Drąsa, mokinystė ir buvimas

Vos tik Jeruzalės mieste užgimė krikščionybė, ji iš karto susilaukė aršaus pasipriešinimo. Apaštalų ir kitų mokinių drąsus liudijimas apie prisikėlusį Jėzų bei atlikti stebuklai patraukė minios dėmesį. Tūkstančiai prisijungė prie jų.

Į šiuos įvykius reaguodami aukštieji kunigai suėmė apaštalus ir po jų apklausos samprotavo: „Matydami Petro ir Jono drąsą ir patyrę, kad tai nemokyti, paprasti žmonės, jie labai stebėjosi; be to, atpažino juos buvus kartu su Jėzumi.“ (Apaštalų darbai 4:13).

Štai kokį įspūdį jiems paliko apaštalai: pirmiausiai, jie buvo drąsūs, antra, tai mokslų neragavę asmenys ir trečia - juos atpažino buvus su Jėzumi.

Kristaus nukryžiavimo įvykiai buvo visai neseni. Viešpaties suėmimo naktį visi mokiniai pabėgo. Jie nusivylė, sielojosi dėl savo likimo ir bijojo būti suimti. Tačiau Kristaus prisikėlimas bei Šventosios Dvasios nužengimas juos perkeitė ir padarė bebaimiais. Mieste, kuriame Kristus buvo suimtas, teisiamas, pasmerktas ir nukryžiuotas, jie atvirai ir be baimės, netgi Kristaus teisėjų akivaizdoje liudijo Prisikėlimą.

Krikščionys yra pašaukti būti Kristaus mokiniais. Bet norint jais tapti ir būti, mums nereikia baigti ypatingų mokslų, studijuoti seminarijose, mokytis graikų, hebrajų kalbų - mums reikia kasdien gyventi su Viešpačiu. Tai reiškia pasilikti Jo žodyje, maldoje ir krikščioniškoje bendrystėje. Mokslai yra gerai. Graikų ir hebrajų kalbų išmanymas tik padeda geriau suprasti Šventąjį Raštą, bet tikroji krikščioniškos mokinystės paslaptis yra kita.

Krikščioniška mokinystė įmanoma gyvenant su Kristumi. Kunigai klausydami apaštalų pasakojimo suprato, kad jie kalba kaip Jėzus, elgiasi kaip Jėzus, jie pažino, kad šie vyrai visuomet lydėjo Jėzų. Jie buvo su Juo.

Štai krikščionybės pirmasis žingsnis - ateiti pas Jėzų. Kyla natūralus klausimas: Kaip tai padaryti XXI amžiuje? Mes galime melstis Dievui ir prašyti, kad Jis mus atvestų pas Kristų. Tuomet Viešpats pakreips gyvenimo aplinkybes ir atvers galimybes susitikti su krikščionimis, įkvėps troškimą skaityti Bibliją, duos žmones, kurie pamokys kaip tai reikia daryti.

Dievo žodis, malda ir krikščioniška bendrystė, kai centre yra Kristus, yra trys banginiai ant kurių laikosi krikščionių tikėjimo praktika. Kai mes pasiliekame su Kristumi per maldą, kai skaitome ir apmąstome Šventąjį Raštą ir norime jį pritaikyti kasdieniame gyvenime, mes tampame Kristaus mokiniais. Tuomet Dievo žodis ir Šventoji Dvasia įkvepia drąsos būti Viešpaties prisikėlimo liudytojais ten, kur niekad nenueitume ir taip, kaip niekad neišdrįstume.

Dvasia, veski, kur pats niekad
Neišdrįsčiau,
Eiti vandeniu padėk man
Visur, kur tik pašauksi.
Vesk toliau,
Nei mano kojos, kad nuklystų,
Ir tikėjimą sustiprink
Akivaizdoje Kristaus.
„Vandenynai“

 

Klausimai sau:
Ar aš pažįstu Jėzų?
Ar aš gyvenu su Kristumi?
Kodėl man nesusipažinus su Jo gyvenimu ir mokymu skaitant Evangeliją?
Ar aš esu Kristaus mokinys?
Ar aš skaitau Šventąjį Raštą, meldžiuosi, reguliariai lankau krikščionišką bažnyčią bei nedidelę maldos grupelę?
Kodėl man nepaimti ir nepaskaityti Šventojo Rašto?
Kodėl man neprisijungus prie maldos ir Biblijos studijos grupelės?
Kaip Dievo pažinimas keičia mano gyvenimą, pasirinkimus, vertybes?
Ar krikščioniškas gyvenimas įkvepia mane drąsos būti Viešpaties prisikėlimo liudytoju?
Kas mane sulaiko?
Kodėl man neįveikti savo baimių ir, jei Viešpats atvertų galimybes ir palankiai sudėliotų aplinkybes, su išmintimi ir pagarba nepaskelbus Kristaus Evangelijos tiems, kurie apie ją negirdėjo?

TIKĖTI,
PATIRTI
IR KEISTIS

#tikėtipatirtiirkeistis

 

Bendrinti: