„Pagaliau tikite?“

                                                                                                               Pixabay.com nuotrauka

 „Todėl mes ir tikime...“ Jėzus jiems atsakė: „Pagaliau tikite?“ (Jn 16, 30-31).

 

Pagaliau tikime. Bet Jėzus klausia: „Pagaliau tikite? Štai ateina valanda..., kai... paliksite mane vieną“ (Jn 16, 31- 32). Daug krikščionių darbininkų paliko Jėzų Kristų vieną, tačiau mėgino ir toliau Jam tarnauti iš pareigos ar dėl to, kad manė, jog to iš jų tikimasi. Taip yra dėl to, jog stokojame prisikėlusio Jėzaus gyvybės. Mūsų siela yra praradusi artimą ryšį su Dievu, nes remiamės savo pačių religine įžvalga (žr. Pat 3, 5-6). Tai nėra tyčinė nuodėmė ir už ją nenumatyta bausmė. Bet vos tik žmogus suvokia, kaip ribojo savo supratimą apie Jėzų Kristų ir pats sau kėlė netikrumą, liūdesį ir sunkumus, tenka susigėdus ir atgailaujant grįžti prie Dievo.

Turime labiau pasikliauti prisikėlusio Jėzaus gyvybe. Turime įprasti nuolat ieškoti Jo patarimo visais klausimais, užuot sprendę, vadovaudamiesi savo pačių supratimu, o tada prašę, kad Jis laimintų mūsų sprendimus. Jis negali jų laiminti, nes tai ne Jo rūpestis, o mūsų sprendimai neturi nieko bendro su Jo tikrove. Jei kažką darome tiesiog iš pareigos, mėginame susikurti standartą, kuris varžosi su Jėzumi Kristumi. Tampame išdidūs ir arogantiški, įsivaizduojame, jog žinome, ką daryti bet kurioje situacijoje. Savąjį pareigos jausmą iškeliame į savo gyvenimo sostą, todėl jame nelieka vietos prisikėlusio Jėzaus gyvybei. Mums nėra pasakyta vaikščioti savo sąžinės ar pareigingumo šviesoje, bet vaikščioti „šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje...“ (1 Jn 1, 7). Kai kažką darome iš pareigos, mūsų veiksmų priežastis lengva paaiškinti kitiems. Tačiau kai kažką darome iš paklusnumo Viešpačiui, kito paaiškinimo būti negali – vien paklusnumas. Štai kodėl šventasis taip dažnai išjuokiamas, likdamas nesuprastas.

 

Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“

 

 

 

Bendrinti: