„Ar meilė Dievui priklauso nuo gyvenimo aplinkybių?“

Kaip dažnai žvelgdami į kitą žmogų nežinome, ką jis iš tiesų išgyvena, su kokiais rūpesčiais susiduria ar kokias naštas neša. Panašiai yra ir žvelgiant į šią keturiasdešimtmetį perkopusią moterį (panorusią likti slaptoje), kuri su vyru augina du vaikučius. Šios moters nepalaužė įvairūs gyvenimo rūpesčiai, nors jau 18 metų serga išsėtine skleroze. Visa ištverti jai ir jos šeimai padeda meilė Dievui. Tikimės, kad šios brangios sesės Kristuje liudijimas sustiprins ne vieną, patiriantį gyvenimo išmėginimus.

 

Brangioji, kuo tu šiandien gyveni ir koks Viešpats yra tavo gyvenime?

Nuolat mąstau, kad Viešpats yra Tas, kuris viską žino. Turbūt iš savo tėvelių paveldėjau bruožą viską smulkiai planuoti kitai dienai ir į ateitį, tad aš tiksliai žinau, kas ir kaip turi vykti (šypsosi). Ne kartą ginčijausi su Dievu, sakydama: „Dieve, taigi planas – toks.“ Bet vėliau suvokdavau, kad Viešpaties planas geresnis. Suprantu, kad Viešpats tikrai yra Tas, kuris viską žino į priekį ir viskuo pasirūpina. Mane guodžia 92-oji psalmė, kurioje rašoma, kad mes – lyg augalai, pasodinti Viešpaties kiemuose. Kadangi Dievas yra savo kiemo šeimininkas, vadinasi, Jis yra Tas, kuris mumis rūpinasi.

Kaip sužinojai apie blogėjančią savo sveikatos būklę?

Prieš 18 metų man buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė. Tuomet, kai išgirdome baisias gydytojų prognozes, su vyru buvome susituokę tik dvejus metus. Man pasakė, kad iki invalido vežimėlio liko dveji metai, o gyventi – penkeri. Vyro sveikata tuo metu taip pat labai pablogėjo. Suvokėme, kad gyvenimas baigiasi ir džiaugėmės tik tuo, kad išeiname kartu, kad neturime vaikų, kurie liktų našlaičiais, kad esame išgelbėti ir amžinybėje būsime su Jėzumi.

Tačiau namų maldos grupelės žmonės nusprendė kiekvieną vakarą, po darbų, ateiti pas mus į namus ir melstis. „Negalvokite, kad dėl Dievo jau viską padarėte“, – sakė jie.  Ir iš tikrųjų jie kasdien rinkdavosi melstis, ir Viešpats pakeitė požiūrį, kad gyvenimas baigiasi, – Jis sustabdė mano ligos progresavimą. Kai vėliau Santariškėse tirdavausi sveikatą, visada atsakydavo, kad yra remisija, t. y. liga sustojo progresuoti. Išgyvenome tai, kad Damoklo kardas virš galvos vis dar kabo, bet bent jau nesileidžia žemyn.

Kiek vėliau ne vienerius metus teko prisiimti atsakingas pareigas. Nors tikrai tai nebuvo lengvas laikas, Viešpats viskuo pasirūpino – viskam pakako jėgų.

Po kelerių metų viena šeima meldėsi už mus ir išgyveno, kad Viešpats liudija jiems, sakydamas, jog už metų ir trijų mėnesių aš lauksiuosi berniuko. Kai jie mums tai pasakė, baiminosi, kaip mes reaguosime, jei tai neišsipildys... O mes tiesiog dėkojome, kad už mus meldėsi, kad mąstė apie mus, nešiojo savo širdyse... Bet viskas išsipildė tiksliai taip, kaip jie sakė. Kai gydytoja, darydama echoskopiją, klausė, ar norime žinoti, kas gims, – berniukas ar mergaitė, pasakiau: „Aš žinau, kad berniukas.“ Šiandien jam jau devyneri.

Žvelgiant į tave, atrodo, kad niekuo nesergi, esi sveikut sveikutėlė... Kaip tau pasireiškia ši liga?

Prieš 18 metų siurbdama grindis pastebėjau, kad nebematau viena akimi. Tai buvo pirmas regos neuritas. Po devynių mėnesių – vos spėjus sugerti prednizoloną (kelis šimtus tablečių) buvo antras, už šešių mėnesių – trečias, pradžioje vienos akies, paskui – kitos, vėliau – vėl tos pačios... Supratau, kad tarpai vis trumpėja...

Dabar kai skaitau Bibliją, tekstą matau gabaliukais. Akiniai nepadeda. Smulkesniu šriftu parašyto teksto nematau ir neskiriu atspalvių. Visada neurito atvejais duoda piešinėlius, kuriuose reikia rasti skaičius ir figūras tarp įvairių spalvų skritulių, bet aš jų nerandu. Kartą pas gydytoją nuvykau su sūnumi, tai gydytoja jį įspėjo: „Tu mamai nepasakinėk“ (šypsosi).

Ar yra dar kokių sutrikimų, ar tik šis – regos?

Man yra nusilpusi dešinė kūno pusė – ranka ir koja. Aš esu dešiniarankė, todėl tai apsunkina daug darbų. Nepavyksta normaliai rašyti, kartais sunku net bulvę nuskusti...Taip pat nelengva ir vaikščioti, nes dešinė koja neturi jėgos. Kai, tarkim, mes su draugų šeima lipome į kalnus, teko diržais prisirišti dešinę koją ir ją vis rankomis kilstelėti. Tai po kopimo į kalnus visiems kojas skaudėjo, o man – rankas, nes aš nuolat dariau prisitraukimus (šypsosi)... Sutrikusi ir mano koordinacija. Kai su kolegomis pasportuodavome, pratimus atlikdavau tik įsikibusi į sienelę. Jau nebegaliu pavažiuoti ir dviračiu...   

Ar tai nervų apmirimas?

Taip, nervų uždegimai ir jų žūtis, mielino dangalo irimas – tas dangalas gaubia ir nugaros, ir galvos smegenis.

Minėjai, kad liga buvo sustojusi progresuoti. Ar ir dabar taip yra?

Taip buvo iki vaikų gimimo. Po nėštumo, žindymo sveikata vėl pablogėjo... Dažniausiai moterims po gimdymo pablogėja.

Tai autoimuninė liga. Ar pavyko atitaikyti vaistus? O gal ieškai alternatyvų, bandai taikyti specialią mitybą?

Taip, maisto atsirinkimas labai padeda. Stengiuosi griežtai žiūrėti, ką valgau. Visiškai atsisakiau pieno produktų, cukraus ir visko, kas turi glitimo, nes tai didina žarnų pralaidumą. Stengiuosi valgyti daugiau vaisių, daržovių, darau įvairius žaliavalgiškus kokteilius. Guodžia tai, kad Dievas žino, ką tenka išgyventi. Dažnai meldžiuosi: „Dieve, kad ir kas būtų, aš noriu Tau tarnauti, Tave mylėti.“ Noriu, kad mano meilė Dievui nepriklausytų nuo sveikatos būklės.

Kas padeda įveikti nerimą dėl ateities? 

Natūralu, kad mąstau apie ateitį. Tačiau kaip nėra temų, kuriomis mes su vaikais nesišnekame, taip nėra ir emocijų, kurių neleistume sau jausti. Tiesiog išlieji savo širdį Dievui, ir visada po maldos būna geriau. Viešpats paguodžia, palaiko, sustiprina, kalba per Žodį, per pamokslą bažnyčioje, artimus ar tolimus žmones... Bet labiausiai turbūt Viešpats stiprina per Bibliją.

Kaip į tavo situaciją reaguoja šeima? Ar vaikai žino apie tavo ligą?

Taip, viską žino ir meldžiasi. Kaip gera, kai sūnus paklausia: „O kaip tu šiandien jautiesi? Aš vakar už tave meldžiausi, tad šiandien turėtum geriau jaustis...“ Kartais jaučiuosi geriau, kartais blogiau – ta savijauta banguoja, bet nuo to meilė Jėzui neturėtų banguoti.

O kaip vyras išgyvena tavo ligą?

Žinoma, kad ir jam būna nelengva. Jis patarnauja, kuo gali ir kaip gali. Jis tikrai daug pakelia... Bet vėlgi suprantu, kad Dievas davė mums vienas kitą. Šiandien esame vedę 20 metų. Dievas taip sukūrė, kad, kaip Šventajame Rašte sakoma, žmona bus vyro padėjėja, tad aš meldžiu: „Dieve, noriu būti padėjėja, o ne trukdytoja.“ Aš noriu, kad mano vyras tarnautų bažnyčioje, noriu padėti, kiek galiu, pavyzdžiui, prižiūrėti vaikus, namus ir viską, ką galiu.

Manau svarbiausia – kad ir kas nutiktų, mylėti Dievą. Svarbu suvokti, kad meilė Jam nepriklauso nuo visų regimų aplinkybių. Juk kai mes eisime į dangų, nebus skirtumo, nuo ko mirėme. Svarbu, kad mes būsime su Dievu. Svarbu suvokti, kad Jis mus išgelbėjo, mūsų pasigailėjo. Dievas pažįsta mus geriau negu mes patys.

Ilgai kęsdamas kančią žmogus dažniausiai klausia: „Kodėl, Dieve, man tai nutiko?“ Kaip pavyko susitaikyti su esama situacija?

Turbūt sunkiausia buvo prieš 18 metų, kai tik išgirdome diagnozę ir galvojome, kad gyvenimas jau pasibaigė. Dabar taip pat kyla įvairių minčių – nežinai, nei kiek gyvensi, nei koks kokybiškas bus gyvenimas: teks sėstis į neįgaliųjų vežimėlį ar ne... Bet dabar į viską jau žiūriu kitaip. Juk sunkumai pasitarnauja kaip Dievo paraginimas šauktis Jo. Kaip skausmą jaučiantis žmogus kreipiasi į gydytojus, taip sunkios situacijos ragina širdimi ieškoti dangiškojo Gydytojo – Dievo. Kaip sergant būtų baisu nejausti skausmo ir galvoti, kad esu sveikas, taip pat baisu ir nejausti Dievo poreikio bei galvoti, kad ir be Jo viskas yra gerai. Klausimo „Kodėl, Dieve, man taip nutiko?“ aš jau nebekeliu, nes suprantu, kad turiu klausti kitaip: „Kai man taip nutiko, ar mano širdis vis dar mylės Viešpatį? Ar aš liksiu su Juo? Ar norėsiu būti su Juo, kad ir kas nutiktų?“ Padeda suvokimas, kad Dievas vis tiek yra už viską brangesnis, Jis viską žino geriau. Viešpats veda, Jis ir praves. Amžinybės viltis yra didesnė.

Mane guodžia suvokimas, kad daug kas Jėzaus gyvenime buvo ne taip, kaip žmonės tikėjosi: tai Jis valgė ne su tuo, tai bendravo ne su tuo... Kai Jėzus prabilo apie mirtį, Petras sureagavo: „Tau nė už ką, Viešpatie, neturi taip nutikti“... Kartais ir mums žmonės sako: „Tau nė už ką taip neturi būti...“ Bet aš savęs klausiu: „Net jei man tai nutiks, ar mano širdis ir toliau mylės Dievą?“ Aš klausiu ne: „Kodėl man taip nutiko?“, o „Ką galiu padaryti dėl Dievo, kai man taip nutiko?“ Viešpaties planai geresni už mano planus. Tiesiog norisi būti Jo planuose, daryti, ką gali geriausio, tomis aplinkybėmis, su kuriomis susiduri.

 

Ačiū už atvirą ir nuoširdų pokalbį. Tikime, kad tavo liudijimas sustiprins ir paguos kitus. Linkime sveikatos, stiprybės ir ramybės tau ir visai jūsų šeimai.

 

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

 

 

Bendrinti: