Kas yra mano brolis?

„Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta?“
< … > Jėzus jam atsakė: „ … iki septyniasdešimt septynių kartų“.
Mato 18, 21-22

 

Man atrodo, kad Dievas mums suteikia kur kas daugiau malonės, nei mes kada nors galėjome įsivaizduoti.
Mes irgi galėtume taip elgtis.
Nesiūlau atskiesti tiesos ar eiti į kompromisą su Evangelija. Tačiau jei žmogus iš tyros širdies vadina Dievą savo Tėvu, tai argi aš negaliu vadinti to žmogaus savo broliu? Jeigu Dievas, priimdamas į savo šeimą, nereikalauja iš mūsų tobulo Jo mokymo žinojimo, tai gal ir man nereikėtų reikalauti?
Ir jei mes niekaip nesutariame, tai gal galime susitarti dėl to, jog nesutariame?
Jei Dievas pakenčia mūsų klaidas, tad ar neturėčiau ir aš būti pakantus kitų žmonių klaidoms?
Jei Dievas leidžia man su visomis mano silpnybėmis ir nesėkmėmis vadinti jį Tėvu, argi neturėčiau pasidalyti šia malone ir su kitais?

 

Iš Max Lucado knygos  „Malonė šiai akimirkai“

 

Nuotrauka Timotiejaus Živatkausko

Bendrinti: