Draugystė su Dievu

Argi Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti?  (Pr 18,17)

Jo draugystės džiaugsmai. Pradžios knygos 18 skyriuje skaitome apie tikros draugystės su Dievu džiaugsmą, lyginant su paprastu, meldžiantis retkarčiais pajuntamu Jo buvimu. Ši draugystė reiškia tokį artimą ryšį su Dievu, kad nė nereikia prašyti Jo atskleisti savąją valią. Tai liudija apie tokį artumo lygį, kuris patvirtina, kad beveik išmokome gyventi tikėjime. Jei tavo santykiai su Dievu yra geri, tavo gyvenimas bus kupinas laisvės ir džiaugsmo, tu pats būsi Dievo valia, ir visi tavo sveiko proto sprendimai iš tiesų bus Jo valia tau. Esi laisvas priimti sprendimus tobulos ir džiaugsmingos draugystės su Dievu šviesoje, žinodamas, kad jei tavo sprendimai bus neteisingi, Jis visada su meile tave sustabdys. Jei taip nutiktų, privalai tuojau pat sustoti.

Jo draugystės sunkumai. Kodėl Abraomas vis dėlto liovėsi meldęsis? Liovėsi, nes savo santykyje su Dievu vis dar stokojo tokio artumo, kuris įgalintų toliau drąsiai melsti Dievą, kad jo noras būtų išpildytas. Jei melsdamiesi pritrūkastame tikro troškimo ir tariame: „Na, nežinau, gal Dievo valia ne tokia“, reiškia mums vis dar reikia žengti dar vieną žingsnį. Tai rodo, kad dar nepažįstame Dievo taip artimai, kaip Jį pažįsta Jėzus, ir kaip Jėzus norėtų pažinti mus: „…kad jie būtų viena, kaip mes esame viena... „ (Jn 17,22).

Pagalvok, ko meldei pastarąjį kartą – ar buvai atsidavęs savo troškimui, ar Dievui? Ar norėjai kokią Dvasios dovaną gauti dėl savęs, ar dėl Dievo? „Jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo“ (Mt 6,8). Prašome todėl, kad galėtume geriau pažinti Dievą. „Džiaukis iš širdies VIEŠPAČIU, ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis“ (Ps 37,4). Turime nepaliauti meldęsi, kad tobulai suprastume patį Dievą.

(Oswald Chambers)