.jpg)
„Į Tavo rankas pavedu savo dvasią.
Tu išgelbėjai mane, Viešpatie, tiesos Dieve!“
Psalmių 31, 5
Šiais žodžiais dažnai melsdavosi šventieji savo mirties valandą. Šį vakarą galime juos apmąstyti taip, kad gautume naudos. Tikintysis, gyvendamas ar mirdamas, rūpinasi ne savo kūnu ar turtu, bet dvasia. Ji yra svarbiausias jo turtas. Jeigu ji saugi – viskas gerai. Kas yra gendantis kūnas, palyginti su siela? Tikintysis atiduoda savo sielą į Dievo rankas, iš kurių ji ir atėjo. Dievas yra jo sielos šeimininkas, Jis ją aprūpina, išlaiko, ji Jam priklauso. Jahvės rankose visa yra saugu. Visa, ką patikėsime Viešpačiui, bus apsaugota dabar ir amžinybėje. Ramus gyvenimas ir šlovinga mirtis priklauso nuo dangaus rūpesčio. Turime visa pavesti Jėzaus globai. Nors gyvenimas kabėtų ant plauko, o priešų padaugėtų lyg jūros smilčių, siela išliks rami ir patenkinta.
Tu išgelbėjai mane, Viešpatie, tiesos Dieve. Išgelbėjimas yra tvirtas pamatas mums būti užtikrintais. Dovydas nežinojo Golgotos taip kaip mes, bet jį džiugino ir laikinas išgelbėjimas nuo priešų. Ar amžinasis atpirkimas neturėtų mūsų guosti dar labiau? Praeityje įvykę išlaisvinimai – pakankamas pagrindas prašyti pagalbos dabar. Ką Viešpats padarė anksčiau, Jis ir vėl padarys, nes Jis nesikeičia. Jis ištikimai laikosi savo pažadų, yra gailestingas savo šventiesiems, nenusisuka nuo savo žmonių.
Nors nužudytum mane, aš pasitikėsiu
Ir garbinsiu Tave būdamas dulke.
Ištirk mane ir pasakyk, ar aš įrodžiau
Savo neapsakomą meilę Tau.
Tu auklėji ir baudi,
Bet niekuomet nepalieki,
Nes paaukota auka, taigi
Mano viltis – Tavoji meilė.
C. H. Spurgeon „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“.
