Emily Van Dalen: „Tik Kristuje yra viltis“

Vienose Kauno evangelinės bažnyčios organizuotose ekumeninėse pamaldose dalyvavo misionieriai Frankas ir Emily Van Dalenai, tarnaujantys Kauno evangelikų reformatų bažnyčioje. Tąkart išgirdus šios pagyvenusios poros istoriją gimė noras su jais susipažinti. Tad laikraščio „Ganytojas“ bei svetainės evangelija.lt skaitytojams siūlome interviu su Emily Van Dalen.

 

Esu girdėjusi, kad ir jūs, ir jūsų vyras augote misionierių šeimose. Papasakokite, kur gimėte ir kokiose šeimose užaugote?

Frankas gimė Naujojoje Zelandijoje, olandų šeimoje. Į Naująją Zelandiją jo tėvai emigravo po Antrojo pasaulinio karo. Jie įsiliejo į emigrantų iš Olandijos reformatų bažnyčios bendruomenę. Tiek Franko šeima, tiek krikščionys draugai tikėjo, kad Biblija yra Dievo žodis, ir gyveno kaip didelė krikščioniška šeima. Frankas turi du brolius ir dvi seseris – visi sukūrę šeimas gyvena Naujojoje Zelandijoje. Ten gyvena ir 98 metų jo mama.

Mano tėvai 40 metų tarnavo kaip Amerikos presbiterijonų bažnyčios misionieriai Pakistane. Taigi aš gimiau ir su seserimi bei dviem broliais užaugau šioje šalyje. Kadangi tuo metu gauti vakarietišką išsilavinimą buvo labai sunku, mes su sese ir broliais mokėmės krikščioniškoje internatinėje mokykloje Himalajų kalnuose. Sulaukusi 18 metų įstojau į universitetą JAV ir išvykau ten mokytis.

Kada patikėjote savo gyvenimą Jėzui?

Kadangi tiek aš, tiek vyras augome krikščionių šeimose, negalime prisiminti laiko, kai netikėjome Jėzumi. Žinoma, augdami ir bręsdami vis giliau ir geriau suvokėme savo įsipareigojimą Jėzui, keitėsi ir mūsų supratimas, ką reiškia Jam priklausyti. Amerikos bažnyčiose dažnai akcentuojamas tam tikras momentas, kai žmogus tampa krikščioniu (t. y. įtiki Kristų), ir daugelis žmonių prisimena, kada suprato savo nuodėmingumą ir šaukėsi Gelbėtojo. Tačiau mes su Franku augome krikščioniškuose namuose, nuolatos girdėjome Evangeliją ir po truputį vis labiau mokėmės pasitikėti Kristumi. Žinoma, buvo pakilimų ir nuosmukių. Krikščionio gyvenimas reikalauja kasdienio apsisprendimo sekti paskui Jėzų. Nepakanka tik vienąkart nuspręsti sekti Jėzų, o toliau gyventi, kaip nori.

Kaip su Franku sutikote vienas kitą? Papasakokite apie savo šeimą?

Mes susipažinome Vestminsterio seminarijoje, JAV. Frankas atvyko iš Naujosios Zelandijos mokytis, kad taptų dvasininku, o aš siekiau Biblijos studijų magistrės laipsnio, nes norėjau redaguoti krikščionišką literatūrą. Pradžioje tapome draugais, gimė pagarba ir pasitikėjimas... Žinoma, buvo ir romantiškų akimirkų. Per tam tikrus įvykius (mažus stebuklus), šeimos narius ir draugus Dievas paliudijo, kad Jis pritaria mūsų santykiams. Visų pirma mes įsipareigojome Dievui, o tik po to vienas kitam. Taip yra ir dabar, prabėgus jau 35 metams.

Mes turime 3 vaikus: Christopheris su žmona Stephanie gyvena Dubajuje, Andrew su žmona Allison ir dukrele Margot bei mūsų dukra Laura gyvena Pietų Karolinoje, JAV. Iš Dievo malonės ir dėl puikaus Jo auklėjimo visi mūsų vaikai myli ir seka Jėzumi – tai mums svarbiau už bet kokius tarnystės pasiekimus.

                                         Sūnus Andrew su žmona Allison ir dukrele Margot

 

Kaip atradote savo pašaukimą ir pradėjote tarnauti Viešpačiui?
Baigdami seminariją nežinojome, ką toliau darysime. Frankui patinka mokyti, tad jis norėjo tęsti studijas ir tapti Biblijos mokyklos ar seminarijos dėstytoju. Taip pat matėme, jog Dievo tarnų trūksta daugelyje pasaulio šalių. Tuo metu į JAV Aliaskos valstiją vykdavo daugiau misionierių nei į musulmonų bendruomenes visame pasaulyje. Mes meldėmės, kad Dievas mus nukreiptų, ir pradėjome ruoštis kelionei į Pakistaną. Nieko iš anksto nežinojome, bet Dievas po truputį atvėrė duris, parūpino finansų, gavome vizas ir, svarbiausia, atsirado bažnyčių grupė, kuri mus siuntė. Mes labai aiškiai suvokiame savo priklausomybę vietinei bažnyčiai: esame Kūno, kuris už mus meldžiasi, mus myli, palaiko ir kartais mus aplanko, dalis. Taigi 1986 m. Reformuotų presbiterijonų bažnyčių asociacija mus pirmą kartą išsiuntė į Pakistaną, o vėliau jų remiami tarnavome ir kitur.

Kokiose šalyse jau teko tarnauti?

Dvylika metų, iki 1998 m., tarnavome Pakistane. Tai buvo puikus, nuostabus, bet ir labai sunkus laikas. Mes gyvenome Karačyje, kuriame tuo metu buvo 10 milijonų gyventojų, ir dirbome tarp krikščionių, priklausiusių žemiausiam socialiniam sluoksniui. Jie gyveno labai vargingai, bet iš jų daug išmokome apie tikėjimą, viltį ir meilę. Melsdami: „Kasdienės duonos duok mums šiandien“, jie tikrai turėdavo pasikliauti Dievu, kad tą dieną Jis parūpins maisto. Jie neturėjo švaraus vandens, elektros, daugelis nemokėjo skaityti ar rašyti. Bet mums tarnaujant Dievas subūrė ten dešimt naujų bendruomenių. Reformuotų presbiterijonų bažnyčių asociacijos misija Pakistane veikė daugiau nei 100 metų ir dabar toje musulmoniškoje šalyje yra tris kartus daugiau krikščionių nei Reformuotose presbiterijonų bažnyčiose JAV.

1998 m. grįžome į JAV ir 17 metų tarnavome mūsų misijos agentūroje JAV. Padėjome apmokyti ir ruošti naujus misionierius, kaupti lėšas bažnyčiose, o paskutiniuosius 10 metų Frankas tarnavo mūsų misijų agentūros direktoriumi. Bažnyčia siunčia misionierius į Pakistaną, kai kurias Afrikos šalis, Meksiką, Vokietiją, Velsą, Škotiją, Ispaniją, Prancūziją, Lenkiją ir Lietuvą.

Mūsų misijos direktorių tarybai Frankas buvo sakęs, kad dirbs direktoriumi ne daugiau kaip 10 metų. Mat jautė, kad būti administratoriumi nėra svarbiausias jo pašaukimas – tiesiog norėjo kurį laiką išbandyti save ir šioje srityje. Norėjome vėl vykti tarnauti į užsienį ir leisti misijai vadovauti jaunesniam, tam darbui apdovanotam, žmogui.

Kada atvykote į Lietuvą? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

Pirmą kartą į Lietuvą atvykome 2013 m. Buvome šiek tiek girdėję apie Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčią ir atvykome trumpam susitikti su bažnyčios vadovais, pamatyti, kaip čia vyksta darbas.

        Šlovinimo tarnavimas Kauno evangelikų reformatų bažnyčioje

 

Mūsų pirmasis įspūdis – tai labai žalia ir graži šalis, tik čia labai daug lygumų. Kadangi užaugau Pakistano kalnuose, kur mano mokykla buvo įsikūrusi aukščiau nei 2 km virš jūros lygio, tad man kelia šypseną, kai lietuviai nedideles kalvas vadina kalnais. Čia sutikome daug mielų ir draugiškų žmonių. Mums įdomi Lietuvos istorija. Nustebome išgirdę, kaip Dievas išsaugojo bažnyčią per visus praeities sunkumus.

Kuo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia skiriasi nuo reformatų bažnyčių kitose šalyse?

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia panaši į kitas reformatų bendruomenes Europoje. Ši bažnyčia neretai yra tapusi tiesiog kultūrine bendruomene, besitapatinančia su savo istoriniu paveldu. Stipriausia Lietuvos reformatų bendruomenė yra Biržų krašte, tačiau beveik kiekviename regione yra bažnyčių ir šeimų, kurių tėvai ar seneliai buvo reformatai. Ši bažnyčia čia turi ilgą, 500 metų, istoriją, siekiančią Reformacijos laikus.

 

     Su dviem jaunom šeimom, išvykusiom mokytis į seminariją JAV. Iš kairės: Vita ir Vaidotas (dukrytė Judita), Milda ir Samuelis  (sūnus Balys), Emily ir Frankas Van Dalenai.

 

JAV taip pat yra istorinė Reformatų bažnyčia. Reformuotų presbiterijonų bažnyčių asociacija susikūrė maždaug prieš 200 metų, kai į Ameriką iš Škotijos ir Anglijos atvyko imigrantai iš reformatų ir presbiterijonų bažnyčių. Tačiau mūsų šalyje bažnyčia nėra tapusi tik kultūrine bendruomene. Visose JAV yra gausių reformatų ir presbiterijonų bažnyčių. Tiesa, kai kurios iš jų yra labai liberalios ar net nelaiko Biblijos neginčytinu autoritetu bažnyčios gyvenime, o kitos bažnyčios yra labai konservatyvios ir labai griežtai laikosi Šventojo Rašto autoriteto ir neklaidingumo bei pagrindinių Reformacijos doktrinų ir išpažinimų. Be to, net ir mūsų bažnyčių grupėje labai skiriasi Viešpaties garbinimo stilius. Vienose bažnyčiose Viešpats šlovinamas labiau tradicinėmis giesmėmis, kitose – šiuolaikiškiau. Taigi kalbėdami apie „reformuotą“ bažnyčią JAV, kalbame ne apie konkrečią žmonių bendruomenę, bet apie krikščioniško tikėjimo doktrinų sistemą.

Kokia, jūsų nuomone, dvasinė situacija Lietuvoje? Kokiose srityse skirtingos bažnyčios galėtų bendradarbiauti, jei tai apskritai įmanoma?

Tai labai platūs klausimai. Lietuvoje gyvename tik trejus metus, tad dar turime daug ką pažinti. Pagrindinis dalykas, kurį pastebime, yra tebesitęsianti sovietų okupacijos įtaka. Ilgą laiką žmonės negalėjo įsigyti ir skaityti Biblijos. Užaugo kartos, neturinčios krikščionybės pagrindų. Nebuvo krikščioniškos santuokos, krikščioniškų namų ar auklėjimo pavyzdžių. Žmonėms sunku įsivaizduoti asmeninius santykius su Dievu, kuris rūpinasi, myli ir gyvena su savo žmonėmis.

Žmonės augo nežinodami, kas yra bažnyčia, kokios ganytojo pareigos ar kaip bažnyčia tampa dvasine šeima. Buvo sunku įsigyti Bibliją, biblinių istorijų vaikams ar sekmadieninei mokyklai skirtos medžiagos lietuvių kalba. JAV mes galime klausytis daugybės krikščionių radijo programų, yra daugybė knygų, medžiagos vaikams, organizuojami seminarai, veikia Biblijos mokyklos ir seminarijos. Manome, kad šioje srityje bibliškai stiprios bažnyčios Lietuvoje galėtų bendradarbiauti. Bažnyčios galėtų darbuotis kartu ir padėti viena kitai kurti krikščioniškas mokyklas, dalytis medžiaga vaikams mokyti, Biblijos studijų šaltiniais, paremti Evangelinį Biblijos institutą.

Kaune mes jau 1,5 metų ir sulaukėme nemenko palaikymo. Mus mielai sutiko kitų Biblija tikinčių protestantų bažnyčių tikintieji, kurie ir padėjo mums pradėti tarnauti Evangelikų reformatų bažnyčioje. Kartais panašiose situacijose bažnyčios konkuruoja tarpusavyje, bando įtikinti žmones pereiti iš vienos bendruomenės į kitą, bet mes sulaukėme tik pagalbos ir padrąsinimų. Mūsų viltis ir malda – patraukti šiame regione gyvenančias ir evangelikų reformatų šaknis turinčias šeimas į bažnyčią, kad žmonės atnaujintų santykius su Dievu.

 

       Frankas ir Emily Van Dalenai sūnaus Christopherio vestuvėse 2017 m. vasarą.

 

Su kokiais sunkumais susiduriate?

Susiduriame su visiems misionieriams įprastais sunkumais: tenka mokytis vietinės (šiuo atveju – lietuvių)  kalbos, stengtis suprasti naują kultūrą, atsiskirti nuo savo artimųjų. Tačiau stipriau išgyvename dvasinius iššūkius. Daug Lietuvos gyventojų laiko save krikščionimis, bet nėra skaitę Biblijos, retai lankosi bažnyčioje ir nesuvokia, kad Dievas asmeniškai dalyvauja jų gyvenime. Mes laukiame, kad šeimos grįžtų į bažnyčią, ir Dievo padedami galėtume atstatyti tikėjimo pamatus, kurie buvo sugriauti sovietmečiu ar anksčiau. Kiekvieno žmogaus širdis siekia kažką garbinti: arba mes garbinsime savo kultūrą, draugus, pasaulietines vertybes, pinigus ar kitus dalykus, arba mokysimės vėl garbinti Dievą, priklausyti Jam, būti Jo žmonėmis ir Jo šeima, kurią Jis myli ir rūpinasi. Mes siekiame, kad žmonės sugrįžtų pas Dievą.

Ko palinkėtumėte Lietuvos tikintiesiems ar net bažnyčioms?

Mes meldžiame, kad kiekvienas krikščionis Lietuvoje ir kiekviena bažnyčia suvoktų, „kad tik Kristuje yra viltis“ (evangelikų reformatų giesmės žodžiai). Meldžiame, kad žmonės pasitikėtų Šventojo Rašto autoritetu ir jo tiesomis, kurios atskleidžia, kas yra Kristus ir ką reiškia turėti ryšį, puoselėti santykius su Juo.

 

Dėkoju už skirtą laiką ir nuoširdžius atsakymus. Viešpats teguodžia ir stiprina Jus bei visą evangelikų reformatų bendruomenę.

Kalbino Žaneta Martingale

Bendrinti: