.jpg)
„Dar pamatysi, ar mano žodžiai išsipildys, ar ne“
(Skaičių 11, 23)
Dievas pažadėjo Mozei, kad visą mėnesį dykumoje maitins daugybę žmonių mėsa. Mozė, apimtas netikėjimo, žvelgia į susiklosčiusias aplinkybes ir nežino, kaip šis pažadas gali išsipildyti. Jis žiūri į kūrinius, užuot žiūrėjęs į Kūrėją. Bet ar Kūrėjas tikisi, kad kūriniai už Jį išpildys pažadus? Ne. Jis pažada ir visada ištęsi pažadus pats, be kitų pagalbos. Jei Jis pasako, kad padarys, tai padarys Pats. Tam, kad Jo pažadai išsipildytų, Jam nebūtina bendradarbiauti su silpnu žmogumi. Galime iš karto pastebėti Mozės klaidą. Kaip dažnai mes patys ją kartojame! Dievas pažadėjo patenkinti mūsų reikmes, o mes norime, kad kūriniai atliktų tai, ką pažadėjo Dievas. Suvokę, kad kūrinys silpnas ir nepajėgus to atlikti, mes pasiduodame netikėjimui. Kodėl apskritai žiūrime į tą pusę? Ar tikiesi Alpių viršūnėse vasaros karščio? Ar keliauji į šiaurės ašigalį įsitikinti, kad derlius subręsta vasarą? Tai būtų kvaila, ir lygiai taip pat kvaila tikėtis stiprybės iš silpnojo ir iš kūrinio to, ką gali tiktai Kūrėjas. Tad apsvarstykime šį klausimą teisingoje šviesoje. Tikėjimas remiasi ne regimomis pažado išsipildymo aplinkybėmis, bet nematomo Dievo visagalybe. Jis tikrai atliks tai, ką pažadėjo. Net jei aiškiai pamatę, kad tai priklauso nuo Viešpaties, bet ne nuo kūrinio, dar suabejosime, į galvą turėtų ateiti šis klausimas: „Ar Viešpaties ranka sutrumpėjo?“Tegu iš Jo malonės sieloje įsižiebia palaimintas Dievo atsakymas: „Tu pamatysi, ar mano žodžiai išsipildys, ar ne“.
Iš C. H. Spurgeon knygos „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“
