Nepastebėtų tarnystė

Palaiminti turintys vargdienio dvasią... (Mt 5,3).

Naujajame Testamente minimi dalykai, kurie, vadovaujantis mūsų standartais, neatrodo verti dėmesio. „Palaiminti turintys vargdienio dvasią...“. Paraidžiui tai reikštų „palaiminti varguoliai“. O varguoliai juk toks kasdieniškas dalykas! Šių dienų pamokslams būdinga tendencija nurodyti žmogaus valios jėgą ar jo būdo gražumą – lengvai pastebimus dalykus. Dažnai mūsų girdimas raginimas: „Apsispręsk už Jėzų Kristų“ – pabrėžia tai, kuo mūsų Viešpats niekada nesikliovė. Jis niekuomet neprašo mūsų apsispręsti už Jį, Jis prašo Jam pasiduoti – tai visai kas kita. Jėzaus Kristaus karalystės pamatas yra tikrasis paprastųjų grožis. Esu tikrai palaimintas savo neturte. Jei neturiu valios ir  išskirtinių savybių, tada Jėzus man taria: „Esi palaimintas, nes būtent per savo neturtą gali įeiti į mano karalystę“. Į Jo karalystę negaliu įeiti per savąjį gerumą – į ją įeiti galiu tik būdamas visiškas vargšas.

Tikrasis Dievą liudijančio grožio požymis yra tai, kad jo niekuomet nepastebi tas, kuriam ši savybė būdinga. Sąmoningas įtakojimas išpuikęs ir nekrikščioniškas. Jei svarstau, ar esu Dievui kuo nors naudingas, iškart netenku sąlyčio su Viešpaties teikiamu gražumu ir gaivumu. „Kas mane tiki... iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7,38). Jeigu imu tyrinėti šį srautą, prarandu sąlytį su Viešpačiu.

Kas tie žmonės, kurie mums darė didžiausią įtaką? Aišku, kad ne tie, kurie manėsi ją darą, o tie, kurie apie tai nė nenutuokė. Krikščioniškame gyvenime dievobaimingumas niekuomet nebūna sąmoningas. Jei sąmoningai suvokiame savo įtaką, ji nustoja savo tikrojo gražumo, kuris būdingas sąlyčiui su Jėzumi. Kada veikia Jėzus, visuomet žinome, nes Jis įkvėpimą teikiančius dalykus sukuria kasdienybėje.

Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“

Nuotrauka Timotiejaus Živatkausko

Bendrinti: