Apie duoto žodžio laikymąsi ir druskos stulpu virtusią Loto žmoną

Išganymo armijoje mes labai rimtai žiūrime į sandoras ir priesaikas. Mūsų organizacijoje tarnaujančių karių prašome pasirašyti tam tikras sutartis. Kadetai parašu tvirtina duotąją priesaiką, kai tampa aukštesnio rango tarnautojais. Pasirašydami jie įsipareigoja ne tik savo vado, bet ir Dievo akivaizdoje. Ar pasirašantieji iš tikrųjų supranta tokio žingsnio svarbą?

Štai Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako: Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: „Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas.“ O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. Verčiau jūs sakykite: „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne, o kas viršaus, tai iš pikto (Mt 5, 33–37).

Kieti žodžiai! Jėzus nenori, kad žmogus prisiekinėtų, sudarinėtų sandorą prieš Dievą, jei nė nesirengia jos laikytis, nes Dievo akyse visa tai rimta. Duotos priesaikos sulaužymas – ne juokas. Duotų pažadų netesėjimas Dievo akivaizdoje prilyginamas bendradarbiavimui su piktuoju, todėl Jėzus ir liepia bet kuria kaina vengti pasižadėjimų. Įsipareigok ir pasižadėk tik tuo atveju, jei iš tikrųjų ketini laikytis duoto žodžio.

Šią tiesą puikiai iliustruoja biblinis pasakojimas apie Loto žmoną, aprašytas Pradžios knygos 19-ame skyriuje. Čia aprašomas vienas keisčiausių nutikimų, kaip Dievas siunčia teismą Sodomos gyventojams dėl rimtų, per ilgus metus įsisenėjusių nuodėmių. Viešpats siunčia ant miesto ugnies lietų ir sunaikina jį kartu su visais gyventojais, išskyrus Lotą, kuriam paliepta su visais šeimos nariais sprukti iš miesto. Jiems visiems bėgant iš miesto, nutinka keistas dalykas: O [Loto] žmona, eidama iš paskos, dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu (Pr 19, 26). 

Ši ištrauka ilgus amžius trikdė Biblijos tyrinėtojus. Daugelis supranta, kad Dievas ją pasmerkė, tačiau ne visi randa įtikinamą paaiškinimą, kodėl ji virto būtent druska. Paprastai aiškinama, kad moteris tiesiog nuo galvos iki kojų pasidengė pelenų sluoksniu, todėl galėjo atrodyti kaip druskos stulpas. Tačiau iš teksto suprantame, kad Dievas ne šiaip sau pavertė ją druska.

Nagrinėdami šią dilemą, Šventajame Rašte atrandame daug įdomių dalykų apie druską. Šio mineralinio junginio svarba anais laikais gali padėti mums įminti mįslę, kodėl Loto žmona pavirto druskos stulpu. Antros Metraščių knygos 13-ame skyriuje skaitome apie Judo karalių Abiją, kuris Jeroboamui, Izraelio karaliui, aiškina, jog Izraelio kraštas buvo patikėtas Dovydui, kai Dievas dar prieš kelis dešimtmečius sudarė su juo Sandorą ir paskyrė Dovydą karaliumi. Nors pačiame pasakojime apie tai neužsimenama (2 Sam 7, 8–16), Metraščių knygoje paminimas faktas, kad tai buvusi vadinamoji „druskos sandora“: Argi jums nėra žinoma, kad VIEŠPATS, Izraelio Dievas, druskos Sandora yra amžinai atidavęs Izraelio karalystę Dovydui, jam ir jo sūnums? (2 Met 13, 5). Pasirodo, senovėje Artimuosiuose Rytuose buvo įprasta dvišalius susitarimus, priesaikas ir pažadus tvirtinti druska. Druska reikšdavo, kad kiekviena šalis įsipareigoja laikytis susitarimo. Štai kas apie tokias druskos sandoras rašoma Baker‘io Biblijos enciklopedijoje: „Biblijoje dvišalio susitarimo tvirtumą simbolizavo druska. Senovės Artimuosiuose Rytuose būta tokio pasakymo: „Tarp mudviejų nuo šiol – duona ir druska.“ Jis reikšdavo, kad ryšys ar susitarimas būdavo užtvirtinamas vaišėmis. Druska buvo gyvybės ir išliekančio, nelaužomo įsipareigojimo simbolis. Senajame Testamente skaitome apie ryšio tarp Dievo ir Jo tautos užtvirtinimą druska (žr. Kun 3, 13). Druska, kaip sūrus mineralinis junginys, vartojamas aukoms ir maistui nuo gedimo apsaugoti, simbolizuodavo amžiną, išliekančią, negendančią, neyrančią sandorą tarp Dievo ir Izraelio [Elwell, W. A., & Beitzel, B. J. (1988), Baker Encyclopedia of the Bible (p. 538). Grand Rapids, MI: Baker Book House].

Druska reikšdavo, kad sandora ar susitarimas tądien „užkonservuojamas“ (paliekamas saugoti ir galioti) amžiams. Taigi, kaip matome, tokia druskos sandoros procedūra buvo nesvetima ir Dievui. Štai kalbėdamas apie levitus ir Dievo jiems skirtą aprūpinimą, Mozė cituoja Viešpatį, sakydamas: Tai amžina druskos sandora VIEŠPATIES akivaizdoje tau ir tavo palikuonims (Kun 18, 19). Toji simbolinė prasmė išlikusi iki mūsų dienų – Dievas apsisprendęs apsaugoti ir išlaikyti savo sandorą su Izraeliu (o jie turėtų irgi stengtis tai daryti).

Jėzus pasitelkia druskos metaforą, kalbėdamas apie krikščionių vaidmenį šiame pasaulyje: Jūs – žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti (Mt 5, 13). Taigi mes esame „Dievo druska“ šiame pasaulyje. Mes įsipareigojome, sudarėme su Dievu sandorą eiti į šį pasaulį ir atlikti savo dalį Jo gelbstinčiame darbe, ar ne? Įdomų kontekstą šiai eilutei pateikia Lukas: Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar turėdamas dešimt tūkstančių karių pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių? Jei ne, tai anam dar toli esant siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos. Taip pat kiekvienas jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys. Druska – geras daiktas. Bet jei druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti? Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui, o išberiama laukan. Kas turi ausis, teklauso! (Lk 14, 31–35).

Ar aiškiai matote įsipareigojimo Viešpačiui svarbą? Pirmiau Viešpats kalba apie karalių, kuris stengiasi susitarti su kitu karaliumi nesivelti į karą, kad nepralaimėtų ir nepatirtų nuostolių. Suburiama delegacija, kuri eina aptarti taikos sąlygų. Dar nepamiršote, kad tokie susitarimai užtvirtinami druska? Taigi Jėzus kalba apie sandoros sudarymą, pabrėžia šio veiksmo svarbą, o paskui užsimena apie druską, netekusią savo sūrumo ir išberiamą lauk. Jei žmogus nesilaiko susitarimo, jo žodis nieko nereiškia, jis tėra bevertis „mėšlas“. Atkreipkite dėmesį, kad kiek vėliau Lukas užrašo Jėzaus perspėjimą: Prisiminkite Loto žmoną! (Lk 17, 32).

Pažvelkime į pasakojimą apie Lotą ir jo žmoną. Ar gali būti, kad pakviesti užeiti vidun ir kalbėtis apie Dievo sandorą, įsipareigojimą išgelbėti Loto namiškius nuo pražūties, du angelai galėjo sudaryti su jais druskos sandorą? Visose Viešpačiui skirtose aukose druska būdavo būtinas elementas. Dievas to reikalavo, nes visos aukos buvo „druskos sandora“ (žr. Kun 2, 14). Ar sandora buvo „padruskinta“ ir tiems angelams atėjus? Pasakojime teigiama, kad Lotas savo svečiams paruošė vaišes (Pr 19, 3). Kaip jau minėta, senovės Artimuosiuose Rytuose, sudarydamos druskos sandorą, dvi šalys kartu vaišindavosi, iškeldavo tikrą puotą, šventę. Net ir per Viešpaties šventes kunigai vaišindavosi Viešpaties akivaizdoje. Taigi kai Lotas paruošė angelams vaišes, iškepė neraugintos duonos ir jie kartu pietavo, visa tai buvo sandoros sudarymo su Viešpačiu procedūra. Lotas ir jo žmona įsipareigojo palikti miestą nedelsdami. Deja, Loto žmona, didelei savo nelaimei, kažkodėl uždelsė. Ji atsigręžė atgal. Kodėl ji taip pasielgė, mums lieka nežinoma, bet akivaizdu, kad šitaip ji sulaužė susitarimą. Ją, pažeidusią sandorą, Dievas pavertė druskos stulpu. Dievas parodė Lotui, kad jei jau su Juo sutarta, tai tuomet jų „Taip“ tebūna „Taip“, o „Ne“ – „Ne“. O visa, kas viršaus, tas iš pikto ir turi liūdnas pasekmes. Kodėl Jėzus žmogui, prašančiam leisti būti Jo mokiniu, sako: Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei (Lk 9, 62)? Jei žengiame tą žingsnį ir įsipareigojame Dievui, pirmiau turime būti viską rimtai apgalvoję ir apsisprendę.

Šiandien, galvodami apie save ir apmąstydami Viešpačiui duotų priesaikų svarbą, būkime labai atsargūs ir atsakingai sudarinėkime sandoras su Viešpačiu. Jei ką nors Jam prižadame, tai ir laikykimės duoto žodžio. Mums skirta būti gera druska, mes turime „užkonservuoti“, saugoti ir branginti kiekvieną susitarimą, kurį sudarome su Viešpačiu. Priešingu atveju gali liūdnai baigtis. Prisiminkime Loto žmoną!

 

            Kpt. Sidas Salcido yra Išganymo armijos kapitonas, šiuo metu tarnaujantis Vilniuje. Su žmona Reina augina dvi dukreles. 

Iš anglų kalbos vertė Rūta Rušinskienė

Bendrinti: