Apie šventumą

„Siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties“ (Hbr 12, 14)

... šventumas kasdieniniame gyvenime... Nepaprastai svarbi tema. Iš jos išplaukia klausimas, reikalaujantis visų Kristų išpažįstančių tikinčiųjų dėmesio: ar mes esame šventi? Ar regėsime Viešpatį?

Tai nepaprastai laiku pateiktas klausimas. Šventojo Rašto išminčius sako: „Yra laikas verkti ir juoktis; < ...> laikas tylėti ir kalbėti“ (Ekl 3, 4-7); tačiau tokio laiko, kada mes neturėtume būti šventi, nėra. Nė dienos. O kaipgi mes?

Šis klausimas skirtas bet kokio luomo, bet kokios padėties žmonėms. Yra turtingieji ir vargšai; yra išsimokslinę ir beraščiai; yra šeimininkai ir tarnai, tačiau gyvenime nėra tokio luomo ar padėties, kuriai priklausantis žmogus neturėtų būti šventas. O ar mes šventi?

Raginu šiandien įsiklausyti į šį klausimą. Kaip mūsų sielos reikalai atrodo Dievui? Šiame skubančiame, triukšmingame pasaulyje sustokime kelioms minutėms ir pamąstykime apie šventumą. Esu tikras, kad būna kur kas populiaresnių, malonesnių dalykų. Esu įsitikinęs, jog tikrai būčiau atradęs tokį, kurį daug lengviau nagrinėti. Tačiau nuoširdžiu mano įsitikinimu, nebūčiau radęs svarbesnio dalyko, kurį aiškinti būtų dabar pats metas ir kuris būtų reikalingesnis mūsų sieloms. Itin rimtai derėtų skaityti Dievo žodžio eilutę, skelbiančią: „siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties“ (Hbr 12, 14).

Iš knygos Džonas Čarlzas Railis „Šventumas“