.jpg)
„Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos“ (Fil 1, 6).
Kartais aš galvoju: „Aš šią košę užviriau, aš turiu ją ir išsrėbti“. Nors aš ir tikiu į malonės Dievą, vis dėlto aš esu linkusi manyti, jog Jis padės tik tada, jei aš to nusipelnysiu.
Pirmasis Dievo apsireiškimas Jokūbui puikiai iliustruoja, jog yra atvirkščiai. Jokūbas praleido visą gyvenimą stengdamasi pakeisti savo likimą. Jis gimė kaip antras sūnus, o tais laikais tėvo palaiminimą gaudavo pirmagimis. Ir tai buvo laikoma būsimo klestėjimo garantu.
Todėl Jokūbas nusprendė padaryti viską, kas įmanoma, kad gautų savo tėvo palaiminimą. Galų gale apgaulės būdu jam pavyko gauti tėvo palaiminimą, kuris buvo skirtas jo broliui (Pr 27, 19-29). Tačiau to kaina buvo išardyta šeima; Jokūbas bėgo nuo savo įniršusio brolio Ezavo (Pr 27, 41-43). Kelyje jį užklupo naktis. Tikriausiai tą vakarą (kaip ir anksčiau) Jokūbas jautė viską, tik ne palaimintą gyvenimą.
Tačiau kaip tik ten Jokūbas susitiko su Dievu. Viešpats jam parodė, jog Jokūbui nereikia regzti gudrių intrigų, norint gauti palaiminimą. Jis jau buvo palaimintas. Jo gyvenimui buvo numatyti gerokai pranašesni dalykai už materialinę gerovę (Pr 28, 14). Ir jo ateitis buvo patikimai saugoma To, Kuris niekuomet jo neapleis (Pr 28, 15).
Tai buvo pamoka, kurią Jokūbas mokėsi visą savo gyvenimą.
Taip ir mes. Nesvarbu, kiek mes beapgailestautume arba koks tolimas mums atrodytų Dievas. Jis yra šalia, rūpestingai mus išveda iš mūsų pačių padarytos betvarkės, kad pasitiktume palaiminimus.
Viešpatie, mes taip dažnai papuolame į savo pačių klaidų pinkles ir manome, kad jau nebus nieko gero ateityje. Prašome, primink mums, kad Tu – Jokūbo Dievas. Tas Dievas, Kuris niekuomet nepakeis savo nuostabių planų, skirtų mums.
Dievas niekada nesiliauja mūsų mylėti ir nepakeičia ketinimų mūsų gyvenimui.
Nuotrauka Timotiejaus Živatkausko
