.jpg)
Vaikystėje man malda būdavo mintinai išmoktų maldų kartojimas. Galvodavau, kad Dievas yra be galo didelis ir be galo toli, o aš tokia mažytė iš pagarbos jo didybei meldžiuosi. Mano "babytė", kai būdavau pas ją per atostogas, kiekvieną vakarą po išmoktų maldų išsakymo pridėdavo pabaigoje eilutės ištrauką iš Biblijos (tada dar to aš nežinojau) Lk 24,29 <...> "Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi <...>". Ši eilutė mane lydi iki šiol.
Kai buvau pakrikštyta Šv. Dvasia, mėgavausi ir negalėjau atsistebėti malda kalbomis. Po kiek laiko suvokiau, kad nebemoku, nedrįstu melstis savo kalba, ypač girdėdama aplinkui kitus taip nuostabiai ir įkvėptai meldžiantis.
Labai ilgai mano malda būdavo tiesiog dėkojimas už praėjusią dieną. Nesupratau, kodėl reikia melstis ir kažko prašyti, juk ir taip viskas vyksta pagal Dievo valią, o man ir taip viskas gerai, kaip yra, aš juo pasitikiu ir "plaukiu per gyvenimą". Tarnavimo pradžioje dažniausiai mano malda būdavo tiesiog giesmių giedojimas įsisąmoninant žodžius.
Vėliau man malda buvo būdas surikiuoti savo mintis, suvokti save, kur link aš einu. Taip pat man tai padėjo suvokti, ko aš noriu ir po truputį pradėjau išsakyti tai Viešpačiui. Tuomet pajutau, kad mano žvilgsnį Dievas kreipia nuo savęs link kitų. Pamačiau daug skausmo, sunkumų mane supančių žmonių gyvenimuose. Pajutau, kad melsdamasi nebegaliu galvoti tik apie save ar apie savo šeimos gyvenimą.
Melstis man padeda bei skatina atsakomybė, kurią jaučiu už kitų žmonių, supančių mane, gyvenimus ir žinojimas, kad būsiu išklausyta. Taip pat noriu bendrauti su Asmeniu, kurį myliu.
Viešpats veda ir toliau. Dabar mokausi klausytis Dievo.
Gera ateiti pas Jį tokiai, kokia esu. Nuostabu ateiti pas VISATOS KŪRĖJĄ MŪSŲ TĖVĄ ir kalbėtis!
Agnė Kavaliauskienė
