Nuodėmės prigimtis

„Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė atėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 2).

 

Biblijoje nepasakyta, kad Dievas žmoniją nubaudė už vieno žmogaus nuodėmę, bet kad nuodėmės prigimtis, būtent mano pretenzijos į mano teisę į save, įėjo į žmoniją per vieną žmogų. Tačiau joje taip pat pasakyta, kad kitas Žmogus prisiėmė sau žmonijos nuodėmę ir ją sunaikino – tai daug gilesnis apreiškimas (žr. Hbr 9, 26). Nuodėmės prigimtis yra ne amoralumas ir nusižengimai, tačiau savirealizacija, nes dėl jos sakome: „Aš pats sau dievas“. Ši prigimtis gali pasireikšti tiek moraliai tinkamais, tiek ir netinkamais būdais, tačiau ji visuomet turi bendrą pagrindą – mano pretenziją į mano teisę į save. Kai mūsų Viešpats susitikdavo tiek su visų piktojo jėgų užvaldytais, tiek su dorai gyvenančiais, sąžiningais ir teisiais žmonėmis, Jis niekuomet nekreipdavo dėmesio nei į vienų moralinį sugedimą, nei į kitų dorovę. Jis žiūrėdavo į tai, ko mes nematome, būtent į žmogaus prigimtį (žr. Jn 2, 25).

 

Nuodėmė yra tai, su kuo esu gimęs ir ko negaliu išprašyti - vien tik Dievas išprašo nuodėmę per atpirkimą. Per Kristaus Kryžių Dievas atpirko visą žmoniją nuo nuodėmės paveldimumo galimybės prakeikimo. Dievas nelaiko žmogaus atsakingu už paveldėtą nuodėmę ir nė vieno dėl jos nesmerkia. Pasmerkimas ateina tada, kai suvokiu, kad Jėzus Kristus atėjo manęs išlaisvinti iš šio nuodėmės paveldimumo, o aš nenoriu leisti Jam tai padaryti. Nuo tos akimirkos esu pažymėtas prakeikimo atspaudu. „Teismo nuosprendis (ir kritinis momentas): atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą...“(Jn 3, 19).

 

 

Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“

 

 

 

Bendrinti: