.jpg)
Šių metų sausį susipažinome su jaunuoliu iš Pakistano, atvykusiu į Lietuvą studijuoti teologijos. Ši pažintis man pačiai buvo nepaprastai įdomi, mat apie tolimąjį Pakistaną tikrai žinojau nedaug – tik tiek, kad krikščionims ten nelengva... Manau, kad iš pirmų lūpų daugiau sužinoti apie šią šalį, krikščionių gyvenimą ten ir kodėl šis jaunas žmogus atvyko į Lietuvą studijuoti teologijos, bus įdomu ir jums, mieli Ganytojo (ir svetainės Evangelija.lt), skaitytojai.
Robinai, gal galėtum papasakoti apie save, savo šeimą ir šalį?
Esu Robinas Mubarikas iš Pakistano Islamo Respublikos. Tikiu, kad esu pašauktas būti evangelistu ir tarnauti Jėzui. Mūsų šeimoje augo 9 vaikai – aš esu jauniausias. Visos 6 seserys ištekėjusios, vedęs ir vienas brolis. Tik aš ir šiek tiek už mane vyresnis brolis dar nesukūrėme savo šeimų, tad gyvename su tėvais.
Pakistanas yra didelė ir graži šalis. Žemės ten derlingos, auginame daug javų, daržovių, auga daug įvairiausių vaisių. Pakistanas yra islamiška respublika – net 98,8 proc. gyventojų yra musulmonai. Šalyje gyvena apie 200 814 000 žmonių, ir tik 1–2 proc. iš jų yra krikščionys. Žmonėms ten reikia Jėzaus. Pakistanas yra vadinamajame 10/40 lange, kuriame yra mažiausiai evangelizuotos šalys. Žmonės gyvena labai paprastai. Auganti infliacija ir politinis nestabilumas kelia chaosą.
Esi kilęs iš krikščioniškos šeimos. Papasakok plačiau.
Pirmasis savo širdį Kristui atidavė mano senelis, vėliau juo pasekė ir mano tėtis. Senelis pasakojo, kad įtikėjo karo metu, kai tarnavo armijoje, – sutiko misionierių, kuris jam papasakojo apie Jėzų Kristų. Jis priėmė Jėzų kaip savo Viešpatį ir... pabėgo iš armijos. Mano senelis buvo našlaitis, nepažinojo savo tėvų, tad jis apsistojo viename kaime ir pradėjo pamokslauti žmonėms apie Jėzų. Jis keliavo po tris Pakistano provincijas, skelbdamas Evangeliją. Nepaprastai džiaugiuosi, kad senelis padarė geriausią pasirinkimą gyvenime, ir štai – aš jau trečios kartos atstovas, tarnaujantis Kristui. Šlovė Dievui!
Mano tėtis dabar vadovauja bažnyčiai Karačyje, didžiausiame mieste Pakistane, bet yra žmonių ir kitose provincijose, kituose miestuose ir kaimuose, su kuriais palaikome ryšį. Mano tėtis yra bažnyčios pastorius, mama vadovauja tarnystei moterims, aš tarnavau jaunimui, o sesuo gieda chore ir tarnauja sekmadieninėje mokykloje. Mes visi tarnaujame Jėzui.
Su kokiais iššūkiais susiduria krikščionys Pakistane?
Iššūkių tikrai daug. Pakistanas yra islamiška respublika, tad net ir Konstitucijoje įtvirtinta, kad nei krikščionis, nei hinduizmą išpažįstantis asmuo, t. y. ne musulmonas, negali tapti šalies prezidentu ar užimti premjero postą. Krikščionys negali eiti jokių aukštesnių oficialių pareigų. Tai – rasizmas ir religinė diskriminacija. Taip pat turbūt esate girdėję apie savižudžius, kurie susisprogdina bažnyčiose, siekdami nužudyti kuo daugiau žmonių, be to, bet kuris krikščionis gali būti melagingai apkaltintas, pažeidęs piktžodžiavimo įstatymą... Didžiausias iššūkis – neturime lygių teisių, negalime gauti geresnio darbo ar geresnio atlyginimo, net ir mokėdami tokius pačius mokesčius. Nors ir šiaip pakistaniečiai nedaug uždirba, ypač neišsilavinę žmonės, dirbantys valytojais, apsaugos darbuotojais ar kitus paprastus darbus – apie 7 000 rupijų (mažiau nei 80 dolerių), kai pragyvenimui reikėtų bent 25 000 rupijų (apie 200 dolerių).
Papasakok apie krikščionišką bažnyčią Pakistane.
Džiaugiamės ir dėkojame Dievui, kad Pakistane bažnyčios gali veikti ne pogrindyje. Mes galime rengti krikščioniškus susirinkimus, statyti bažnyčias, bet negalime atvirai evangelizuoti ar dalintis savo tikėjimu, tad kartais susirinkimus naujose vietose organizuojame naktimis. Mes skelbiame Evangeliją, bet esame apriboti. Meldžiamės, kad Dievas atvertų žmonių širdis ir vieną dieną jie ateitų pas Kristų. Pakistane negalima užregistruoti bažnyčios, bet galima registruoti Labdaros ir paramos organizaciją, kurios pagrindinė veiklos sritis yra paramos mažumoms programa, o krikščionys, kaip jau minėjau, ir yra mažuma. Žinoma, reikia daugybės visokių dokumentų. Dabar valdžia reikalauja, kad bažnyčios vadovas turėtų teologinį išsilavinimą, – štai kodėl aš esu čia, Lietuvoje, ir studijuoju teologiją. Aš noriu daugiau pažinti Dievą, be to, man reikalingas universitetinis teologijos laipsnis, kad mūsų bažnyčia galėtų toliau gyvuoti. Taip pat neseniai valdžia uždarė kelias namų bažnyčias, nes pradėta reikalauti, kad bažnyčia turėtų savo atskirą pastatą. Mūsų bažnyčia taip pat yra namų bažnyčia – bažnyčios susirinkimus rengiame pirmame mūsų namo aukšte. Taigi tai dar vienas iššūkis. Jau nupirkome žemės sklypą bažnyčios pastatui statyti ir išliejome pamatus, bet tolesnėms statyboms trūksta pinigų, nes statybinės medžiagos jau pabrango dvigubai. Infliacija auga kas dieną.
Sąvoka „bažnyčia“, gr. eklessia, reiškia „surinkimas, pašaukti iš“, bet mes, tikintieji, esame pašaukti ir skelbti apie savo tikėjimą kitiems. Jėzus ragino savo mokinius eiti ir skelbti Evangeliją tautoms. Taigi bažnyčia yra ne tik vieta, kur renkasi iš kažkur pašaukti žmonės, bet ir vieta, iš kurios tie žmonės yra siunčiami. Kiekvienam krikščioniui skirta dalytis savo tikėjimu. Mes tai ir darome.
Papasakok apie savo tarnystę bažnyčioje.
Bažnyčioje aš rūpinausi jaunimu – mūsų tarnavimas, į kurį būrėsi jaunimas iš skirtingų denominacijų, vadinosi Revolution Youth Pakistan (Jaunimo revoliucija Pakistane). Taip pat organizuodavau evangelizacines išvykas – vykdavome į tolimesnes vietoves, kuriose gyvenantys žmonės nėra girdėję apie Kristų. Kaip minėjau, esame įkūrę labdaros ir paramos organizaciją, tad keliaujame norėdami padėti žmonėms, o mums padeda vietinės bažnyčios žmonės. Mes skelbiame Evangeliją ir esame laimingi, kad Dievas daro didelį darbą – žmonės, kurie negirdėjo apie Kristų, dabar ateina pas Jį. Kas du tris mėnesius lankome vieną gentį, kuri įsikūrusi už 12 val. kelio nuo mūsų miesto, tad ten nukeliauti nepaprasta, tam reikia ir pinigų. Vykstame ten su komanda, nuvežame šiek tiek reikalingų daiktų, maisto paketų. Tai – vergų gentis: jų protėviai nuomojosi žemę iš turtingųjų, bet negalėjo jiems sumokėti, tad visi tose šeimose gimę vaikai taip pat yra laikomi vergais. Jau pirmą kartą ten nuvykę pasakėme, kad darome tai ne savo jėga: „Mūsų bažnyčia nedidelė ir nedaug galime jums padėti, bet pažinę Kristaus meilę norime su jumis ja pasidalinti.“ Po savaitės sulaukėme genties vado skambučio: „Jūs atvykote mums padėti, tad mes norime daugiau sužinoti apie jus čia atsiuntusį asmenį.“ Tada aš pasakiau, kad mus siuntė Jėzus. Kai ten vėl nuvykome, skelbėme Evangeliją, nuvežėme kelias jų kalba (hindi kalba) įgarsintas Biblijas. Jie klausėsi tų Biblijos įrašų, ir daug tos genties žmonių atidavė savo širdis Jėzui. Ši gentis didelė – ją sudaro 250 žmonių: 15 šeimų su daugybe vaikų. Jie gyvena labai tolimame krašte, varganuose nameliuose, neturėjo tualetų ir jokių asmens higienos įgūdžių... Pradžioje buvo tikrai sunku, bet po truputį jie mokosi gyventi kitaip. Džiaugiamės, kad dabar jie taip nesijaudina, kad yra žmonių vergai, – labiau rūpinasi, kad nebūtų velnio vergai. Viena moteris sakė: „Mes nenorime būti turtingi, norime tik, kad mūsų vaikai nemirtų vergovėje. Džiaugiamės girdėdami, kad Jėzus yra Karalių Karalius, ir Jis gali mus išlaisvinti.“
Robinai, tu gimei krikščioniškoje šeimoje ir girdėjai Evangeliją nuo vaikystės, tiesa? Bet kada ir kokiomis aplinkybėmis tu sąmoningai apsisprendei sekti paskui Jėzų?
Manau, visame pasaulyje yra daugybė krikščionių, kurie augo krikščioniškose šeimose (kelis studentus sutikau ir LCC universitete). Bet tai, kad gimei krikščioniškoje šeimoje, dar nereiškia, kad esi krikščionis. Nors tavo tėvai ištikimai tarnavo Kristui, dar nereiškia, kad jų tikėjimas ir ištikimybė tave išgelbės. Tu pats asmeniškai turi priimti Jėzų Kristų kaip Viešpatį. Svarbus asmeniškas apsisprendimas ir pasirinkimas.
Kai buvau 11 metų, giedodavau giesmes, klausydavau pamokslų, melsdavausi bažnyčioje ir namuose, prieš valgydamas ar eidamas miegoti. Mano mama visuomet rūpindavosi, kad vakarais, prieš vakarienę, susirinktų visa šeima ir visi drauge melstumės. Maniau, kad su manimi viskas gerai: lankau bažnyčią, giedu giesmes, meldžiuosi, bet tuo metu mano gyvenimas nebuvo visiškai pašvęstas Dievui. Aš susitikinėdavau su netikinčiais draugais, leisdavau laiką kaip ir jie... Gyvenau tarsi pasidalijęs, galiausiai tai ėmė varginti. Nenorėjau nuvilti Dievo, todėl vieną dieną meldžiau: „Dieve, suteik man jėgų apsispręsti ir visa širdimi sekti paskui Tave.“ Ir Dievas prabilo man per Evangelijos pagal Matą ištrauką: Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje (Mt 5, 16). Šie žodžiai mane apkaltino. Man atrodo, kad ne perskaičiau, bet tiesiog išgirdau juos iš Dievo. Jie pasiekė mano širdį, ir nuo tos dienos mano gyvenimas ėmė keistis. Aš esu palaimintas. Nesu turtingas, bet turiu ramybę ir pasitikiu, kad Viešpats manęs nepaliks. Žinau, kad turiu Jėzaus šviesą savyje ir turiu nešti tą šviesą, kad ir kur eičiau.
Atvykai studijuoti į Lietuvą. Kodėl pasirinkai būtent mūsų šalį?
Kai sužinojome, kad, norint išsaugoti bažnyčią, nors vienas iš vyresniųjų turi būti baigęs teologijos studijas, pradėjau ieškoti, kur galėčiau studijuoti. Ieškojau įvairiose šalyse, bet kitur studijos labai brangios. Internete radau LCC tarptautinio universiteto Lietuvoje pristatymą. Norint gauti Lietuvos vizą, man teko vykti į Turkiją, – tai pareikalavo papildomų išlaidų, bet Dievas atvėrė duris ir aš gavau studento vizą.
Kai apie savo ketinimą studijuoti Lietuvoje pasakiau vienam pastoriui iš Mauricijaus, kur porą metų dalyvavau CTMI (Church Team Ministries International) organizuotose ir didelę įtaką man padariusiose jaunimo stovyklose, jis pasakė, kad Lietuvoje gyvena vienas krikščionis iš Mauricijaus – taip susipažinau su jumis, Clarelu ir Žaneta Martingale.
Kokie tavo pirmieji įspūdžiai Lietuvoje?
Manau, kad Lietuva – nuostabi šalis, tik žiemą čia labai šalta. Nesu pratęs prie tokio šalto oro, mat ten, kur gyvenu, visuomet karšta. Šalčiausia pas mus būna +10 C, tad Lietuvoje sausio mėnesį, kai atvykau, man tikrai buvo šalta. Bet džiaugiuosi, kad nors čia žiemą ir šalta, Kristų pažįstantys žmonės yra šilti ir mieli. Bus labai įdomu pamatyti, kaip Lietuva atrodo vasarą.
Kiek laiko ketini praleisti Lietuvoje?
Mano studijos truks 4 metus. Neturiu didelių planų, bet noriu baigti studijas ir skelbti Evangeliją, tarnaudamas Dievui, kad ir kur Jis mane pasiųstų. Tikiu, kad Dievas turi planą Europai. Dievas myli Europą, ir manau, kad žmonės čia turi išgirsti kitose šalyse gyvenančių žmonių liudijimus. Gyvenimas čia atrodo labai paprastas, nedaug supurtymų – ramybė ir taika. Labai norėčiau, kad Europa gręžtųsi į Kristų.
Ar ketini grįžti į Pakistaną?
Taip, žinoma. Noriu, kad mūsų Labdaros ir paramos fondas gyvuotų, kad išsaugotume bažnyčią, noriu grįžti namo. Bet taip pat reikia ir užsidirbti, kad galėčiau paremti savo bažnyčią, galėčiau pamokslauti tautoms. Pakistane mes turime didelę komandą, kuri rūpinasi bažnyčia. Bet reikia ir pinigų. Tačiau viskam tebūna Viešpaties valia – noriu paklusti Dievui ir vyksiu ten, kur Jis mane siųs.
Ko palinkėtum Lietuvos krikščionims?
Man atrodo, kad krikščionims Lietuvoje trūksta ugnies dėl Dievo. Nereikia vykti kažkur toli į misijas (tai kalbu ir pats sau) – visų pirma skelbkite Evangeliją sau, savo šeimai ir namiškiams, savo kaimynams. Naudokitės laisve, kurią turite. Jūs esate laisvi ir laisvai galite dalintis savo tikėjimu, tad kodėl ta laisve nesinaudojate? Kitose šalyse žmonės nori skelbti Evangeliją, bet negali dėl valdžios persekiojimo, o jūs esate laisvi. Naudokitės ta laisve, eikite ir gelbėkite žmones, kad Jėzus, sugrįžęs pasiimti Bažnyčios, pasakytų: „Gerai, mano ištikimasis tarne.“ Pamokslaukite Dievo žodį, kad jis mestų iššūkį patiems krikščionims ir keistų jų gyvenimą.
Gyvenimas šioje žemėje laikinas – mes čia tik keleiviai – ir vieną dieną jis baigsis, bet mes turime amžinąjį gyvenimą, kuris tęsis jau ne šioje žemėje. Arba tu pražūsi, arba gyvensi amžinai su Dievu, šlovindamas ir garbindamas Jį. Tad naudokimės šiuo laiku žemėje, kad kuo daugiau žmonių būtų išgelbėti, ir mūsų Dievo vardas būtų pašlovintas.
Dėkojame, Robinai, už pokalbį. Linkime tau sėkmingų studijų ir Dievo malonės, Jo pagalbos ir sustiprinimo esant toli nuo namų.
Kalbino Žaneta Martingale
Nuotraukose:
- Robinas Lietuvoje.
- Robinas su tėvais.
- Lankant gentį.
- Bažnyčioje.
- Robinas su knygele.
- Krikštas.
- Robino mama.
