„Jautėme, kad meilės turime daugiau nei tik savo vaikams“

 

Daug metų jie tarnavo Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrijos organizuotose stovyklose vaikams, vėliau padėjo vaikų dienos centrus įkurti panevėžiečiams, alytiškiams. Tad apie šią veiklą kalbiname Deividą ir Vilmą Judenius bei jų vaikus Samuelį ir Dominyką.

Kaip gimė mintis įkurti vaikų dienos centrą Kėdainiuose?

Deividas: Mes tarnavome vaikams ir jaunimui bažnyčioje ir Evangelinių bažnyčių bendrijos rengiamose vasaros stovyklose, tad supratome, jog mūsų širdys yra prisipildžiusios meilės vaikams. Turėjome įsigiję patalpas, kuriose buvo laisvos vietos, ir kartą maldos metu pamačiau, kaip būtų galima tas patalpas panaudoti įkuriant vaikų dienos centrą. Pasikviečiau šeimą – susėdome visi keturi, ir aš pristačiau, kokį vaizdą pamačiau maldos metu. Norėjosi, kad tam pritartų visa šeima, todėl sutarėme tris mėnesius apie tai mąstyti ir svarstyti – darome tai ar ne. Po trijų mėnesių vėl susėdome aptarti šio reikalo, ir visi drauge nutarėme tokį centrą kurti. Taip 2009 metų kovo 16 dieną įkūrėme Labdaros ir paramos fondą „Tavo svajonė“.

Auginate du vaikus, tad patirties auklėjant vaikus jau turėjote...

Vilma: Abu vaikai į mūsų gyvenimą atėjo stebuklingai – abu buvo išmelsti ir išlaukti. Nebuvo taip paprasta, kaip kitiems žmonėms, kurie, atrodo, suplanuoja vaiko gimimo dieną, ir taip viskas įvyksta... Gal iš tos didelės meilės bei troškimo turėti vaikų gimė ir dienos centras. Man tai lyg trečias mūsų kūdikis. Deividas visada norėjo trijų vaikų. Jautėme, kad meilės turime daugiau nei tik dviem savo vaikams. Kita vertus, susimąstydavau: „Aš labai myliu savo vaikus, labai jais rūpinuosi ir noriu jiems gerų dalykų, bet gyvenu mieste, kuriame ne visi vaikai tai turi. Gal mano vaikas eidamas gatvėje sutiks kokį piktą vaiką ir bus nuskriaustas...“ Tad sukosi mintis: jeigu aš pasirūpinsiu tuo apleistu vaiku, tuo pačiu apsaugosiu ir savo vaikus.

Ar viskas vyko sklandžiai?

Deividas: Daug žmonių mums sakė: „Neįsivaizduojate, kur einate ir ką darote!“ Žinoma, kai mes pradėjome darbuotis, stabdžių ir kliuvinių buvo be galo daug. Viena iš kliūčių pradėti centro veiklą buvo miesto architektų draudimas – jie pasakė, kad pastate, kurio stogas dengtas asbestiniu šiferiu, vaikų dienos centro būti negali, nes asbestas yra kenksmingas. Bet mūsų troškimas įkurti saugią vietą vaikams buvo didelis, tad visas kliūtis įveikėme.

Tuo metu, ačiū Dievui, atėjo pas mus vienas žmogus, kuris, apžiūrėjęs patalpas, paklausė: „Kodėl dar  neatidarote vaikams centro?“ Mes buvome „įkritę“ į statybas ir galvojome, kad remontuosime pastatą metus ar dvejus. Be jis pasakė, kad pradžiai užtenka įrengti vieną kabinetą. Jo padrąsinti, pradėjome centro veiklą 20 kv. m kambaryje – taip pirmieji centrą lankyti pradėjo dviejų daugiavaikių šeimų vaikai.  

Po metų tas žmogus iš mūsų išėjo. Labai dėl to išgyvenau, dvejojau, kaip dabar viskas bus – galbūt viskas sugrius... Bet tada aiškiai supratau: ši idėja gimė mano širdyje, tad iš tos pačios širdies viskas ir tęsis, nesvarbu, kokie žmonės ateis ar išeis. Viduje išgyvenau labai stiprią paguodą, tad drąsiai darbavomės toliau. Iki šios dienos mes neieškojome nė vieno vaiko – visi patys mus susirasdavo. Dabar centrą lanko 20 vaikų, bet yra ir daugiau norinčių.

Kodėl galite prižiūrėti tik 20 vaikų?

Vilma: Dirbdami su vaikais supratome, kad labai svarbi yra kokybė, o ne kiekybė. Vaikai ateina iš didelių mokyklų, iš didelių klasių, ir jie trokšta individualaus dėmesio. Pradžioje, kai tik pradėjome, mąstėme, kad mūsų patalpose gali tilpti ir 40 vaikų, bet jei turėtume 40 vaikų, nemanau, kad mes ilgai taip patemptume... Tad nusprendėme į centrą priimti iki 20 vaikų. Žinoma, kartais ateina ne visi, bet kai būna 12 ar 15 vaikų, gali individualiai su jais pasikalbėti, skirti jiems daugiau dėmesio. Tau būna smagu su jais, ir jiems būna smagu. Todėl mes labiau orientuojamės į kokybišką patarnavimą.

Deividas: Mūsų tikslas buvo sukurti ne instituciją, bet vietą, kurioje būtų jaučiama šeimos atmosfera. Norime, kad vaikai jaustųsi kaip namuose, kaip šeimoje: patys gamintųsi valgyti, patys tvarkytųsi, patys siūlytų idėjas, kurtų, galvotų... Manau, dabar taip ir vyksta.

Kaip į norą kurti vaikų dienos centrą reagavo jūsų vaikai?

Deividas ir Vilma: Į šį klausimą atsakyti gali patys vaikai.

Samuelis: Kai tėvai pradėjo kalbėti apie vaikų dienos centrą, man buvo 4 metai. Į tai žiūrėjau kaip į nuotykį, įdomią kelionę. Labai daug nemąsčiau, kaip čia viskas bus. O grįžus iš mokyklos pamatyti mūsų salėje daug draugų buvo išties labai smagu. Jokių minusų nepastebėjau... Su visais susidraugavau, visi smagiai leidome laiką. Aš pats buvau to vaikų dienos centro narys ir man buvo smagu.

Dominyka: Kai tėvai pristatė šią idėją, aš reagavau panašiai kaip ir brolis – tiksliai nežinojau, kur veliamės, tačiau tuo metu tai atrodė kaip puiki galimybė susirasti daugiau draugų. Tad kartu su broliu iš karto atnešėme visas tuo metu turimas santaupas, kad padėtume tėvams įkurti šį centrą.

Vilma: Kol sūnus buvo mažas, jis aktyviai dalyvaudavo centro veikloje, o dabar jis padeda organizuoti stovyklas, talkina, jei, pavyzdžiui, mamai, reikia sujungti aparatūrą, kad vaikams filmą parodytume, padeda berniukams išdulkinti kilimėlius ir pan. Dukra buvo puiki pagalbininkė vaikams ruošiant namų darbus, organizuojant renginius bei stovyklas, mielai vedė konditerijos pamokas, o šiuo metu, kai grįžta iš studijų užsienyje, noriai dalinasi mokslinėmis biotechnologijų žiniomis ir eksperimentais. 

Deividas: Sūnus padeda ir pievą nušienauti, ir kitus ūkio darbus atlikti. Dabar jis yra dešinioji mūsų ranka. Dukra atostogų metu padeda organizuoti vasaros stovyklas.

Vilma: Tikrai neteko iš vaikų girdėti priekaištų: „Ką jūs čia sugalvojote?“ Pamenu, kažkada kalbėjome šeimoje, kad galbūt galėtume įsivaikinti kokį vaiką, bet vaikai tam nepritarė... Matyt, jie suprato tą auką, suprato, kad jie neteks dalies tėvų dėmesio... Dabar jie taip lengvai kitiems dalykams nepritaria.... Bet labai džiaugiamės, kad vaikai niekada nepriekaištavo ir nepasakė: „Tai jūsų centras, tad ką norite, tą darykite – mes čia ne prie ko...“

Kaip suderinate rūpesčius šeima ir dienos centru?

Deividas: Supratome, kad turime savo vaikams kompensuoti dėmesį, kurį skiriame ne jiems, bet centro vaikams, todėl visada ieškojome, kaip kartu praleisti laiką ar kartu ką nors nuveikti – kartais gal net ir tame pačiame centre, kad visiems būtų smagu. Ir, manau, mums tai pavyksta.

Papasakokite, kaip sekasi centrui.

Deividas: Daug kas priklauso nuo rėmėjų, nuo projektų... Pirmus ketverius metus Kėdainių savivaldybė labai atsargiai į mus žiūrėjo, tad tuos ketverius metus tikrai buvo nelengva. Tuo metu tam, kad galėtum teikti projektą ministerijai, reikėjo trejų metų stažo. Todėl trejus metus turėjome verstis patys. Po trejų metų parašėme projektą, bet padarėme klaidų, tad finansavimo negavome. Bet po ketverių metų mus į tą „traukinį“ jau priėmė, ir dabar kiekvienais metais jau gauname finansavimą dienos centro veikloms. Žinoma, ne tiek, kiek iš tikrųjų reikėtų – yra numatytos išmokų „lubos“, tad sumos nėra didelės – jos minimalios...

Mūsų kolektyvas nemažas – darbuojamės penkiese. Bet yra talentingų vadovų, pavyzdžiui, muzikologė, dailininkė, kurios ateina vieną kartą per savaitę. Mes norime, kad ne vienas žmogus neštų visas naštas, tad stengiamės, kad centre visuomet būtų du vadovai.

Kas labiausiai vargina?

Vilma: Pirmuosius ketverius metus išgyvenome, sakyčiau, badmetį, tai dabar, kai gauname lėšas priemonėms, neturime, kuo per daug skųstis. Vargina tai, kad visi pinigai gaunami laimėjus projektus – tai reiškia, kad labai daug laiko reikia skirti tiems projektams parašyti. Rašai projektus, sutartis, tada reikia aprašyti veiklas, o po to dar rašai ataskaitas... Už vieno projekto pinigus išgyventi nepavyksta, reikia kelių projektų, vadinasi, tenka rašyti daugiau ataskaitų... Tai iš tikrųjų vargina. Be to, nėra pastovumo. Pavyzdžiui, šiais metais, sausio ir vasario mėnesiais nedirbome, nes neturėjome finansavimo.

Kaip jau minėjome, vaikų dienos centre dirba 5 darbuotojai, bet visi dirbame ir kituose darbuose. Negalime rūpintis tik centro reikalais, nes iš to nepragyventume, be to, nėra ir šimtaprocentinių socialinių garantijų.

Esate nevyriausybinė organizacija. Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Deividas: Mes turime lygias teises su biudžetinėmis organizacijomis, bet biudžetinės organizacijos gauna dotacijas, atlyginimus ir jie dar ima nevyriausybinio sektoriaus pinigus... O mes gyvename tik iš projektų, išsilaikyti turime patys... Jau ketveri metai aš esu nevyriausybinių organizacijų taryboje, esu išrinktas pirmininku, tad stengiamės tuos reikalus judinti, bandome kovoti... Po truputį viskas juda, bet, aišku, ne taip sparčiai, kaip norėtųsi.

Kokia jūsų vizija?

Vilma: Turėdami nemažą patirtį, mes sakome, kad Lietuvoje vaikų dienos centrai tikrai yra reikalingi. Jie reikalingi ne tik socialinės rizikos ar nepasiturinčioms šeimoms. Jie reikalingi visoms šeimoms, nes tėveliai Lietuvoje, kaip žinome, turi daug dirbti, o pamokos, ypač pradinių klasių mokiniams, baigiasi gan anksti. Palikti vaiką namuose vieną tikrai yra nesaugu. Seneliai taip pat dažnai dar dirba. Tad puiku, kad vaikai gali leisti laiką saugioje aplinkoje dienos centruose. Bet centrai neturėtų būti dideli, turėtų būti šeimyniški, kur vaikai jaustųsi kaip šeimoje... Čia susirenka ir vyresni, ir jaunesni vaikai, padaro pamokas, pavalgo, pažaidžia, o namo keliauja vakare, kai jau tėveliai grįžta iš darbo. Manau, kad tai labai svarbus ir reikšmingas dalykas mūsų visuomenėje.

Kokios pagalbos jums labiausiai reikia?

Deividas: Kol kas šiandien neskiriama dėmesio ir pinigų elementariai infrastruktūrai. Atrodo, kad vaikai gali būti bet kokioje aplinkoje. Bet juk taip nėra – reikia tinkamos, estetiškos aplinkos. Gerai, kad mes patys daug ką darome: patys tvarkomės, padeda draugai... Tad, lyginant su pirmaisiais metais, mes jau tikrai neblogai įsikūrėme, nors būtų gerai, jei būtų skiriama pinigų ir elementariam remontui – sienoms nudažyti ir pan. Ir, žinoma, norėtųsi geresnio atlygio ir socialinių garantijų darbuotojams. Dabar mūsų darbuotojai derina savo darbo valandas prie dienos centro darbo valandų. Tad reikia daug galvoti, planuoti, kaip viską suderinti...  

Vilma: Jei įdarbintume žmogų visu etatu, tai jis vienas ir turėtų dirbti su 20 vaikų. Taip pat jam dar reiktų ir pačiam maistą parsivežti, jį surūšiuoti ir išdalinti, pagaminti vaikams valgyti ir patalpas padėti vaikams sutvarkyti...

Kaip jau minėjau, dabar centre mes būname dviese, ir darbo tikrai netrūksta. O daugelyje centrų, žinome, dirba po vieną žmogų, tad tikrai sudėtinga ir visus vaikus sužiūrėti, užimti, ir visus reikalus sutvarkyti.

Deividas: Matome, kad ne tik su vaikais, bet ir su jų šeimomis reikia darbuotis, taip pat reikia tvarkyti ir įstatymų bazę. Šioje srityje taip pat tenka pasidarbuoti.

Kuo labiausiai džiaugiatės?

Vilma: Džiaugiamės mūsų centrą jau pabaigusiais vaikais, kuriuos vadiname savo kregždėmis. Neretai vaikai, kurie jau užaugo, baigė mūsų centrą, grįžta čia savanoriauti. Pirmasis mūsų centrą baigęs vaikinukas dabar tarnauja kariuomenėje, bet anksčiau jis daug talkino stovyklose, savanoriavo. Yra ir kelios jau užaugusios merginos... Mums smagu, kad tie jau išėję vaikai su malonumu čia grįžta – atvyksta mūsų aplankyti ir mums padėti.

Girdėjome, kad jūs padedate ir kitiems...

Deividas: Įgavę patirties pamatėme, kad galime padėti ir kitiems. Panevėžio evangelinės bažnyčios bendruomenė ieškojo būdų patarnauti miestiečiams, o mes su šios bažnyčios pastoriumi Ramūnu Jukna buvome drauge misijoje Filipinuose, ir 10-iai valandų užstrigę viename oro uoste apie tai kalbėjomės. Jis pasakė, kad norėtų Panevėžyje įkurti vaikų dienos centrą, tad aš pasisiūliau padėti. Ir tas žodis tapo kūnu... Panevėžyje įkūrėme vaikų dienos centrą „Vilties arka“, kurio direktoriumi dvejus metus buvau. Iš Dievo malonės viskas vyko labai operatyviai: rugsėjį su bendruomene nupirkome patalpas, gruodį pradėjome jas remontuoti, o balandį jau pradėjo veikti vaikų dienos centras. Kai kurie dalykai vyko tarsi antgamtiškai... Mes, Kėdainiuose, norėdami kai kuriuos dalykus pasiekti, mynėme kelius keletą metų, o ten visos durys buvo atviros.

Taip pat vieni mūsų draugai, su kuriais tarnaudavome Bendrijos rengiamose stovyklose kaip vadovai, nusprendė atidaryti vaikų dienos centrą Alytuje. Ten į statybas nesivėlėme, bet konsultavome, padėjome parašyti projektą. Jie taip pat gavo finansavimą ir dabar šauniai darbuojasi. Be galo džiaugiuosi, kad visi galime dalintis savo patirtimi: kas ir kaip kam sekasi, kaip galima pasiekti vienų ar kitų dalykų...

Padėdami kurti vaikų dienos centrus pamatėme, kad gaji mintis, jog prie bažnyčių kuriami vaikų dienos centrai nustekens bažnyčią ar pan. Bet jau įsitikinome, kad dažnai vyksta priešingai – tokie centrai praturtina bažnyčias visomis prasmėmis, nes tai yra laukas, kur žmonės gali tarnauti, padėti ir tėvams, ir vaikams... Galime pasiūlyti ne tik labdarą, bet ir dvasinę pagalbą.

Daugiau jėgų reikalauja vaikų dienos centras ar jūsų verslas?

Deividas: Kai atidarėme vaikų dienos centrą, sakėme, kad jam skirsime 10 proc. savo laiko, nes 90 proc. turime skirti verslui, iš kurio mes ir gyvename. Bet buvo laikas, kai viskas buvo atvirkščiai: 10 proc. skyrėme verslui ir 90 proc. savo laiko – vaikų dienos centrui. Bet supratome, kad jei ir toliau taip tęsime, vieną dieną galime atsidurti kitoje barikadų pusėje... Tad daug ką teko keisti, nes vis dėl to verslas mus išmaitina... Nebent sukūręs sistemą atidarytum 5 ar 7 dienos centrus, tada gal ir būtų galima išlaikyti šeimą iš socialinės veiklos, socialinio verslumo. Turint vieną centrą, iš gaunamų pinigų pragyventi neįmanoma. Bet įgūdžiai versle labai padeda kuriant ir organizuojant vaikų dienos centro veiklą.

Ar jūsų vaikai seka jūsų pėdomis?

Deividas: Dažnai vaikai kopijuoja tėvus. Bet aš vaikams sakau: „Jūs neturite mūsų kopijuoti – turite atrasti savo kelią.“

Sūnus Samuelis: Aš padėjau tėčiui, kai remontavome šį pastatą – esame daug sienų griovę ir statę. Galbūt todėl panorau būti architektu.

Deividas: Dukra pasirinko biotechnologijų studijas užsienyje. Džiaugiamės, kad vaikai renkasi kelią su Dievu ir patys renkasi specialybes. Mes tik šiek tiek pakoreguojame, padedame išgryninti mintis, ar jie tikrai to nori.

Ar savo darbe skelbiate Evangeliją? Kaip tai darote?

Deividas: Kadangi mes, kaip šeima, visi esame tikintys ir su Dievu gyvename jau ilgą laiką, matome, kad tikėjimas yra vertybė, kuri keičia žmonių gyvenimą ir suteikia viltį, žvelgiant į ateitį. Mes patys daug metų tarnavome krikščioniškose vaikų stovyklose, buvome kūrybinėje komandoje – kurdami stovyklos programą, adaptuodavome tam tikrus literatūros kūrinius, remdamiesi krikščioniškomis vertybėmis. Pavyzdžiui, vienos stovyklos metu programą kūrėme pagal „Robinzono Kruzo nuotykius“, kitais metais – pagal K. S. Luiso „Narnijos kronikas“. Pamatėme, kad tai galime pritaikyti ir mūsų vaikų dienos centrui, jame rengiamoms stovykloms, ir šitaip skelbti Evangeliją. Vaikai ir vadovai labai smagiai tai priėmė, girdėjome labai gražių liudijimų. Visada sakome, kad mūsų įkurtame vaikų dienos centre puoselėjame krikščioniškas vertybes – mes jas skelbiame ir to neslepiame. Pavyzdžiui, prieš porą metų organizavome stovyklą, remdamiesi bibline Juozapo istorija. Parašėme projektą į savivaldybę – pristatėme, kad stovykloje nagrinėsime vaikų – brolių, seserų – ir tėvų santykius. Gavome finansavimą. Stovykloje lankėsi žurnalistai, kurie laikraštyje rašydami apie stovyklą atkartojo beveik visą šią biblinę istoriją. Stebėjausi, kad pačiam nieko nereikėjo skelbti, o visas miestas sužinojo, kad net ir patyrus išdavystę galima atleisti, kad bendraudami mes susiduriame su pykčiu ir pavydu, bet galiausiai išsipildo Dievo valia, kuri pranoksta mūsų supratimą.

Aš džiaugiuosi, kad mūsų gyvenimas šiandien yra vientisas: tiek šeimoje, tiek bažnyčioje, tiek darbe, tiek vaikų dienos centre stengiamės gyventi, remdamiesi krikščioniškomis vertybėmis, to neslepiame. Savo gyvenimo pavyzdžiu norime puoselėti krikščionišką kultūrą, skelbti Evangeliją žodžiais ir darbais, darbuotis Dievo karalystės labui, Jo šlovei ir garbei. Į Evangelijos skelbimą bandome žiūrėti kūrybiškai. Dėkojame Dievui už šią dovaną ir džiaugiamės, kad kol kas, atrodo, mums tai pavyksta.

Parengė Roma Mintautienė ir Žaneta Martingale

 

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, 2019 m. ruduo

 

Bendrinti: