Mano šeimininkas

Aš – katė.

Mano šeimininkas manimi rūpinasi. Jis duoda man ėdalo. Nežinau, iš kur gauna, nes niekada nemedžioja, bet žiū, ima ir įdeda į dubenėlį. Tiesa, kartais gal pamiršta ar pašykšti, bet žinau, kad galiu pasiglaustyti prie kojų, ir galiausiai neliksiu alkana.

Mano šeimininkas didelis ir stiprus – kai jis namuose, aš jaučiuosi saugi. Tiesa, kartais jis palieka mane iki sutemų ar net nuo aušros iki aušros... ar net ilgiau. Man būna labai baisu, ir kai jis grįžta, skundžiuosi ir glaustausi. O jeigu jis vieną kartą negrįš? Aš neišgyvensiu be šeimininko rūpesčio.

Aš pažįstu savo šeimininką ir išskiriu jį iš visų kitų žmonių. Ant svetimųjų aš šnypščiu. O šeimininkui kartais leidžiu net sugirdyti vaistus ar iškirpti kaltūną, ir labai stengiuosi neišleisti nagų.

Kartais pažeidžiu namų taisykles. Neabejokite, aš jas žinau. Bet Iškapstyti žemes iš vazono arba padraskyti sofą – kokia didelė pagunda! Tada lendu slėptis nuo savo šeimininko, bet vėliau vis tiek išlendu. Manote todėl, kad išalkstu? Nebūtinai, pasakysiu paslaptį – aš pasiilgstu žmogaus.

Aš žinau, kad šeimininkas mane myli. Jis su manimi kalba maloniu balsu (gaila, tik savo kalba), pažaidžia ir paglosto. Ir tikrai džiaugiasi, kai tokia katė, kaip aš, miega jam prie kojų. Man nereikia jam padlaižiauti ar vergiškai stengtis įtikti. Aš juo pasitikiu.

Kažkada neturėjau šeimininko. Buvau laukinė katė. Gyvenau... kaip tai vadinasi?.. prie konteinerio, vėliau prieglaudoje. Bet šeimininkas mane surado, kantriai prisijaukino, net suteikė man vardą. Ir dabar aš esu savo šeimininko, o jis mano.

Aš myliu savo šeimininką, o šeimininkas myli mane. Aš patenkinta ir laiminga katė.

***

Aš žmogus.

Auginu katę. Rūpinuosi, kad ji turėtų ėdalo. Taip pat rūpinuosi, kad ji nenutuktų, nors gal jai ne visada tai patinka. Jeigu susižeidžia ar suserga, stengiuosi, kad ji kuo greičiau pasveiktų, net jei dėl to tenka iškentėti veterinarų procedūras. Man gera, kai katė sveika ir laiminga.

Aš niekada nepamirštu, kad turiu katę. Jeigu tenka kelioms dienoms išvykti, pasirūpinu, kad ji neliktų alkana, ištroškusi ar pavojuje. Aš visada už ją atsakingas, nors žinau, kad ji ne visada tai supranta. Bet aš niekada jos nepaliksiu.

Aš mokau katę namų taisyklių ir stengiuosi, kad ji jų laikytųsi. Bet suprantu, kad ji – tik katė. Ar galiu pasmerkti gyvūną dėl iškapstytos žemės, sudraskyto baldo ar suėstos žuvelės? Aš nepamirštu, kad greta meilumo ir jaukumo joje slypi ir plėšrūno prigimtis. Galiausia, gi esu žmogus.

Kažkada pamačiau katę prieglaudoje, ir mano širdį suspaudė gailestis. Ne, ji nebuvo išsekusi, nebuvo visiškai laukinė. Bet ji neturėjo šeimininko, kuriam būtų vienintelė ir ypatinga. Aš ją išsirinkau, suteikiau jai vardą, parsinešiau į savo namus, auginu ir drausminu.

Aš myliu savo katę ne todėl, kad ji mane pirmoji pamilo, bet todėl, kad aš ją pamilau. Aš esu jos šeimininkas, o ji – mano katė.

***

Bet aš – tik žmogus.

Kai žiūriu į katę, galvoju apie savo Dievą.

Aš tikiu Dievą, kuris sako: Nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite (Mt , 25), o kažkada Jį pažinęs apaštalas prideda: Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi (1 Pt 5, 7).

Kartais atrodo, kad esu vienas gyvenimo kelionėje, skausme ir tamsoje. Bet Jis pažadėjo savo žmonėms: Aš nepaliksiu ir neapleisiu tavęs (Joz 1, 5), Aš tave išsirinkau ir neatmesiu tavęs (Iz 41, 9). Tikiu, kad Jis tai sako ir man.

Jis yra mano Šeimininkas ir mano Viešpats. Aš vis dar mokausi Jį pažinti ir priešintis visiems kitiems viešpačiams, kurie bando įslinkti į mano širdį ir užvaldyti mano gyvenimą. Tikiu, kad nesuklysiu, nes remiuosi Jo pažadu: Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane (Jn 10, 27). Tikiu, kad Jis nelaužo savo pažadų.

Mano Viešpats nereikalauja vergiško paklusnumo, Jis manęs nežemina ir nesimėgauja mano menkumu. Tikiu, kad Jis sukūrė mane pagal savo atvaizdą, todėl galiu artintis prie Jo oriai... su pagarbia baime (Fil 2, 12), nes Jis Viešpats, o aš žmogus.

Jeigu atrodo, kad patiriu Jo rūstybę ar kenčiu dėl nuodėmių, ir tada mane stiprina Jo žodis: Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu (Apr 3, 19).

Ir kai matau savo silpnumą, savo menkumą, savo netinkamumą... kai neturiu kur dėtis nuo savo nuodėmingumo, kai noriu slėptis nuo Jo veido ir nugrimzti į tamsą, Jo Dvasia tyliai kalba mano širdžiai: Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų (Jn 15, 1).

Nes aš esu mylimojo, o Jis yra mano (Gg 6, 3).

Bendrinti: