Hortenzija

Mano sode augo dvi nedidelės hortenzijos, pirktos gėlių parduotuvėje ir pasodintos į du nedidelius medinius vazonėlius kieme. Kažkada gražiai žydėjusios, pastaruoju metu leido naujus stiebelius su mažais lapeliais, bet naujų žiedų nekrovė. Jau maniau, kad reiks jas išmesti, nes grožio, kurio tikėjausi, iš jų nesulaukiau. „Matyt, prasta rūšis“, – padariau išvadą.

Tuo pat metu kitame dideliame lauko vazonėlyje amarai negailestingai užpuolė kitą mano gražų augalą, kurio, deja, išgelbėti nepavyko. Liko tik vazonas su krūva žemės. Jų išmesti neskubėjau, nes žemę augalams čia, Anglijoje, reikia pirkti, todėl per rudenį ir žiemą vazonas stovėjo lauke. Tad nuo lietaus vazonas buvo pilnas vandens, o ir žemė atrodė ne itin puiki.

Atėjus pavasariui nusprendžiau susitvarkyti sodelio gėles. Nedideles dvi hortenzijas persodinau – vienai teko senasis didelis vazonas su permirkusia žeme, o kitą palikau mediniame vazonėlyje. Po kelių savaičių iš karto pastebėjau, jog hortenzija, įsodinta į senąjį vazoną, iš karto ėmė keistis: išleido ilgus stiebus, išskleidė didelius lapus, dar po kelių savaičių – pražydo. Mažas gėlės krūmelis neįtikėtinai pasikeitė – subujojo ir žydėjo karališkais žiedais. Tačiau jo broliukas, nors ir sustiprėjo, bet šiam neprilygo.

Stebėjau šį keistą reiškinį ir mąsčiau: jei žemę būčiau išmetusi ar nusausinusi, dirva būtų praradusi savo stebuklingą galią – reikiamą rūgštingumą, o jei hortenziją būčiau palikusi sename mediniame vazonėlyje, ji nebūtų tapusi sodo puošmena. O dabar jos abi – tiek gėlė, tiek neišmesta žemė – tobulai viena kitą papildė: gėlė iš žemės pasisavino „per didelę“ drėgmę ir rūgštingumą bei giliai suleido savo šaknis, o žemė, atidavusi drėgmės perteklių, tapo derlinga ir gyvybiškai svarbi.

Ar ne taip būna ir žmonių gyvenime, kai susitinka dvi asmenybės, sukuria šeimą, suteikia viena kitai to, ko trūksta? Nors būdami visiškai skirtingi (tarkim, vienas ramus, sėslus, apmąstantis, o kitas emocingas, energingas bei mėgstantis pokyčius), papildo bei palaiko vienas kitą, ne reikalauja, bet atiduoda. Aukojasi vienas dėl kito, patarnauja. Ar ne tuomet abu žmonės klesti, gyvena visavertį gyvenimą ir juo mėgaujasi? Ar ne tuomet atsiskleidžia Viešpaties išmintis – kad mes pašaukti patarnauti, pagelbėti ir palaikyti vienas kitą, o ne reikalauti sau dėmesio ar keisti artimą pagal savo pavidalą bei vienpusišką nuomonę. Atrodo, du skirtingi, net priešingi dalykai – įrūgusi, permirkusi žemė bei išsekęs, nurašytas augalas – gali tapti tobulu kūriniu – gražiais žiedais kvepiančiu krūmu bei naudinga ir derlinga dirva. Tikrai, nesusidūrę kartu ir nepapildę vienas kito, nebūtų tapę tuo, kuo dabar galiu grožėtis kiekvieną mielą dieną, – nuostabiu deriniu mano sodui.

 

J. Kapačinskienė

Bendrinti: