų dorybės.
Kokios dorybės tai galėtų būti? Paminėsiu penkias, į kurias rečiau atkreipiame dėmesį ir kurios, jei yra per ilgai ignoruojamos, gali atnešti net mirtį. Šis sąrašas nėra labai išsamus ir nėra geriausias, bet tai - mano sąrašas.
Vaisingas nuolankumas
Jei aš turėčiau tylėti, norėčiau, kad vienas mano darbo su savo siela rezultatų būtų nuolankumas, kad žmonės matytų, jog aš tapau nuolankesnis. Nuolankumas nėra tai, kas pasiekiama, tai - kitų užsiėmimų rezultatas.
Jei atvirai, žmonės, pažinoję mane anksčiau, niekada nebūtų pamanę, kad aš galiu būti nuolankus. Bijau, kad tie žmonės mane prisimena kaip per daug savimi pasitikintį, nuolatos užsiėmusį, apdovanotą, gal talentingą, bet ne kaip nuolankų žmogų.
„Nuolankus žmogus, - sako Izaokas iš Sirijos, - niekada neskuba, nesielgia neapgalvotai, nėra sunerimęs, visada išlieka ramus. Niekas negali jo nustebinti, sutrikdyti ar išgąsdinti, nes jis nebijo permainų, išbandymų, jo nenustebins ir pakylėta nuotaika, išgyvenant džiaugsmą. Jis džiaugiasi ir atranda pasitenkinimą tame, kas teikia malonumą ir Viešpačiui".
Jei mano sieloje šiandien išaugs menkiausias nuolankumo daigelis, taip bus todėl, kad aš esu pakankamai senas ir gerai susipažinęs su neįveikiamomis nuodėmės pasekmėmis, žinau, kokios ribotos yra žmogaus galimybės ir kaip užkrečia geras, daug pasiekusio žmogaus pavyzdys. Be to, aš po truputį imu suvokti, koks Dievas yra didingas ir kad aš prieš Jį esu kaip mažas vaikas.
„Krikščionio lyderio kelias, - kaip rašo Henris Nouvenas, - yra ne judėjimas aukštyn, į kurį tiek daug investavo pasaulis, bet judėjimas žemyn, kuris baigiasi ant kryžiaus... Tai - ne kontrole ir jėga grįstas vadovavimas, bet nuolankus vadovavimas, suvokiant savo bejėgiškumą, kai išaukštinamas kenčiantis Dievo tarnas - Jėzus Kristus".
Nouveno žodžiai skamba keistai. Pasauliui, kur planavimas, kūrybiškumas, paaukštinimas ir charizma reiškia viską, jie visiškai nesuprantami. Tačiau šia kryptimi turi eiti kiekvienas krikščionis, kuris nori nesuklysti, bet likti tvirtas iki galo, kuris nori tarnauti. Šia kryptimi einantis gal ir neįkurs didelės bažnyčios, bet išaugins didžius tikinčiuosius.
Efektyvus gailestingumas
Jei būčiau priverstas tylėti, norėčiau, kad žmonės kaip mano sielos darbo vaisių matytų gailestingumą. Gailestingumas - gebėjimas širdyje susitapatinti su kitų pažeidžiamumu, baimėmis bei kančiomis, susitapatinti taip, kad neparalyžiuotum, bet, parodydamas meilę, suteiktum jiems jėgų.
Šią savaitę gavau laišką, kuriame žmogus teiravosi, ar tikrai bus priimtas į mūsų bendruomenę, jei atskleis keletą savo gyvenimo paslapčių. „Aš nenoriu būti kieno nors projekto dalimi", - rašė tas žmogus.
Šie žodžiai persmelkė mano sielą, nes aš supratau, kaip lengva yra įtraukti žmones į projektus, programas, paliekant nuošalyje unikalią asmeninių kovų patirtį.
Būsiu nuoširdus. Didesnė pasaulio dalis nesupranta krikščionių rodomų gailestingumo ženklų. Nors „New York Times" ir liaupsina mūsų dalyvavimą toli siekiančiose AIDS programose, statant namus, ligonines, teikiant pagalbą ištikus nelaimėms, bet mes nesame žinomi kaip gailestingi žmonės. Visas mūsų geras pastangas nustelbia mintis, kad esame išdidūs, pikti, kerštingi žmonės, panašūs į tuos, kuriems reikia išgelbėjimo...
Nenoriu, kad į mane žiūrėtumėte, kaip į kaltinantį kietaširdį, kuris kartais daro gerus darbus. Norėčiau, kad į mane žiūrėtumėte kaip į sužeistą gydytoją, kuris dalijasi savo našta su tais, kurie neturi ko atiduoti mainais.
Pastovumas ir tvirtumas, ne užsispyrimas
Jei turėčiau gyventi visiškoje tyloje, norėčiau, kad lavindamas savo dvasią įgyčiau pastovumo, tvirtumo. Tvirtumas nėra užsispyrimas ar atsisakymas keistis. Tai - nepaliaujamas tam tikrų tikslų siekimas ir įsipareigojimų laikymasis. Tvirtas žmogus - tai patikimas, tvirto charakterio žmogus, tesintis pažadus, ištikimas ir, svarbiausia, gyvenantis paklusdamas Jėzui Kristui.
Iš prigimties aš toks nesu. Ir jei šiandien many galima įžvelgti šių savybių, tai tik todėl, kad aš jų siekiau. Aš dažnai noriu viską mesti, ko nors išvengti, pabėgti ir jei ne keli mokytojai, stipri žmona, kuri padėdavo man tiems impulsams atsispirti, nežinau, kur šiandien aš būčiau.
Ugdydamas savo dvasią aptikau savyje „atsitraukėlio geną". Didžių Biblijoje minimų tikinčiųjų ir šventųjų pavyzdžiai, bendruomenės padrąsinimas padėjo man sutvirtėti, tapti pastoviam. Šiandien aš manau, kad esu gana pastovus, tačiau be nuolatinės sielos atgaivos ir darbo su savo širdimi to nebūtų.
„Būkite tvirti, nepajudinami", - rašė Paulius korintiečiams tai pabrėždamas. Galbūt jis kalbėjo žmonėms, kurie buvo nepatikimi, paprastai nesilaikydavo savo įsipareigojimų, pasiduodavo spaudimui - žodžiu, tokiems žmonėms, kaip aš.
Tikėjimas neregint
Jei aš negalėčiau kalbėti, vilčiausi, kad kiti manyje matys tikėjimą. Tikėjimas - tai gebėjimas tikėti ir remtis Dievo jėga, kuri pranoksta mano suvokimą, nugali instinktyvų pesimizmą, mano neryžtingumą siekti to, kas geriausia.
Man patinka skaityti apie iš tiesų tikinčius žmones ar juos stebėti, - tai viena iš dvasios ugdymo formų. Ištikimi, Dievu pasitikintys žmonės mane įkvepia. Negaliu nustoti domėtis Džono Veslio, Viljamo Vilberforso, Huntingdono grafienės ir Čarlzo Simeono gyvenimu - XVIII amžiaus evangelikais, kurie išdrįso tikėti, kad Kristaus Evangelija gali pakeisti Anglijos socialinę struktūrą. Skaitydamas knygas apie juos, užsidegu tikėjimu, kad Dievas gali atlikti ką nors panašaus, atnešti panašių pokyčių ir šiandien.
Dažnai mintimis grįžtu prie Biblijos istorijos apie našlę, kuri į šventyklos iždą paaukojo du skatikus ir, anot Jėzaus, paaukojo daugiausia, nes atidavė viską, ką turėjo. Tai riešuto kevale paslėptas tikėjimas: ji tyliai, ramiai, nedvejodama atidavė visą savo turtą, tikėdama, kad Dievas atsakys į visus poreikius.
Lavinti, ugdyti savo dvasią reiškia siekti širdies, kuri nebijo prašyti ir tiki, kad Dievas padarys tai, kas, gal ir atrodo, neįmanoma. Tai reiškia melstis už sergančiuosius, nedorėlius ir prispaudėjus.
Tarp tikėjimo ir regėjimo yra stiprus ryšys. Tai akivaizdu, statant pastatus ar kuriant įvairias institucijas. Bet aš taip norėčiau tikėti ir matyti, kaip atsiveria galimybės, kurias Dievas yra numatęs žmonėms.
Savikontrolė
Jei tektų gyventi nepratariant nė žodžio, labai vilčiausi, jog kaip dvasios vaisių mano gyvenime kiti matytų savikontrolę.
Tai, žinoma, nepaprastai susiję su disciplina bei pasiryžimu ugdyti gebėjimą sakyti „ne" blogiems dalykams ir sakyti „taip" geriems, nors tai ir nėra labai populiaru.
Savikontrolė labai reikalinga, kai sulauki pasipriešinimo, kai tave apšmeižia, neįvertina, ignoruoja ar reikalauja nueiti antrą mylią. Kaip tuomet reaguoji? Savikontrolė veikia ir kitas sritis: kaip mes naudojame savo pinigus, įtaką, jėgą? Kaip reaguojame į išpūstą garbinimą? Kur savo gyvenime mes nubrėšime sveikas ribas?
Senajame Testamente aptinkame keletą asmenų, kuriems trūko savikontrolės, portretų: Samsonas, Saulius, Saliamonas... Priešingybė jiems buvo Juozapas, Danielius, Estera...
Kai mąstau, kas turėjo tobulą savikontrolę, prisimenu Jėzų Getsemanės sode, apsuptą išsigandusių draugų, žiaurių karių, atėjusių Jį suimti, ir Jį išdavusį Judą Iskarijotą. Tą akimirką tikrai buvo galima netekti savitvardos. Tačiau Jėzus jos neprarado. Jis išliko orus ir buvo visiškai ramus toje chaotiškoje situacijoje. Štai kokia yra savikontrolė.
Vienas iš misijų Kinijoje vadovų Fredas Mitčelas rašė: „Geras lyderis turėtų pasižymėti gebėjimu sugerti šoką ir veikti kaip amortizatorius. Naštos ir ašaros, nuolatinė trintis ir Dievo tarnų patiriami išbandymai geriausiai ugdo charakterį".
Už nedidelio kambario lango čia, Ramybės kampelyje, stovi didžiulis akmuo. Jei reikėtų jį perkelti, ko gero prireiktų didelės, per metro aukščio ir pločio, dėžės. Prieš daugelį metų šis akmuo gulėjo žemėje, išlindęs buvo tik pats viršus. Mano žmona, manydama, kad tai nebus sudėtinga, nusprendė jį iškasti. Kuo daugiau ji kasė, tuo aiškiau suprato, kad tai - sudėtinga užduotis, tačiau kelio atgal nebuvo. Po dviejų dienų mes (į šį darbą ji įtraukė ir mane) iškasėme tą akmenį - liko duobė, galėjusi prilygti baseinui.
Rašydamas šį straipsnį aš žiūriu pro langą į šį riedulį. Šis akmuo primena man dvasios keitimąsi. Kai kuriuos dalykus reikia iškasti, kitus - išpjauti, dar kitus - pasodinti... Ir tik tada, po ilgo ir sunkaus triūso, jūs išvysite kai ką tikrai gražaus. Ir jums nereikės pasakoti žmonėms, ką jie gali matyti. Jie stebės Dievą, veikiantį jūsų gyvenime, - net jei jūs nepratarsite nė žodžio. Tobulėti dvasia ir daryti įtaką įmanoma ir neištarus nė žodžio.
vertė Raimonda Jašinauskienė
