Budėti su Jėzumi

„Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“ (Mt 26, 38).

„Pabudėkite kartu su manimi“. Iš esmės Jėzus sakė: „Budėkite neįsikibę bet kurio asmeninio požiūrio, bet tiktai ir visiškai kartu su manimi“. Ankstyvaisiais savo krikščioniško gyvenimo etapais mes budime ne kartu su Jėzumi, bet Jį. Nebudime kartu su Juo vadovaudamiesi Biblijos apreikšta tiesa, netgi savo pačių gyvenimo aplinkybėse. Mūsų Viešpats mėgina vesti mus į tapatinimąsi su Juo per tam tikrą mūsų pačių Getsemanės patirtį. Bet mes nesutinkame, tardami: „Ne, Viešpatie, nematau prasmės taip daryti, be to, tai labai skausminga“. O kaip galima budėti kartu su kuo nors, kas yra šitoks nesuprantamas? Kaip ketiname Jėzų suprasti tiek , kad galėtume kartu su Juo budėti Jo Getsemanėje, kai netgi nežinome, kodėl Jis kenčia? Nežinome, kaip budėti kartu su Juo - esame tik įpratę prie minties, kad Jėzus budi kartu su mumis.

Mokiniai mylėjo Jėzų Kristų, kiek tik leido jų žmogiškos galios, tačiau Jo tikslo jie iki galo nesuprato. Getsemanės sode jie užmigo, įveikti sielvarto, o po trejų metų pačių artimiausių santykių savo gyvenime jie visi „palikę Jį pabėgo“ (Mt 26, 56).

„Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios...“ (Apd 2, 4). Žodžiu „visi“ įvardijami tie patys žmonės, tačiau tarp dviejų čia minimų įvykių nutiko šis tas nuostabaus – mūsų Viešpaties mirtis, prisikėlimas ir žengimas į dangų. Mokiniai dabar buvo užplūsti ir „pilni Šventosios Dvasios“. Mūsų Viešpats buvo pasakęs: „... kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės...“ (Apd 1, 8). Tai reiškė, kad likusią savo gyvenimo dalį jie bus  išmokę budėti kartu su Juo.

 

Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“


 

Bendrinti: