Skaityti Bibliją taip, kaip mokė Jėzus

Skaityti Bibliją yra sudėtinga. Arba taip bent jau gali būti, jei skaitome ją ne tik iš pareigos ar savo malonumui. Tam, kad skaitymas būtų veiksmingas, turime įveikti daug kliūčių: kūną, nuovargį, išsiblaškymą, laiko neturėjimą, šaltą širdį, užsikimšusias ausis ir t. t. Ir net įveikę visas pasaulio, kūno ir velnio keliamas kliūtis, matome, kad norėdami skaityti Bibliją, kaip tai darė Jėzus, turime kažką keisti.

Pagalvokime apie Jėzaus pokalbį su sadukiejais apie prisikėlimą (Mato 22, 23–33). Mėgindami Jėzų, jie papasakojo Jam istoriją apie moterį, ištekėjusią už septynių brolių. Sadukiejai netikėjo prisikėlimu ir manė, kad šis pavyzdys akivaizdžiai paneigtų prisikėlimą, nes moteris danguje negali būti septynių vyrų žmona. Štai koks buvo Jėzaus atsakymas: Bet Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos.  Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje. O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta: ‚Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas.‘ Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!“ Tai girdėdama, minia stebėjosi Jo mokymu (Mt 22, 29–33).

Toks atsakymas turėjo įgelti sadukiejams. Bet pažiūrėkite detaliau. 30 eilutėje Jėzus atsako į kvailą klausimą apie santuoką danguje. Jei sadukiejai išmanytų Raštus, žinotų, kad santuoka yra žemiška, o mūsų tarpusavio santykiai danguje bus visai kitokio pobūdžio. Toliau, 31 eilutėje, Jėzus moko, kaip reikia skaityti Bibliją. Atkreipkite dėmesį į Jo klausimą: „Ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta?“ Čia Jėzus nurodo du dalykus, padedančius mums skaityti Šventąjį Raštą.

Visų pirma Jėzus siūlo skaityti Bibliją esamuoju laiku, kaip asmeninį kreipimąsi į mus. „Kas jums Dievo pasakyta...“ Jėzus cituoja Išėjimo knygos 3 sk. 6 eil., kurioje Dievas kalba Mozei iš degančio krūmo, ir teigia, kad sadukiejai tai turėjo suprasti kaip asmeninę žinią jiems, nors nuo to jau buvo praėję amžiai! Taigi, jei tik tinkamai interpretuojame, visa Biblija yra skirta mums asmeniškai, nors ir nėra pirmiausia apie mus. Kaip pasikeistų mūsų požiūris į Bibliją, jei turėtume galvoje, jog tai, ką skaitome, yra parašyta asmeniškai mums? Mažų mažiausiai turbūt pradėtume skaityti Šventąjį Raštą su asmeniniu susidomėjimu ir suvokimu, kad Biblija svarbi ir aktuali visais amžiais.

Antra, Jėzus siūlo žiūrėti į Bibliją kaip į pokalbį su gyvuoju Dievu. Dar kartą atkreipkite dėmesį: paklausęs: „Ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta?“, Jėzus pacituoja eilutę iš Išėjimo knygos, kad įrodytų, jog Dievas yra ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas. Dievas yra gyvas, ir Jis kalba. Esminis Biblijos požymis yra tas, kad jos autorius nėra žmogus. Į mus kreipiasi gyvasis Dievas. Bent jau taip Bibliją skaitė Jėzus. Išėjimo knyga tampa rašytiniu Dievo žodžiu sadukiejams ir vėlesnių laikų krikščionims. Jėzus duoda suprasti, kad skaitydami Bibliją mes turėtume girdėti Dievo balsą ir suprasti Jo mintį. Mums skaitant, Dievas kalba. Šie žodžiai įgauna prasmę, jei suprantame, kad Dievas įkvėpė visą Raštą ir yra tikrasis jo Autorius (2 Tim 3, 16–17).

Norėdamas laikytis šių realijų, turiu kai ką padaryti.

Taigi nuolat turiu sau priminti, kad Dievas yra gyvas ir kalba su manimi. Man taip lengva žiūrėti į Bibliją, kaip į mirusių žmonių parašytą knygą. Tai nėra mano sąmoningas požiūris į Bibliją, veikiau tai nepastebimai įslenkanti prielaida, siekianti atbukinanti protą. Vis pamirštu, kad man skaitant Dievo žodį Dievas asmeniškai kalbasi su manimi. Dažnai pagaunu save galvojant, jog Dievas kalba bendrai, neturėdamas galvoje konkretaus adresato. Turiu paruošti savo protą, kad priimčiau tai, ką skaitau, kaip Dievo asmeniškai man siunčiamą žinią, kitaip skaitysiu Bibliją šaltai.

Antra, turiu dažniau kalbėti apie Biblijos skaitymą kaip apie savo „kalbėjimąsi su Dievu“.  Jei skaitau Bibliją suvokdamas, kad Dievas asmeniškai kreipiasi į mane, ir reaguoju į tai maldingai, viską apgalvodamas, aš dalyvauju pokalbyje su Dievu. Frazes „Dievas man pasakė“ ar „Dievas man kalbėjo“ visų pirma derėtų vartoti ne kalbant apie subjektyvius išgyvenimus, kaip daro daugelis, o kalbant apie aiškiausiai Biblijoje išdėstytus Dievo žodžius. Turiu sau priminti, kad ne tik aš kalbu Dievui maldoje, bet ir Jis atsako man skaitant Bibliją.

Jėzus mane moko skaityti Bibliją, ir man to reikia.

***

Kaip tu skaitai Bibliją? Galbūt skiri tam konkretų laiką, turi tinkamą vietą, pasirinkai patogų skaitymo planą... Tačiau kaip ruoši savo protą ir širdį šiai džiaugsmingai užduočiai ir privilegijai įsisavinti Dievo žodį? Šį klausimą galima suformuluoti ir kitaip: kieno pavyzdžiu seki skaitydamas Bibliją? Ar skaitai Bibliją kaip ją skaitė Jėzus?

Jei Dievas panorės, šį rugpjūtį turėsiu garbės kalbėti tarptautinėje Bangoro misionierių konvencijoje Šiaurės Airijoje. Tai bus antrasis mano susitikimas su šiais dievotais ir į misijas orientuotais šventaisiais. Turėsiu garbės sakyti du vakarinius pranešimus ir vesti jų kasdienius Biblijos skaitymus. Pastariesiems parinkau temą „Skaityti Bibliją kaip Jėzus“. Galvoje turiu trumpą ištraukų, kuriose Jėzus kalba apie Raštus ir atskleidžia, kaip turėtume prieiti prie šių tekstų, apžvalgą. Mano prielaida: geriausiai skaitome Bibliją, kai tai darome kaip mūsų Viešpats.

Pagalvokite apie žinomą ištrauką iš Evangelijos pagal Luką pabaigos. Mūsų Viešpats sakė: Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse.“ Tada Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas“ (Lk 24, 44–47).

****

Pažvelkime, kaip Raštus skaitė pats Jėzus?

Pirma, Viešpats skaito Raštus kaip autobiografiją (44 eil.). Praėjus 400 metų po to, kai buvo parašyta paskutinė Senojo Testamento knyga, Jėzus visus priblokšdamas pareiškia, kad Raštuose „buvo rašoma apie Jį“. Cituodamas Mozės Įstatymą, Pranašus ir Psalmes, Jėzus tvirtina, kad apie Jį buvo kalbama visame Senajame Testamente. Ir nėra vietos, kurioje neiškiltų Jo istorija. Taigi visoje Biblijoje nėra vietos, iš kurios, ją tinkamai perskaičius, neišplauktų Jėzaus paveikslas.

Antra, Viešpats skaito Raštus teleologiškai (44 eil.) (teleològija [gr. telos (kilm. teleos) — tikslas, rezultatas + ...logija], filos. pažiūra, kad visi gamtos ir visuomenės vystymosi procesai turi galutinį, išankstinį tikslą, – red. past.). Tai reiškia, kad Jėzus skaitė Bibliją, turėdamas galvoje, jog visa turi išsipildyti. Jis mokė apaštalus prisiminti, kad „turi išsipildyti visa, kas apie mane parašyta“. Pranašystės, pavyzdžiai, modeliai, istorija visa susiveda į vieną galutinį tašką – Jėzų. Visa veda į Jį ir Jis visa išpildo. Išskirtinis šios „autobiografijos“ bruožas yra tas, kad Dievas ją parašė gerokai iš anksto.

Paprastai autobiografijos rašomos nugyvenus bent dalį gyvenimo, bet Dievas parašė pasakojimą apie savo Sūnų šimtmečius prieš Jam įsikūnijant ir tarnaujant žemėje. Visa istorija vedė prie kulminacijos – Jėzaus, kuris visa išpildė. Tad skaitydami Biblijos turime suvokti, kad viskas yra susiję su Jėzumi ir tuo, kaip Jis įvykdys Dievo pažadus ir planus. Jėzus yra visų istorijų pabaiga. 

Trečia, skaitydamas Raštus Viešpats sutelkia dėmesį į Evangeliją (46 eil.). Žinau, kad šiomis dienomis madinga „sutelkti dėmesį į Evangeliją“, tačiau toks požiūris yra daug senesnis nei įnoringi rinkodaros specialistai nori pavaizduoti. Jis egzistavo Jėzaus laikais ir net dar seniau juk Jėzus matė Evangeliją  skaitydamas Senojo Testamento Raštus! Skaitant Bibliją svarbu ne tik ieškoti tekste Jėzaus, bet ir matyti Jo išganantį tikslą ir darbą.

Jau Senajame Testamente randame pranašysčių apie Kristaus kančią ir prisikėlimą, taip pat matome ir viltį, kad per atgailą ir nuodėmių atleidimą būsime atpirkti. Visa Biblija kalba apie dievišką išgelbėjimo planą – atpirkimą. Atkreipkite dėmesį, kad šis atpirkimas yra skelbiamas visoms tautoms Jo vardu, pradedant nuo Jeruzalės. Skaitydami Bibliją turime matyti Dievo išgelbėjimą per Kristų, atpirkimą, pergalę prieš mirtį ir nuodėmę, kvietimą į misijas ir skelbti Evangelijos, bei privilegiją dalyvauti Dievo sukurtoje išgelbėjimo istorijoje. Kaip ir pirmieji apaštalai, mes taip pat esame „šių dalykų liudytojai“ (48 eil.).

Visa tai veda prie būdo, kaip mes turėtume skaityti Bibliją. Į galvą ateina trys akivaizdžios išvados. 

  1.  

1. Jei Jėzus skaitė Bibliją kaip autobiografiją, mes turime ją skaityti kaip biografiją. Kitaip tariant, Biblija nėra parašyta apie mus. Bent jau ne tiesiogine ir svarbiausia prasme. Biblija yra parašyta apie Jėzų, tad  skaitant Bibliją gerai yra atidėti klausimus: „Ką tai turi bendro su manimi?“ ar „Kaip galiu tai pritaikyti savo gyvenimui?“ bent jau, kol nuodugniai ištirsime, ką Biblija turi bendro su Jėzumi ir kaip ją galima pritaikyti Jam. Jei skaitysime Bibliją kaip istoriją apie mus, mes pašalinsime Jėzų iš istorijos arba priskirsime Jam menkesnį vaidmenį, o tai būtų tragedija! Bibliją skaityti turėtume su tokia nuostata, kokią turėjo Jonas Krikštytojas: „Jis [Jėzus] turi augti, o aš [skaitytojas] – mažėti.“

2. Jei Jėzus skaitė Bibliją teleologiškai, mes turime ją skaityti, matydami plačiau nei mūsų gyvenimas. Pritaikyti Raštus savo gyvenimui yra svarbus Biblijos skaitymo aspektas – turime gyventi kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų (Mt 4, 4). Visgi mūsų mažesnės istorijos įsilieja į didžiąją visa apimančią istoriją. Didžioji istorija sutelkia dėmesį į Dievo šlovę Jėzuje Kristuje per nusidėjėlių pasmerkimą ir atpirkimą. Didžioji istorija kviečia mus išeiti iš savo mažo pasaulėlio, gyventi ne sau ir taip atrasti tikrąjį „aš“. Ji kviečia mus prarasti savo gyvybę tam, kad ją atrastume. Tad neteisinga skaitant Bibliją susikoncentruoti į save, susigūžti ir laikytis įsikibus savo gyvybės. Jei taip skaitome, vadinasi, skaitome Bibliją, galvodami apie savo, o ne apie Dievo tikslus. Mes buvome sukurti didesniems dalykams, didingesnei vizijai.

3. Jei Jėzus skaitė Bibliją sutelkdamas dėmesį į Evangeliją, taip ją skaityti turime ir mes. Viešpats mokė apaštalus skaityti Raštus taip, kad jie atskleistų Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą dėl nuodėmių atleidimo. Jie turėjo skaityti Bibliją atgailaudami ir nuolatos grįždami prie Gerosios Žinios – kad Kristus mus atpirko. Šią žinią kiekviename Biblijos puslapyje turime rasti ir mes, kad kiekvieną gyvenimo dieną šią žinią brangintume. Skaitykime Bibliją taip, kad galėtume būti liudininkais, kuriais buvome pašaukti būti, ir skelbti mums patikėtą žinią. Kaip būtų nuostabu gebėti dalytis Evangelijos žinia su šeima, draugais ir tautomis, skaitant įvairių rūšių biblinę literatūrą ir išliekant ištikimiems Biblijos tekstui! Toks mūsų tikslas ir tokia mūsų privilegija, jei tik  išmokstame skaityti Bibliją taip, kaip tai darė mūsų Viešpats.

***

Evangelijos pagal Matą 4 sk. 1–11 eilutės, kuriose pasakojama, kaip Dvasia nuvedė Jėzų į dykumą, kad Jis būtų velnio gundomas, turbūt viena žinomiausių Biblijos ištraukų. Šiame pasakojime yra visko: dramos, intrigos ir konflikto kosminiu mastu. Skaitydami šią ištrauką jaučiame, kaip ant plauko pakibęs visatos likimas.

Dažniausiai iš šio skyriaus pamokslaujama apie tai, kaip įveikti pagundymus. Žinoma, ši ištrauka daug moko apie pagundas ir pasipriešinimą joms. Kartais girdžiu ir diskusijų apie šią ištrauką, svarstant, ar Jėzui išvis buvo įmanoma nusidėti... Bet šiandien mane labiausiai domina tai, kaip Jėzus interpretavo Bibliją kovodamas su šėtonu, – visą  dėmesį Jėzus sutelkė į Dievą.

Pirma, Jėzus atidžiai klausėsi kiekvieno Dievo žodžio. Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų (Mt 4, 4). Dievo lūpų žodžiai yra Jėzaus gyvenimo duona. Kiekvienas žodis. Ne keli žodžiai. Ne tie žodžiai, kuriuos lengva priimti. Ne žodžiai, darantys Jėzų populiariu. Mūsų Viešpats Jėzus skaitė Bibliją tam, kad gyventų pagal kiekvieną Tėvo nutarimą. Jis suprato, kad Raštas yra – Dievo įkvėptas. Suprato, kad žodžiai šiame ritinyje yra atėję „iš Dievo lūpų“.

Antra, Jėzus skaitė Žodį tam, kad pasitikėtų Dievu, o ne tam, kad Jį išbandytų. Taip pat parašyta: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo“ (Mt 4, 7). Raštuose Viešpats rado priežastį tikėti Dievu ir Juo pasitikėti. Susidūręs su šėtono gundymu, Jis žinojo, kad tarp pasitikėjimo Dievu ir noro išbandyti Dievą yra didelis skirtumas. Pasitikėti Dievu reiškia nusižeminti prieš Dievo žodį, o norą išbandyti Dievą sukelia noras pažeminti Dievo žodį, iškeliant aukščiau savo troškimus. Jėzus niekada nesiekė pakilti virš Dievo žodžio – Jis visada buvo žemiau jo, džiaugsmingai paklusdamas. Jis pasitikėjo Tėvu, kaip Dievo žodis ir kvietė daryti.

Trečia, Jėzus studijavo Raštus, kad galėtų tinkamai pagarbinti Dievą, nes Jis yra vienintelis Dievas. Tada Jėzus jam atsakė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10). Įmanoma girdėti Dievo žodį, bet tuo pat metu tarnauti savo stabams. Argi ne tai darė šėtonas, cituodamas Raštą ir prašydamas Jėzaus jį pagarbinti? Tačiau Jėzus taip nedarė. Jis skaitė Bibliją ir taip garbino Dievą. Biblijoje Jis rado priežastį garbinti vieną Dievą. Jokių konkurentų. Jokių apsimetėlių. Jokių stabų. Jokių išimčių. Jis buvo pasirengęs tarnauti tik Tėvui. Jis skaitė Žodį, kad nusilenktų Dievui. Štai kodėl velnias nuo Jo atsitraukė (žr. Mt 4, 11). Kristuje nebuvo nieko, ką šėtonas galėjo panaudoti, siekdamas, kad Jis pašlovintų ką nors kitą ar pasitikėtų kuo nors kitu.

Aš tik neseniai supratau, kaip šioje ištraukoje Jėzus buvo sutelkęs dėmesį į Dievą. Jėzaus ausys buvo tarsi prilipusios prie Dievo lūpų (4 eil.), Jis vylėsi tik Dievu (7 eil.) ir buvo apsisprendęs tarnauti tik Dievui (10 eil.). Kiekvieną kartą pritaikydamas, cituodamas Raštą, Jėzus iš tiesų vėl pasišvęsdavo Dievui.

Matydamas, kaip Jėzus panaudojo Raštą, supratau kelis dalykus, į kuriuos turiu atkreipti dėmesį, kai pats skaitau Bibliją.

1. Turiu išmokti atidžiai klausytis kiekvieno Dievo žodžio. Kaip dažnai pagauname save svarstančius, kurios Rašto eilutės tinka mums? Bet juk Jėzus moko ne klausti, ar jos mums tinka, bet kaip galėtume jas pritaikyti. Ar jos mums tinka, jau nulemta: Dievas kalba, mes paklūstame. Iš tiesų turime kabintis į kiekvieną Dievo ištartą žodį, nes Dievo žodžiai teikia gyvenimą. Per dažnai skaitydamas Bibliją pagalvoju: „Ai, šitą istoriją jau skaičiau“ arba „Šitą pasakojimą jau žinau.“ Man būna sunku „išgirsti tai naujai“ ir per daug lengva labai paviršutiniškai perbėgti tekstą akimis. Taigi dažniau, nei dabar tai darau, turėčiau melstis: „Šventoji Dvasia, padėk man, noriu, kad Dievo žodžiai, kuriuos aš skaitysiu, atneštų man gyvenimą! Tebūna jie man kaip duona! Padėk priimti juos kaip žodžius tiesiai iš Dievo lūpų!“
2. Turiu suvokti, koks svarbus Dievo žodžio pažinimas šventėjimui. Jėzus gyvena kiekvienu Dievo žodžiu. Tai, ką Jis skaitė, virto gyvenimu. Ir Dievo žodžiai padėjo mūsų Gelbėtojui, kai Jis buvo gundomas. Kovodamas su demoniškomis pagundomis Jis pasitelkė trigubą strategiją: (1) paslėpk Dievo žodį širdyje, kad pagal jį gyventum; (2) besąlygiškai pasitikėk Dievu ir nebandyk perimti situacijos į savo rankas; ir (3) garbink vienintelį Viešpatį Dievą, kad galėtum atsisakyti visų stabų.

3. Turiu sutelkti dėmesį į teisingą interpretavimą. Ar pastebėjote, kad Evangelijos pagal Matą 4 skyriuje aprašytame Jėzaus susitikime su šėtonu Jėzus pirmasis pacitavo Raštą (žr. 4 eil.)? Tik tuomet šėtonas taip pat pacituoja Raštą, subtiliai iškreipdamas Dievo žodžius. Jei Viešpats nebūtų to padaręs pirmas, galbūt priešas mielai būtų nelietęs Dievo žodžio. Tačiau kai Jėzus pacituoja Raštą, priešininkas jaučiasi galįs nugalėti mūsų Viešpatį net ir bibliniame kontekste! Taigi jis įsitikinęs, kad gali tai padaryti ir gundydamas mus. Siekdami gyventi pagal Dievo žodį, mes susiduriame su iškreiptomis, šališkomis ar klaidingomis interpretacijomis. Tai nebuvo pagunda Jėzui, tačiau tai yra pagunda mums. Tad labai svarbu interpretuoti Raštą teisingai.

http://thegospelcoalition.org

Bendrinti: