.jpg)
„... ar myli mane?... Ganyk mano avis“ (Jn 21,16).
Jėzus neliepė atversti kitų, kad jie mąstytų kaip tu. Jis liepė prižiūrėti Jo avis, pasirūpinti, kad jos būtų puoselėjamos, pažindamos Jį. Mes apgalvojame, ką darome, krikščionišką veiklą laikydami tarnavimu, tačiau Jėzus Kristus tarnavimu vadina tai, kas Jam esame, o ne tai, ką dėl Jo darome. Mokinystė remiasi vien tik pasišventimu Jėzui Kristui, o ne kokio konkretaus įsitikinimo ar mokymo laikymusi. „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje..., negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 26). Šioje eilutėje Jėzus neįtikinėja ir neverčia sekti paskui Jį. Jis iš esmės sako: „Jeigu nori būti mano mokinys, privalai būti pasišventęs vien tik man“. Dievo Dvasios paliestas žmogus staiga taria: „Dabar matau, kad yra Jėzus!“. Tai ir yra pasišventimo šaltinis.
Šiandien tikėjimo doktrinas pakeitė asmeniniai įsitikinimai, štai kodėl daugybė žmonių yra pasišventę vienam ar kitam reikalui, ir tik nedaugelis pasišventę Jėzui Kristui. Žmonės iš tiesų nori būti pasišventę ne Jėzui , bet tik Jo pradėtam darbui. Jėzus Kristus yra didelis įžeidimas šių dienų išsimokslinusiems protams, tiems, kurie nori, kad Jis jiems būtų tik Draugas, ir nenori Jo priimti niekaip kitaip. Mūsų Viešpats pirmiausia buvo klusnus savo Tėvo valiai, ne žmonių reikmėms – žmonių išganymas buvo natūralus Jo paklusimo savajam Tėvui rezultatas. Jei būsiu pasišventęs vien tik žmonijos reikalui, greitai nuvargsiu ir mano meilė susvyruos ir suklups. Tačiau jei myliu Jėzų Kristų asmeniškai ir karštai, galiu tarnauti žmonijai, net jei žmonės laikys mane „patiesalu kojoms“. Mokinio gyvenimo paslaptis yra pasišventimas Jėzui Kristui, o šiam gyvenimui būdingas regimas nereikšmingumas ir romumas. Vis dėlto jis yra tarsi kviečio grūdas, kuris „krinta į žemę ir miršta“, o paskui sudygsta ir pakeičia visą kraštovaizdį (žr. Jn 12, 24).
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“
