Mano Viltis Jame (Ps 62, 5)

Skaitydamas vieną iš Šventojo Rašto knygų – Psalmių rinkinį, prisiminiau vieną straipsnį. Jo autorė minėjo ir Lietuvos evangelinių bažnyčių tikintiesiems gerai pažįstamą teologą Dr. W. VanGemereną, kuris dėstė jai universitete Psalmių knygos kursą. Ji rašė: „Dr. W. VanGemerenas tarsi pakylėjo mus aukštyn ir atvėrė psalmių pasaulį. Žiūrėkit! Štai dykuma, o čia – žalios ganyklos ir kalvos. Štai miškai, štai mūšio laukas, štai mirties šešėlio slėnis. Pažvelkite! Štai gluosniai, ant kurių šakų izraelitai pasikabindavo arfas. Štai vieta, kur mes galime pasislėpti Visagalio šešėlyje. <...> Krikščionys gyvena tarp dviejų pasaulių: mes palikome senąjį gyvenimą ir kaip piligrimai keliaujame į Dangiškąjį miestą. Psalmės – tarsi ta vieta, kuria driekiasi kelias tarp šių dviejų pasaulių.“[1]

Psalmės tikrai dažnai yra kaip kelrodis šio pasaulio labirintuose, padedantis atrasti tai, ko nerasi jokiuose Sveikatinimo centruose, sanatorijose, pramogų, pasilinksminimų ar kitose poilsio vietose. Skaitant Psalmių knygą, siela pradeda ilsėtis, atranda atgaivą, nusiraminimą, paguodą ir, svarbiausia, ko reikia žmogui, – saugumą. Saugumą Dieve, kurį sukuria užrašytas Jo žodis. Kaip sako W. VanGemerenas, skaitydamas psalmes, atsiduri Visagalio šešėlyje.

Šiame chaotiškame pasaulyje norisi būti laisviems, gyventi be baimės, streso, kitų neigiamų išgyvenimų, kurie kaip neprašyti svečiai – nesibeldę, neperspėję – užgriūna netikėtai ir nelauktai. Girdint už lango siaučiančios vėtros „Laura“ nejaukų ūžesį ir žiniasklaidai vis garsiau skelbiant apie koronaviruso plitimą, ir aš atsiverčiau Psalmių knygą. Juk daugelis čia, žemėje, turime nekilnojamo turto – namus, kuriuose gyvename, sodybas ar sodus, kuriuose įsisukusi vėtra pridarė nuostolių; turime šeimas – vaikus, brolius, tėvus, – rūpi ir jų sveikata, tad aplanko įvairiausi jausmai...

Akims bėgant 91 psalmės eilutėmis, suklusau – ėmiau nebegirdėti jokių pašalinių garsų – jokio švilpimo bei dunksėjimo už lango... Širdį užliejo ramybė. Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo globoje, Visagalio šešėlyje pasilieka, sako Viešpačiui: „Tu mano priebėga ir mano tvirtovė, mano Dievas, kuriuo pasitikiu!“ (Ps 91, 1–2).

Kas gali drąsiai pasitikėti Dievu? Ogi tas, kuris pasilieka Dievo artume. Jo artume yra viskas, ko reikia: ir saugumas, ir dangiška globa, atnešanti tikrą ramybę.

 91 psalmėje psalmininkas išvardija „tris Dievo vardus – Aukščiausiasis, Visagalis ir Viešpats. Tai sukuria visiško pasitikėjimo atmosferą, kurioje žodžiai: Dieve mano išgelbėjimas ir garbė; mano stiprybės uola ir priebėga yra Dievas (Ps 62, 7), tampa natūralūs kaip kvėpavimas.[2] Toks išpažinimas be galo stiprus – jis atspindi nesvyruojantį tikėjimą, kurį įkvėpė šių vardų galios suvokimas.

Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo globoje, Visagalio šešėlyje pasilieka, sako Viešpačiui: „Tu mano priebėga ir mano tvirtovė, mano Dievas, kuriuo pasitikiu!“ Jis ištrauks tave iš medžiotojo kilpos, iš pražūtingo maro.  Jis pridengs tave savo plunksnomis, po Jo sparnais rasi sau prieglaudą. Didysis skydas ir šarvas yra Jo tiesa! Tau nereikės bijoti nakties baisumų nė strėlių, švilpiančių dieną, nebaugins tavęs patamsyje slankiojąs maras, nė vidudienį siaučiantis sunaikinimas.<...> Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose. Ant rankų jie nešios tave, kad neužsigautum kojos į akmenį. Tu mindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi jauniklį liūtą ir slibiną. „Kadangi jis pamilo mane, Aš išlaisvinsiu jį ir apginsiu, nes jis mano vardą pažįsta. Jis šauksis manęs, ir Aš jam atsakysiu. Būsiu su juo varge, išlaisvinsiu jį ir pagerbsiu. Ilgu gyvenimu pasotinsiu jį ir parodysiu jam savo išgelbėjimą“ (Ps 91, 1–6. 11–16).

Tai mums nuolat primena, kad Kūrėjo galia yra virš visko: Jis tikrai yra Visagalis ir ištikimas savo sandorai, kurią sudarė su savo išrinkta tauta. Psalmės kviečia mus į Dievo artumą, ragina pasitikėti, kad Dievas yra apsauga nuo bet kokio maro (bet kokio viruso ar epidemijos, kas aktualu šiomis dienomis). Kaip svarbu mums šiandien mylėti Dievą, kuris išlaisvina iš baimių ir apgindamas nuo pikto saugo tikinčiuosius, savo žmones. Psalmininkas rašė: Tu esi mano slėptuvė ir skydas, Tavo žodžiais pasitikiu (Ps 119, 114). Tik Dievo lauk, mano siela. Mano viltis yra Jame. Tik Jis yra mano uola ir išgelbėjimas, mano tvirtovė – aš nesvyruosiu. Dieve mano išgelbėjimas ir garbė; mano stiprybės uola ir priebėga yra Dievas. Pasitikėkite Juo, žmonės, visais laikais! Išliekite Jo akivaizdoje savo širdį. Dievas yra mums apsauga (Ps 62, 5–8).

Būkime ištikimi Aukščiausiajam ir Visagaliui Viešpačiui, kuris laukia mūsų širdžių šauksmo. Kelkime savo balsus į Jį, šaukimės Jo pagalbos. Viešpats nori ir gali įvykdyti savo pažadą apsaugoti kiekvieną, kuris Jo laukia ir viliasi Juo, kad bus apsaugotas nuo „pražūtingo maro“. Tebūna mūsų viltis Jame!

 

[1]     https://evangelija.lt/articles/straipsniai1/mokymas/biblijos-puslapiais/psalmes-pasakojimas-apie-vieta-tarp-dvieju-pasauliu-1739.html?action=refreshCalendar&month=1&year=2017

[2]     Славянский Библеиский Коментарий p.676

 

Giedrius Ažukas