Apie iliuzijų netekimą

„Jėzus... jais nepasitikėjo... Jis... žinojo, kas yra žmogaus viduje“ (Jn 2, 24-25).

 

Iliuzijų netekimas reiškia, kad mūsų gyvenime nebelieka klaidingo supratimo, klaidingų įspūdžių ir klaidingų sprendimų, tai reiškia išlaisvinimą iš šių apgaulingų dalykų. Vis dėlto nebeklaidinami, netekę iliuzijų, galime tapti ciniški ar pernelyg kritiški kitų žmonių atžvilgiu. Tačiau iliuzijų netekimas, kuris ateina iš Dievo, įgalina mus žmones pamatyti tokius, kokie jie iš tikrųjų yra, be cinizmo ar kandaus ir tulžingo kritiškumo. Daugelis dalykų, kurie gyvenime sukelia didesnę skriaudą, sielvartą ar skausmą, kyla dėl to, kad pasiduodame iliuzijoms. Vienas kito nematome tokių, kokie esame iš tiesų, esame supančioti neteisingų įsitikinimų dėl kitų. Įsivaizduojame, kad viskas yra arba gražu ir gera, arba bloga , pikta ir niekinga.

Dėl nenoro atsisakyti iliuzijų kenčia daugybė žmonių. Nutinka štai kas: jei ką nors mylime, bet nemylime Dievo, iš mylimo žmogaus reikalaujame visiško tobulumo ir teisumo, o to negavę tampame žiaurūs ir kerštingi, o juk iš žmogaus reikalaujame to, ko jis ar ji nė negali duoti. Tik viena Būtybė gali visiškai užpildyti sužeistos žmogaus širdies gelmę – Viešpats Jėzus Kristus. Mūsų Viešpats yra kategoriškas visų žmogiškų santykių atžvilgiu, nes žino, jog bet kokie santykiai, kurie nesiremia ištikimybe Jam, pasmerkti žlugti. Mūsų Viešpats nepasikliovė nė vienu žmogumi ir savo tikėjimo niekuomet negrindė žmonėmis, tačiau Jis nebuvo nei įtarus, nei tulžingas. Mūsų Viešpaties pasitikėjimas Dievu, ir tuo, ką Dievo malonė gali padaryti kiekvienam, buvo toks tobulas, kad Jis niekuomet nenugrimzdo į neviltį ir neprarado vilties dėl jokio žmogaus. Jei mūsų pasitikėjimas remiasi žmonėmis, galiausiai nusivilsime visais.

 

Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“

Bendrinti: