Kaip gyventi šiame gąsdinančiame pasaulyje?

Tai multimilijardinė industrija. Ji maitina internetą. Ji dominuoja politinių kampanijų metu, radijo ir vakaro naujienų kalbose. Ji sėdi terapeutų krėsluose ir kalba mums per Facebooką. Ji neatsižvelgia į asmenis bei vagia miegą tiek iš vargšų elgetų, tiek ir iš galingų karalių.

Kas yra šis visa persmelkiantis, neišvengiamas, dusinantis fenomenas?

Baimė.

Žmonės visados buvo baugštūs. Šis pastebėjimas nestebina. Stebina tai, kad net mes – išsivystę „modernūs“ žmonės – esame tokie išgąsdinti. Iš tiesų mes turėtume bijoti mažiau dalykų, nei bet kuri prieš mus gyvenusi karta. Mus supa saugumo sistemos, pažangi medicina, organinis maistas ir nepaliaujamas informacijos srautas spindinčiame stačiakampyje mūsų kišenėse. Ir vis dėlto mes esame giliai, niekingai bijantys. Materialūs mūsų amžiaus palaiminimai, užuot atpalaidavę baimės gniaužtus, atrodo, tik dar labiau juos užveržė.

Kontrolės iliuzija  

Modernaus gyvenimo pasiekimai – medicina, technologijos ir visa kita – suteikė mums vis didėjantį kontrolės jausmą. Iš tiesų – daugiau nei tik jausmą. Dabar mes kontroliuojame daugiau gyvenimo aspektų, nei kada nors anksčiau. Mes taip pripratome prie patogios, pritaikytos, iki galo paruoštos programos tam tikrai gyvenimo kokybei, jog esame labiau šokiruoti, kai kas nors nesiseka, nei kai viskas einasi lengvai.

Nesąmoningai augantis šis kontrolės jausmas tapo natūralia, intuityvia teise. Suprask, ne dovana – teise. Mes pradedame manyti, jog jei paprasčiausiai suvaldysime savo baimes, jos niekados mūsų neužvaldys.

Mes klystame ir esame apgailėtini.

Ir yra dar blogiau. Būdami priklausomi nuo to, ką galime kontroliuoti, plečiame savo karalystės ribas į sritis, kurių negalime kontroliuoti. Mėginame kontroliuoti aplinkybes, tačiau nekviesti išbandymai akiplėšiškai jau čia. Mėginame kontroliuoti žmones, tačiau jie nepasiduoda mūsų nuostabiam planui jų gyvenimui. Mėginame kontroliuoti savo ateitį, tačiau, panašu, jog Sėdintysis danguje visados juokiasi (Ps 2, 4).

Nuo moksliškumo iki savanaudiškumo

Paskutiniaisiais dešimtmečiais, kai modernumas pagimdė postmodernizmą, mūsų kultūrą valdantys autoritetai pasikeitė: mokslo suverenas nusilenkė savanaudiškumo suverenui. Be abejo, savanaudiškumo suverenas nėra naujas veikėjas istorijos scenoje; mes siekėme užimti Dievo sostą dar Pradžios knygos 3 skyriuje. Vis dėlto mūsų 2019-ųjų kultūroje yra kai kas visiškai naujo.

Prieš penkiasdešimt metų, jeigu būtum paklausęs savo netikinčio kaimyno, kur atrasti tiesą, jis turbūt būtų nurodęs mokslą. Užduok šį klausimą šiandien, ir jis greičiausiai bes pirštą į ... tave: tikėk savimi. Būk tuo, kas esi. Sek savo širdimi. Vakarų pasaulyje, pradedant moksliniais seminarais ir baigiant Disnėjaus filmais, dominuoja išreikšto individualizmo religija. Nežinau, ar Rene Descartes („galvoju, vadinasi, esu“) tuo didžiuotųsi, tačiau DNR testas rodo, jog jis yra jo tėvas.

Kaip visa tai susiję su visomis mūsų baimėmis? Netgi labai daug kuo, pasakytų Paulius. Jei tu iš tiesų esi „savo likimo šeimininkas ir savo sielos kapitonas“, tada viskas priklauso nuo tavęs. Nesudaužyk savojo laivo.

Dabar mes ne tik turime daugiau dalykų, nei kada nors anksčiau (tuo pačiu turime ir daugiau dalykų, kuriuos galime prarasti), bet mes iškėlėme save į poziciją, kuriai esame visiškai netinkami. Pozicijos aprašyme reikalaujama omnikompetencija, ir mes esame pakankamai arogantiški, manydami, jog esame jai tinkami. Taigi leidžiame savo dienas žaisdami Dievą, mėgindami suvokti signalus ir vairuodami savo gyvenimo laivą.

Nenuostabu, kad tampame paranojiški.

Išskirtinis Dievas 

Kas atsakys į mūsų dilemą? Kaip mums išsivaduoti iš neapleidžiančių baimių? Vienas atsakymas – neklaidingumo doktrina. Taip, neklaidingumo. Paprastai sakant, jei Biblija nėra absoliuti tiesa, tada turėtume dėl ko siaubingai bijoti. Kodėl? Nes jei Biblija nėra absoliučiai patikima, negali pasitikėti, jog Tas, kuris viešpatauja tavo gyvenime, yra ne tik didis, bet ir geras.

Aš esu toks dėkingas, kad mano koledžo dvasininkas Danas Flynnas mėgo pabrėžti šias dvi tiesas Šventajame Rašte. „Dievas gali ir Dievas rūpinasi“, – pasakytų jis. Tuo metu aš to nesupratau, tačiau šiais paprastais žodžiais jis išskyrė biblinę krikščionybę iš visų kitų religijų pasiūlos. Protestantiškasis liberalizmas, pavyzdžiui, siūlo Dievą, kuris yra geras, bet ne didis.

Jis rūpinasi, bet negali. Jis yra geras draugelis, patyręs gyvenimo mokytojas, net aukščiausios klasės psichoterapeutas, tačiau galiausiai Jis tiktai „žmogus viršutiniame aukšte“. Tuo tarpu kitos religijos, kaip, pavyzdžiui, islamas, siūlo priešingai: Dievą, kuris yra didis, bet nelabai geras. Dievą, kuris gali, bet kuriam nerūpi.

Tačiau, kai atsiverčiame Bibliją, įvyksta kažkas netikėto. Tai iš tiesų stulbina. Mes sutinkame gyvą Viešpatį, kuris yra ir didis, ir geras, suverenus ir malonus, kuris gali ir kuriam rūpi.

Jei Dievas būtų tik geras, eičiau miegoti su baime. Kaip galėčiau šlovinti Tą, kuris, tebūna palaiminta Jo širdis, nori gero ir daro visa, ką gali geriausiai? Bet aš būčiau išsigandęs ir tada, jei Jis būtų tik suverenus. Kokį užtikrintumą teikia žinojimas, jog Jis galingas, jei Jis nėra gailestingas? Kokia paguoda Dieve, kuriam nelabai rūpi žmogaus skausmas? Kokia viltis būtų Dieve, kuris neturi randų?

Varžovų baimė

Didesnė mūsų nerimo dalis yra vienos didelės baimės – žmonių baimės – rūšys. Mes bijome būti atmesti, sutrikę, apnuoginti ir išstatyti tokie, kokie iš tiesų esame.

2005 m. įžanginėje kalboje Kanjono koledže amerikiečių novelistas Davidas Fosteris Wallace‘as atkreipė dėmesį į šią universalią, pirmykštę žmogišką prigimtį. Jis nebuvo krikščionis, tačiau jo žodžiai nuskambėjo kaip gilus dvasinis akordas: „Įtikinama priežastis pasirinkti garbinti kokį nors Dievą ar dvasinį dalyką [...] yra ta, jog gana daug kitų dalykų, kuriuos garbini, suės tave gyvą. Jei garbini pinigus ir daiktus, jei dėl jų prarandi tikrą gyvenimo prasmę, tau niekados nebus gana. Garbink savo kūną, grožį, seksualinį patrauklumą ir tu visados jausiesi bjaurus, ir, kai atėjus laikui, išryškės amžiaus požymiai, tu mirsi tūkstančiu mirčių, kol jie galiausiai tave paskandins sielvarte.

Garbink valdžią, ir baigsi jausdamasis silpnas ir išgąsdintas, tau reikės vis daugiau valdžios kitiems, kad nejaustum savo paties baimės. Garbink savo intelektą ir baigsi jausdamasis apgaviku, kurį nuolatos pagauna. Tačiau visų šių garbinimo formų klasta yra tame, kad jos yra nesąmoningos. Jos yra užprogramuotos mumyse.

Paralyžiuojanti skurdo, senėjimo, silpnumo ir demaskavimo baimė bei daugybė visų kitų grėsmių galiausiai kyla iš neteisingos doksologijos. Mes garbiname ne tai, ką turėtume garbinti. Užuot džiaugęsi Dievu Jo teisėtoje vietoje – tarsi saule, aplink kurią viskas gyvenime sukasi, – mes Jį išstūmėme ir Jo vietoje pasistatėme veidrodį. Be Jo, kaip mūsų gravitacijos centro, visa kita sukasi tūkstančiu krypčių. Tokia beprotybė yra stabmeldystė. Nenuostabu, kad gyvenimas tampa chaotiškas ir sekinantis.“

Šventajame Rašte sakoma, kad mes taip labai bijome žmonių, nes nelabai bijome Dievo. Viešpaties baimė yra išminties pradžia (Pat 1, 7) ir vaistai nuo nerimo.

Kad būtų aiškiau, mes nebijome Dievo ne dėl to, kas Jis yra, bet dėl to, kad Jis yra šventas. Jis ne diktatorius ar eismo reguliuotojas danguje; Jis – meilės Viešpats. Jis nuostabus. Kaip puritonas Johnas Flavelis pastebėjo: „Dieviška baimė kyla ne iš suvokimo, jog Dievas yra pavojingas, bet iš suvokimo, kad Jis šlovingas.“ Vienintelis, kuris sukūrė ir išgelbėjo mus, vertas visos mūsų esybės, pagarbios baimės ir žavėjimosi. Ir nesuvokiamas malonės grožis yra tai, kad Jo atleidimas atneša mums dar didesnę baimę (Ps 130, 4).

Avinėlis yra mano Ganytojas

Evangelijos pagal Luką 12 skyriuje Jėzus ragina savo mokinius niekuo nesirūpinti, nes jų Tėvas danguje yra tuo pačiu metu ir didis, ir geras. Tada Jis ištaria bene pačius nuostabiausius visose evangelijose žodžius: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!“ (Lk 12, 32).

Ar supratote? Ganytojas. Tėvas. Karalius. Viena trumpa eilutė – trys didžiulės tiesos. Dievas, kurį sutinkame Raštuose, – ir tik šis Dievas – yra mūsų ieškantis Ganytojas, mus įvaikinantis Tėvas ir mus mylintis Karalius.

Prieš 2000 metų Viešpatyje Jėzuje Kristuje Ganytojas ir Karalius tapo Paskerstu Avinėliu. Kaip stipriai guodžia žodžiai „Viešpats – mano Ganytojas“ (Ps 23, 1). Yra kai kas dar geresnio: „Avinėlis yra mano ganytojas“ (Apr 7, 17). Tas, kuris sukūrė jus pagal savo atvaizdą, yra ir Tas, kuris siekė jūsų, gyveno dėl jūsų, mirė dėl jūsų, prisikėlė dėl jūsų, užtaria jus ir grįš pas jus, jei jūs ilsėsitės Jame.

Nepertraukiama seka

Ar žinai, koks įsakymas dažniausiai pakartojamas Biblijoje? „Nebijok!“ Manau, Dievas žino, ką mums reikia nuolatos priminti – net mums, XXI amžiaus gudruoliams su išmaniaisiais telefonais savo kišenėse.

Žmonijos istorija yra ilgas pasakojimas apie Dievo ištikimybę bailiams. Jis nepavedė nė vieno – Jis nenusigręš ir nuo tavęs. Ar nebuvo Jis ištikimas tau paskutines 10 000 dienų? Tu gali Juo pasitikėti ir dėl rytojaus.

Žvelgdamas į Jėzų Kristų, mūsų tikėjimo Autorių ir Ištobulintoją, nepamiršk klausytis. Tu išgirsi, kaip pradeda trūkinėti baimės grandinės.

 

Iš https://www.thegospelcoalition.org/article/secret-living-well-scary-world/

vertė Lina Tamonytė

 

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“ (2019 m. vasara)

 

Bendrinti: