Kaip skaityti ir aiškinti Bibliją?

Aiškinimo reikalingumas

Mums dažnai tenka išgirsti tokius pareiškimus: „Biblijos nereikia aiškinti, pakanka tiesiog ją skaityti ir elgtis taip, kaip joje parašyta.“ Įprastai toks pastebėjimas išreiškia eilinių tikinčiųjų nepasitenkinimą „profesionalais“ – Biblijos tyrinėtojais, ganytojais, mokytojais ar Sekmadieninių mokyklų mokytojais, kurie aiškindami Bibliją neva „atima“ ją iš paprastų žmonių. Tuo norima pasakyti, kad Biblija nėra neaiški knyga. „Galų gale juk kiekvienas, turintis nors kiek smegenų, gali ją skaityti ir suprasti. Daugelis pamokslininkų ir mokytojų taip giliai „kasa“, kad sudrumsčia tyrą Dievo žodžio vandenį. Tai, kas mums buvo aišku, kai patys skaitėme, pasidaro nebe taip aišku“, – teigia tokie tikintieji.
Šis nepasitenkinimas nėra nepagrįstas. Mes pritariame, kad krikščionys turi mokytis skaityti Dievo žodį, tikėti ir jam paklusti. Ir juo labiau nė kiek neabejojame, kad Biblija neturi būti neaiški knyga, jeigu ji deramai skaitoma ir studijuojama. Tiesą sakant, mes manome, kad didžiausia bėda yra ne ta, kad žmonės menkai Bibliją supranta, – daug jos ištraukų yra puikiausiai suprantamos. Pavyzdžiui, perskaičius raginimą „Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų“ (Fil 2, 14), problemų kyla ne todėl, kad jį būtų sunku suprasti, bet dėl paklusimo šiam raginimui,  t. y. dėl jo vykdymo.
Tiesa ir tai, kad pamokslininkai ar mokytojai dažnai linkę ieškodami teksto prasmės iškart kastis gilyn, kai tuo tarpu ji aiški ir pačiame paviršiuje. Leiskite jau dabar pabrėžti (tai kartosime ne kartą) – gero aiškinimo tikslas nėra unikalumas; nereikia stengtis aptikti kažko, ko niekas anksčiau nebuvo pastebėjęs.
Unikalumo siekiantis aiškinimas dažniausiai skatinamas išdidumo (noro pasirodyti protingesniu už visus kitus), neteisingai suprantamo dvasingumo (neva Biblija pilna giliai slypinčių tiesų, laukiančių, kol iki jų „prisikas“ ypatinga įžvalga apdovanotas dvasiškai jautrus asmuo) arba asmeninio suinteresuotumo (kai reikia pagrįsti savo teologinius nukrypimus, ypač aiškinant tuos tekstus, kurie tokių nukrypimų daryti neleidžia). Unikalūs aiškinimai paprastai būna klaidingi. Tuo nenorime pasakyti, kad teisingas Biblijos ištraukos aiškinimas negali pasirodyti unikalus kam nors, kas girdi jį pirmą kartą. Tiesiog pabrėžiame, kad unikalumas nėra mūsų užduoties tikslas.


Gero aiškinimo tikslas labai paprastas: atskleisti aiškią teksto prasmę – tą prasmę, kurią turėjo omenyje jo autorius. O svarbiausias „instrumentas“, kuris padeda tai padaryti, yra aiškus sveikas protas. Tekstas aiškinamas tinkamai, jeigu atskleidžiama „sveika“ jo prasmė. Teisingas aiškinimas protui suteikia palengvėjimą, tačiau gali nudiegti širdį arba pastūmėti kokia nors kryptimi.
Visgi, jeigu aiškinimo tikslas yra tik atrasti akivaizdžią teksto prasmę, kam tada apskritai reikia aiškinti Šventąjį Raštą? Kodėl nepakanka tiesiog skaityti? Nejaugi aiški prasmė nesuvokiama paprasčiausiai skaitant? Iš dalies taip ir yra. Tačiau, žvelgiant giliau, toks argumentas ir naivus, ir nepagrįstas dėl dviejų veiksnių: skaitytojo prigimties ir Šventojo Rašto prigimties.

 

Skaitytojas kaip teksto aiškintojas
Pirmoji priežastis, kodėl turime mokytis, kaip reikia aiškinti Šventąjį Raštą, yra ta, kad skaitytojas sykiu yra ir aiškintojas, nesvarbu, nori jis to ar ne. Dauguma mūsų mano, kad skaitydami mes suprantame, ką skaitome. Taip pat mes linkę manyti, kad mūsų supratimas atitinka Šventosios Dvasios ar Biblijos tekstų autorių ketinimus. Visgi skaitydami mes suteikiame tekstui tai, kas patys esame, – į tekstą žvelgiame per savo asmeninę ir kultūrinę patirtį, žodžių ir idėjų supratimą. Kartais tai, kuo „papildome“ tekstą, nejučia mus suklaidina arba paskatina tekste įžvelgti pašalines mintis.


Kai mūsų kultūros žmogus girdi žodį „kryžius“, krikščioniškojo meno ir simbolizmo šimtmečiai daugelį savaime verčia įsivaizduoti lotyniškąjį kryžių (†), nors mažai tikėtina, kad Jėzaus kryžius buvo toks – greičiausiai jis buvo T raidės formos. Dauguma protestantų ir katalikų, skaitydami Biblijoje apie bažnyčios pamaldas, įsivaizduoja žmones, esančius pastate ir susėdusius klauptuose su atramomis, panašiuose į tuos, kurie yra ir jų bažnyčioje. Skaitydami apaštalo Pauliaus raginimą: „[...] bet apsirenkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinkite kūno geidulių“ (Rom 13, 14), žmonės iš daugumos angliškai kalbančių šalių (kurie skaito Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimą) linkę manyti, kad žodis „kūnas“ reiškia būtent fizinį kūną, tad Paulius kalba apie „kūniškus malonumus“.
Tačiau žodis „kūnas“ ta prasme, kuria jį vartoja Paulius, retai reiškia fizinį kūną ir tikrai ne tai reiškia šioje eilutėje. Paulius turi omenyje dvasinę negalią, liguistą dvasinę žmogaus prigimtį, dar vadinamą „nuodėminga prigimtimi“. Taigi skaitytojas, net ir neketindamas, nejučiomis tampa aiškintoju to, ką jis skaito, ir, deja, pernelyg dažnai aiškina neteisingai.
Atsižvelgdami į tai, turime pastebėti, kad Biblijos vertimo skaitytojas iš karto „įsivelia“ į aiškinimą, nes vertimas jau yra (būtina) aiškinimo forma. Kad ir kokiu Biblijos vertimu naudotumėtės, jis yra didelio mokslinio darbo rezultatas. Vertėjai nuolat privalo rinktis vieną iš kelių konkretaus žodžio reikšmių, o jų pasirinkimas turi įtakos tam, kaip jūs suprasite tekstą.
Geri vertėjai atsižvelgia į kalbų skirtumus, tačiau tai nelengva užduotis. Pavyzdžiui, ar Rom 13, 14 minimą žodį turėtume versti kaip „kūnas“ (taip buvo padaryta Karaliaus Jokūbo vertime, Naujojoje standartinėje versijoje, Naujojoje standartinėje Amerikos Biblijoje NASB ir kituose Biblijos vertimuose), nes tokį žodį vartojo Paulius, ir palikti aiškintojui galimybę atskleisti, kad šiuo atveju „kūnas“ reiškia ne fizinį kūną? O gal turėtume „padėti“ skaitytojui ir versti „nuodėminga prigimtis“ (taip buvo padaryta Naujame tarptautiniame Biblijos vertime (1984 m.), Gerosios naujienos Biblijos vertime ir kt.), nes Pauliaus vartojamas žodis reiškia būtent tai? Išsamiau šį klausimą aptarsime kitame skyriuje. Dabar pakanka paminėti, kad pats vertimo faktas įtraukia skaitytoją į aiškinimo procesą.
Būtinybė aiškinti atsiranda ir pasižvalgius po šių dienų bažnyčias – akivaizdu, kad ne visa „aiški prasmė“ visiems vienodai aiški. Verta paminėti, kad daugelis tų, kurie remdamiesi 1 Kor 14, 34–35 šiandien tvirtina, kad moterys bažnyčioje turi tylėti, sykiu atmeta kalbėjimą kitomis kalbomis ir pranašystes, minimas tame pačiame kontekste, kuriame yra ir eilutė apie „tylėjimą“. O tie, kurie tvirtina, kad ir vyrai, ir moterys turi melstis ir pranašauti (1 Kor 11, 2–16), paprastai nesutinka, kad tai darydamos moterys turi prisidengti galvas. Vieniems atrodo, kad Biblija „aiškiai moko“ apie tikinčiųjų krikštą panardinant, o kiti įsitikinę, kad Šventuoju Raštu gali pagrįsti kūdikių krikštą. Bažnyčioje mokoma ir apie „neatšaukiamą išrinkimą“, ir apie galimybę „prarasti išgelbėjimą“, tačiau abiejų šių tiesų niekuomet nepamokslauja tas pats asmuo! Nors abiem atvejais remiamasi „aiškia“ Biblijos tekstų prasme. Netgi du šios knygos autoriai tam tikrais atvejais nesutardavo, ką „akivaizdžiai“ reiškia tam tikros Biblijos eilutės. Ir visgi mes visi skaitome tą pačią Bibliją ir mėginame laikytis to, kas „aiškiai“ sakoma jos tekste. <...> Blogo aiškinimo priešnuodis yra ne apskritai atsisakyti aiškinti Bibliją, o aiškinti ją tinkamai, vadovaujantis sveiku protu.
Šios knygos autoriai tikrai nesitiki, kad visi, kurie ją skaitys ir vadovausis mūsų patarimais, galiausiai supras, kad „aiški prasmė“ yra mūsų siūloma prasmė ir ji visiems priimtina. Mes tiesiog tikimės padėti skaitytojui pastebėti specifinius skirtingų Biblijos žanrų ypatumus, suprasti, kodėl galimi skirtingi aiškinimo variantai, kaip vadovautis sveiku protu, ir ypač padėti skaitytojui atskirti gerą aiškinimą nuo ne itin gero, ir kas vienokį ar kitokį iš jų lemia.

 

_______________

Leidykla GANYTOJAS išleido seniai lauktą knygą KAIP SKAITYTI IR AIŠKINTI BIBLIJĄ? Gordon D. Fee, Douglas Stuart (How to Read the Bible for All Its Worth).

Kaina 15 Eur, įsigyti galima bažnyčioje TIKĖJIMO ŽODIS, Bitėnų g. 2C, Vilnius, prieš pamaldas 10.30-11.00 val. arba po pamaldų apie 13.00-13.30 val.

 

 

Bendrinti: