Laisvė, suvokiant priklausomybę

Prieš keletą metų vienoje mūsų rengiamoje konferencijoje apsilankė Džordžas. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis buvo aklas. Jo trapi fizinė sveikata visada jam buvo našta, tačiau labiausiai jis kentėjo dėl to, jog manė, kad Dievas jį atmetė.

„Kodėl tu taip jautiesi?" - paklausiau aš. Kai Džordžas papasakojo savo biografiją ir tai, ko buvo mokytas, aš sunkiai galėjau suvaldyti pyktį. „Tiesa išlaisvina, o paklydimas supančioja" - šis principas nėra tiesiog pokštas. Būtent dėl klaidingo mokymo šis jautrus ir mielas žmogus, kuris ir taip savo gyvenime nešė sunkią naštą, kentė siaubingą skausmą.

Jis papasakojo, kad jo bažnyčioje ypatingas dėmesys buvo skiriamas tikėjimui: „Jei turi tikėjimą, gali padaryti bet ką. Jei tu sergi vėžiu ir miršti, tai - tavo kaltė! Tu tiesiog neturi pakankamai tikėjimo!"

Džordžas stengėsi ugdyti tikėjimą, bet... taip ir nepasveiko.

Tai, ko Džordžas buvo mokytas, visiškai nėra tikėjimas. Toks klaidingas mokymas supančioja daug tūkstančių krikščionių. Daug žmonių blaškosi, girdėdami, jog „krikščioniškas gyvenimas - tai gyvenimas tikėjimu", tačiau nesupranta, kas tai yra.

Kaip ir daugelyje situacijų, pradėti aiškintis galima iš kito galo: išsiaiškinkime, kas tikrai nėra tikėjimas.

Tikėjimas nėra emocija ar jausmas. Emocijos yra reakcijos į tai, apie ką mes galvojame. Emocijos ateina ir praeina. Biblija labai nedaug kalba apie tai, ką mes turėtume jausti, tačiau ji turi daug ką pasakyti apie tai, ką mes turėtume daryti. Daugelis žmonių bažnyčios tarnavime patirtus malonius jausmus sieja su tikėjimu. Tuo metu jie yra linkę priimti tam tikrus sprendimus ir įsipareigoti Dievui. Tačiau realybė atsiveria po bažnyčios tarnavimo, kai nutyla muzika, žmonės sėda į mašinas ir važiuoja namo. Priklausomybė nuo religinių jausmų veda į nusivylimą ir vergovę. Taip, tikėjimo apraiškas gali lydėti jausmai, tačiau jausmai nėra tikėjimas.

Tikėjimas nėra intelektualus sutikimas su doktrina. Kartais mes pradedame manyti, kad tikėjimas yra intelekto išdava. Šią klaidą ir mini Jokūbas savo laiške, sakydamas: Tu tiki, kad yra vienas Dievas? Gerai darai. Ir demonai tiki ir dreba! (Jok 2, 19). Ir velnias žino, kas yra Dievas. Bet ar jo santykiai su Dievu teisingi? Jokiu būdu!

Žinoma, kalbant apie tikėjimą svarbus ir intelektualusis aspektas - tau reikia teisingos ir tikros informacijos, norint ugdyti tikėjimą, - tačiau sausas intelektualus sutikimas su mokymu ar doktrina nėra tikėjimas.

Skirtumą tarp intelektualaus manymo ir tikro tikėjimo galima paaiškinti iliustracija, kurią dažnai mokydamas pasakoju. Stovėdamas už sakyklos aš rodau pirštu į kėdę pirmoje eilėje ir sakau: „Visiškai sąžiningai galiu jums pasakyti, kad aš visa širdimi tikiu, jog ši kėdė mane išlaikys. Visiškai rimtai ir be jokio abejonės šešėlio manau, kad kėdė - patikima. Tai yra tiesa. Bet šiuo atveju, kalbėdamas apie kėdę, aš nepraktikuoju to, ką Biblija vadina tikėjimu. Biblinis tikėjimas kalba apie priklausomybę ir pasitikėjimą, pasikliovimą. Nesvarbu, ką aš galvoju, kol ant tos kėdės neatsisėdu, aš nepraktikuoju biblinio tikėjimo". Taigi, tikėjimas visada reikalauja valios sprendimo daryti tai, ką protas mano esant tiesa. Manyti, kad kėdė yra pajėgi mane išlaikyti, nėra tas pats, kas ant jos iš tiesų atsisėsti. Tikėjimas visada reaguoja veiksmu.

Tikėjimas nėra jėga manipuliuoti Dievu. Šį klaidingą tikėjimo supratimą puikiai iliustruoja Džordžo istorija. Tai, ką jo mokytojai vadino tikėjimu, visai nebuvo tikėjimas. Tikro tikėjimo iniciatorius visada yra Dievas, o žmogus tik atsiliepia į tą iniciatyvą. Kitaip tariant, Dievas sako, kad kas nors yra tiesa ar duoda pažadą, o aš reaguoju į tai veikdamas ir pasikliaudamas Juo dėl rezultatų. Tačiau jei kalbėsime apie prielaidas, tvarka bus atvirkštinė: žmogus imasi iniciatoriaus vaidmens ir naudoja tikėjimą kaip įrankį priversti Dievą reaguoti ir atsiliepti. Jei per daug pabrėžiama, kad tikėjimas yra „jėga", arba kai yra pernelyg pabrėžiamas tikėjimo „kiekis", - tai nėra tikėjimas.

Tiesa yra tokia: pats tikėjimas neturi jėgos. Tikėjimo vertę lemia tikėjimo objektas. Tikėjimas mūsų negelbsti. Mus gelbsti tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi!

Galima į tai pasižiūrėti ir kitaip. Įsivaizduokite, kad jūs turite fantastišką naują sportinį automobilį ir pakviečiate mane pasivažinėti. Ir štai, jūs demonstruojate puikų automobilį. Aš nesusivaldau ir šūkteliu: „Negaliu patikėti! Kokia sankaba!" „Kokia dar sankaba"? - pagalvotumėt jūs. Tikriausiai pamanytumėte, kad esu kvailys, ar ne? Aš juk turėčiau žavėtis galingu varikliu, o ne sankaba. Sankaba viso labo yra tik jungianti grandis, jungianti variklio jėgą su ratais.

Taip yra ir su tikėjimu. Pats tikėjimas jėgos neturi. Jėga yra Dievas! Tikėjimas yra ta jungianti grandis, kuri sujungia Dievo jėgą su mūsų žmogiška prigimtimi.

Štai kodėl svarbus ne tikėjimo kiekis. Žmonės dažnai žiūri į mūsų tarnavimą ir sako: „Tu turbūt turi didelį tikėjimą". Tuomet jiems atsakau: „Ne, aš neturiu didelio tikėjimo. Aš turiu didį Dievą!" Kai turi didį Dievą, nebūtina turėti didelio tikėjimo, pakanka tik patikėti Jo žodžiu. Štai kodėl Jėzus Kristus mokė: Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte sakyti šitam šilkmedžiui: ‚Išsirauk ir pasisodink jūroje‘, - ir jis paklausytų jūsų (Lk 17, 6).

Žmogaus tikėjimo dydis nėra svarbu. Svarbu yra Dievo valia. Viešpats sako: jei tai yra Dievo valia (jei Dievas yra iniciatoriaus), kad tu pajudintum ir perkeltum tą medį, tau (kaip atsiliepiančiam į Dievo iniciatyvą) reikės tik tikėjimu pasakyti įsakymą. Mūsų tikėjimas turėtų būti toks, kaip Abraomo, kuris buvo visiškai įsitikinęs, jog ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti (Rom 4, 21).

Tas klaidingas mokymas, kurio buvo mokomas Džordžas, Dievą pavertė džinu, kuris įvykdys žmogaus įsakymus, jei tik šis išmoks kartodamas tinkamas formuluotes išleisti džiną iš butelio. Prielaidos iš tiesų yra artimesnės magijai nei bibliniam tikėjimui.

Pavyzdžio, kaip praktikuoti tikrą tikėjimą kasdieniame gyvenime, toli ieškoti nereikia - tai pats Viešpats Jėzus. Kai aš pirmą kartą atėjau pas Kristų ir dar ilgai po to, dominuojanti tiesa mano prote buvo faktas, kad Jėzus Kristus yra Dievas. Ši tiesa pakeitė mano gyvenimą ir jos aš laikiausi tvirtai įsikibęs. Tačiau vieną vakarą Jehovos liudytojų pora įstūmė mane į kampą, prieštaraudami dėl Kristaus dieviškumo. Jie uždavė man daug klausimų: „Jei Jėzus buvo Dievas, kam tada Jis meldėsi? Kaip Jis galėjo pavargti ir išalkti? Ir apskritai, kaip Dievas gali mirti? Yra evangelijose eilučių, kur Jėzus sako, kad Dievas Tėvas yra didesnis už Jį arba pripažįsta, kad tam tikrų dalykų Jis nežino. Tad kaip Jis gali būti Dievas?"

Tuo metu aš negalėjau atsakyti į šiuos klausimus. Aš taip uoliai laikiausi tiesos apie Jo dieviškumą, kad negalėjau aiškiai matyti (ir net buvau kiek išsigandęs) Jo žmogiškosios prigimties. Tačiau Biblija nebijo ir nesidrovi aprašyti Kristaus žmogiškumą. Pavyzdžiui, 1 Laiške korintiečiams skaitome: Taip ir parašyta: „Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva siela; paskutinysis Adomas - gyvybę teikiančia dvasia <...> Pirmasis žmogus - iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus - Viešpats iš dangaus.

Jėzus visada buvo, yra ir bus Dievas. Jo dieviškumas niekada nebuvo sumažėjęs nė per taškelį. Aš tai suvokiau, bet praleidau faktą, kad žemėje Jis gyveno ne kaip Dievas. Tuos 33 metus žemėje Jis gyveno kaip tobulas Žmogus, antrasis Adomas. Todėl Dievo akyse Jėzus Kristus buvo pirmas tikras žmogus, gyvenęs žemėje po Adomo kritimo. Kodėl? Jis gyveno ir puoselėjo dvasinį gyvenimą. Kiekvieną dieną Jis gyveno visiškai priklausydamas nuo Tėvo. Kiekvieną dieną Jėzus atverdavo Tėvui savo žmogiškumą, o pasauliui apreikšdavo Dievo gyvenimą. Todėl Jis galėjo sakyti: Kas matė mane, matė mano Tėvą! (Jn 14, 9).

Pirmą kartą per tūkstančius metų Dievas galėjo būti matomas žmoguje! Niekada nepaneigęs savo dieviškumo Jėzus Kristus gyveno žemėje taip, kaip Dievas norėtų, kad gyventų kiekvienas žmogus. „O ką pasakysite dėl Jo padarytų stebuklų?" - klausia daugelis žmonių. Atsakymas iš pradžių gali pasirodyti keistas, tačiau Jėzus Kristus niekada nedarė stebuklų tik dėl to, kad buvo Dievas, nors Jis tikrai buvo Dievas. Kiekvienas Jėzaus Kristaus padarytas stebuklas iš tiesų buvo padarytas Dievo Tėvo, veikiant per Jį, kaip tobulą žmogų.

Jėzus nuosekliai laikėsi požiūrio ir visuomet viešai tvirtino: Iš savęs Aš nieko negaliu daryti (Jn 5, 30). Jis kalbėdavo apie darbus, kuriuos Jam skyrė nuveikti Tėvas (Jn 5, 36), ir aiškino: Nes Aš kalbėjau ne iš savęs, - Tėvas, kuris mane siuntė, įsakė man, ką turiu sakyti ir ką skelbti (Jn 12, 49). Vėl ir vėl Jėzus pabrėždavo, kad gyvena visiškai priklausydamas nuo savo Tėvo.

Ką tai reiškia tau ir man? Naktį prieš nukryžiavimą Jėzus pažadėjo mokiniams atsiųsti Šventąją Dvasią: Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta, o jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais - ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes Aš gyvenu ir Jūs gyvensite (Jn 14, 16-19).

Viešpats ir toliau aiškino, kad per Šventąją Dvasią Jis gyvens mumyse ir per mus lygiai taip, kaip Tėvas gyveno Jame ir per Jį: Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir Aš jumyse (Jn 14, 20).

Štai Evangelijos esmė! 33 metus Jis gyveno visiškai priklausydamas nuo Dievo, gyveno tikėjimo kupiną gyvenimą, kokiam žmogus ir buvo sukurtas.

Tada Jis ėjo ant kryžiaus, prisiėmė bausmę už mūsų nuodėmes ir panaikino mūsų kaltę prieš šventą Dievą. Bet tai dar ne viskas. Jis prisikėlė iš numirusių, ir dabar kiekvienam, kuris tiki, Jis dovanoja tą patį prisikėlimo gyvenimą, - Jis sugrąžino galimybę žmonėms gyventi Dievo gyvenimą!

Kristaus gyvenimas tampa kasdiene mūsų patirtimi, kai mes gyvename taip kaip Jis - tikėjimu, visiškai priklausydami nuo mumyse gyvenančio Dievo. Majoras Ianas Tomasas sakė: „Gyventi tikėjimu reiškia mylėti Dievą, o to pasekmė - priklausomybė nuo Dievo, iš kurios gimsta ir paklusnumas Dievui".

Šį modelį matome ir Jėzaus Kristaus gyvenime. Pirmasis ir didžiausias įsakymas Įstatyme buvo: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu (Mt 22, 37). Tik Kristus yra įvykdęs šį įsakymą. Jėzus mylėjo savo Tėvą kiekvieną savo žemiškojo gyvenimo akimirką. Tos meilės rezultatas buvo tai, kad Jis gyveno visiškai priklausydamas nuo Jo: Iš savęs Aš nieko negaliu daryti  (Jn 5, 30). Jo tobulo atsidavimo pasekmė buvo gyvenimas tobulai paklūstant, apvainikuotas Getsemanės sode, kur, net susidūręs su kryžiaus siaubu ir suvokęs, kad turės prisiimti mūsų nuodėmes, Jis meldė: Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia! (Lk 22, 42).

Mes, kaip mylimi vaikai, mes esame šaukiami gyventi taip, kaip gyveno Viešpats Jėzus: mylėti Dievą, priklausyti nuo Dievo ir paklusti Dievui. Tik laikydamiesi šios tvarkos mes patirsime tikrąją laisvę ir atrasime gyvenimą, kurį mums skyrė Dievas. Deja, tiek žvelgiant į istoriją, tiek ir šiandien didžioji krikščioniškojo mokymo dalis yra nukreipta į tai, kaip priversti krikščionis gyventi paklūstant, o būtinybė mylėti ir suvokti savo priklausomybę yra ignoruojama. Todėl tai ir neveikia.

Jei iš širdies nesimokysime mylėti Dievą, mes neturėsime motyvacijos paklusti, tik apgailėtinai bijosime bausmės. Kita vertus, nesuvokę, ką reiškia gyventi nuo ko nors priklausant (t. y. tikėjimu), mes nebūsime gabūs gyventi paklusdami, ir patirsime tai, apie ką rašo Paulius: Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu (Rom 7, 15). Supratimo trūkumas bet kokioje iš šių sferų - meilės, kaip mūsų motyvacijos, ar priklausomybės, kaip mūsų jėgų šaltinio, - neišvengiamai veda į grįžimą prie Įstatymo.

Kaipgi mums mokytis mylėti Dievą? Kaip jau esu minėjęs, mes neturime gebėjimo savyje kurti meilę Dievui, kad ir kaip to norėtume ar jaustume pareigą. Biblija kalba aiškiai: Meilė - ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes (1 Jn 4, 10). Pirmiausia, mes turime priimti besąlyginę Dievo meilę, suvokti, kad Jis mus priima. Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo (1 Jn 4, 19).

Tai besąlyginės Dievo meilės ir malonės žinia, keičianti mūsų širdis ir gyvenimą: visiškas atleidimas, teisumas, priėmimas ir gyvenimas, kurį Jis mums dovanoja Jėzuje Kristuje. Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų  (Rom 5, 17). Štai kas mus įkvepia.

Kaip mes įgyjame jėgų? Norėdamas nusakyti mūsų gyvenimą Jame, Jėzus panaudojo paprastą iliustraciją: Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5). Pamąstykime apie šakelės vaidmenį. Šakelė kuria ar neša vaisių? Ji neša vaisių! Jei nupjautumėte vynmedžio šakelę ir padėtumėte ją ant žemės, kiek vaisiaus ji atneštų? Nebūtų jokio vaisiaus, tiesa? Tik atlikdama tai, kam ji buvo sukurta, - tik pasilikdama vynmedyje ir leisdama vynmedžio gyvybei tekėti per ją, šakelė gali nešti gausybę vaisių.

Vynmedyje pasiliekančios šakelės nesikoncentruoja nei į save, nei į vaisių, - juk tai neduotų jokios naudos! Vienintelis šakelių rūpestis - kiekvieną akimirką priimti gyvybę iš vynmedžio.

Ką tai kalba apie krikščionišką gyvenimą? Mūsų atsakomybė yra išlaikyti nuostatą, kad esame priklausomi nuo Dievo, - tokią pačią nuostatą, kad esi pasiekiamas ir prieinamas, kurią Jėzus turėjo savo Tėvo atžvilgiu visus 33 metus. Tuomet Kristus mumyse subrandins savo gyvenimo vaisių, dvasios vaisius (Gal 5, 22-23). Tai įmanoma tik turint tokią nuostatą: „Viešpatie, aš negaliu, bet Tu gali".

Savo žodyje Dievas aiškiai pasakė, jog paklusimas Įstatymo raidei, be širdies atsidavimo, Jo akyse yra bevertis. Jėzus du kartus cituoja Ozėją: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos, ir Dievo pažinimo labiau, negu deginamųjų aukų (Oz 6, 6). Abiem atvejais šie žodžiai buvo atsakas tiems, kurie visaip kaip siekė laikytis Įstatymo raidės, bet prasilenkė su dvasia.

Apaštalo Pauliaus lūpomis Jis mums nusako tikrąjį kelią: Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, - tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Rom 12, 1-2). Čia Paulius kalba apie visišką atsidavimą, o motyvacija, kurią jis siūlo, turėtų būti tokia: „dėl Dievo gailestingumo". Kas gi tai? Tai - Dievo meilė ir malonė, apie kurią jis kalbėjo visus Laiško romiečiams 11 skyrių! O dabar jis sako, jog pats protingiausias ir logiškiausias dalykas, kurį jūs galite padaryti, - tai be jokių išlygų aukoti save Dievui, kuris myli tave meile, pranokstančia bet kokį supratimą.

At
kreipkite dėmesį: Paulius nekalba apie įsipareigojimą. Įsipareigojimas ir atsidavimas yra du skirtingi dalykai. Įsipareigojimas yra tai, ką aš pažadu nuveikti dėl Dievo. Atsidavimas - kai aš atiduodu save ir visą savo gyvenimą į Jo rankas, kad Jis darytų tai, kas Jam patinka. Tai panašu į tuos senus filmus apie pirmąjį pasaulinį karą: kai vykstant įnirtingam mūšiui iš apkasų pakyla maža balta vėliavėlė. „Mes pasiduodame, - sako kariai. - Elkitės su mumis, kaip tik jums patinka. Mes sergame ir esame pavargę". Apie tokį visišką pasidavimą Paulius ir kalba. Tik mes pasiduodame ne priešui, bet mylinčiam Dievui ir Tėvui, kuris, turėdamas tobulą išmintį ir valdžią, pasirūpins mūsų gyvenimu!

Paulius ragina: pasikeiskite, atnaujindami savo protą. Kitaip tariant, leiskite, kad Dievas pradėtų mokyti jus savo tiesų, kurios pakeistų klaidingą mąstymą. Remdamasis Dievo žodžiu, pradėk žiūrėti į save ir į savo gyvenimą iš Dievo perspektyvos. Prieš suvokdamas, ką reiškia skraidyti, turi suvokti, jog esi „drugelis".

Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos mes atiduodame į Kristaus rankas, yra visos pretenzijos į asmenines teises. Aš nekalbu apie civilines teises, kaip kad teisė balsuoti. Kalbu apie tokius dalykus, kurių mes reikalaujame iš gyvenimo: teisė į laimę, teisė būti pastebėtam, teisė į teisingą gyvenimą, teisė į tavęs įvertinimą, teisė gyventi taip, kaip nori. Kodėl? Tam yra labai paprasta priežastis: tu negali būti įsikibęs teisių ir tuo pačiu metu išlaikyti dėkingą dvasią. Gyvenimo tikėjimu esmė - dėkinga širdis. Tai yra tas „siūlas", besivejantis per visą Bibliją: Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje (1 Tes 5, 18).

Kodėl Dievas liepia mums būti dėkingiems visose, net ir blogose situacijose? Nes dėkojimas - tai mūsų tikėjimo Dievu išraiška, liudijanti, kad mes suvokiame, jog mūsų gyvenimai yra Jo rankose, ir pasitikime, jog Jis išpildys savo pažadą: Mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems (Rom 8, 28). Kai patikime Dievui savo gyvenimą ir išreiškiame savo tikėjimą dėkodami, mus aplanko antgamtinė ramybė ir laisvė, kaip Rašte ir sakoma: Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 6-7).

Nuostabiai šią tiesą pailiustruoja vienos jaunos poros, Rydo ir Marijanos, pavyzdys. Rydas buvo vienas iš tėvų, vežusių grupę mergaičių stovyklauti. Prieš išvykstant iš namų, jų šešerių metų dukra Vendė paklausė: „Mama, ar aš galiu važiuoti su savo drauge kitoje mašinoje? Ji neturi, su kuo važiuoti". Marijana leido, ir grupė išvažiavo. Lijo, gatvės buvo slidžios. Mašinos, kurioje buvo Vendė, vairuotojas nesuvaldė automobilio ir išvažiavo į priešingą eismo juostą... Susidūrė net 26 automobiliai. Vienai mergaitei lūžo ranka, o Vendė buvo išsviesta pro automobilio langą ir iš karto žuvo.

Po kelių savaičių man teko dalyvauti su Rydu kitose laidotuvėse - būdamas trisdešimt dvejų, nuo vėžio mirė jo draugas. Stebėjausi, kad Rydas elgėsi įprastai: kalbėjo švelniai, šypsojosi, nors akyse ir tvenkėsi ašaros.

„Na, Rydai, - tariau švelniai, - tikriausiai viso šito užteks ilgam..."

Jis nusišypsojo ir atsakė: „Tai jau tikrai".

„Pasakyk man, - paprašiau jo, - kaip tu laikaisi? Kaip jautiesi po Vendės netekties?"

„Žinai, - tarė jis, - mes su žmona žiūrime į tai štai kaip: Kas būtų, jei Dievas būtų atėjęs pas mus prieš šešerius metus ir pasiūlęs: „Rydai ir Marijana, Aš turiu mažą mergaitę, savo dukterį, vardu Vendė. Žemėje ji tebus šešerius metus, tačiau reikia, kad tuos šešerius metus kas nors ją mylėtų, prižiūrėtų ir mokytų ją apie Mane. Po to Aš pasiimsiu ją namo, pas save. Mąstau, gal jūs norėtumėte, kad ją patikėčiau jums. Ar sutinkate su tokiomis sąlygomis?" Mes su Marijana būtume atsakę: „O taip, Viešpatie. Duok ją mums!"

Štai kaip mes matome šią situaciją. Dievas visada žinojo, jog Vendė žemėje tebus šešerius metus. Mes pasirinkome būti dėkingi už tuos metus, per kuriuos Vendė praturtino mūsų gyvenimą. Žinoma, mes nepaprastai jos ilgimės... Mes verkėme ir dar verksime, tačiau žinome, kad vėl ją pamatysime, ir už viską dėkojame Dievui".

Koks puikus požiūris! Išgyvendami tokią didžiulę netektį jie išsaugojo dėkingą širdį. Dėkinga širdis atidavė visas teises suvereniam, mylinčiam Dievui. Į šį įvykį ši pora reagavo tikėjimu, todėl gyveno ramybėje. Taip, tai buvo tragedija, tačiau jie suvokė Laiško romiečiams eilučių realybę: Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje (Rom 8, 38-39).

Papasakojau šią istoriją Džordžui. Jis taip pat nusprendė būti dėkingas ir visiškai atsiduoti Viešpačiui, kuris pamilo jį ir pažadėjo, kad netgi jo aklumas gali išeiti į gera. Džordžas atrado tikrą ramybę, o po aštuoniolikos mėnesių iškeliavo pas Viešpatį. Vėliau jo mama man parašė: „Tie paskutinieji 18 mėnesių Džordžui buvo patys vertingiausi, nes jis realiai gyveno su Kristumi". Pripažinęs, jog yra visiškai priklausomas nuo Jėzaus Kristaus, Džordžas pažino Jį tokį, koks Jis yra. O tai - atsakas į kiekvieną žmogaus širdies poreikį.


Iš kn. „Classic Christianity" vertė Liutauras Bilevičius ir Lina Kerbelytė

Nuotr. J. Ignatavičiaus

Bendrinti: