Nusimeskite susierzinimo naštą

Sekmadienio rytas. Mūsų šeima ruošiasi į bažnyčią. Vaikai pradeda tartis, kur važiuodami jie sėdės. Iš mano burnos aštriu tonu nuskamba: „Baikite peštis, lipkit ir sėskit!“

Ankstyva šeštadienio popietė. Šeimos darbų sąrašas ilgas, ir mano susierzinimas auga, nes manau, kad  nepadarysime visko, ką reikia. Persijungiu į seržanto rėžimą ir dalinu griežtus įsakymus. Darbai padaryti, bet atmosfera šeimoje nekokia.

Eilinis vakaras, 21 valanda. Įeinu į vaikų kambarį, norėdamas palinkėti labos nakties, bet pastebiu ant žemės besimėtančius drabužius ir žaislus. Suplojęs rankomis greitai ištariu: „Kelkitės ir susitvarkykit. Jau  anksčiau liepiau susitvarkyti kambarį.“ Tai visiškai nepanašu į taikų palinkėjimą prieš miegą.

Susierzinimas. Aš jam pasiduodu per dažnai. Laikas pažiūrėti į šią nuodėmę rimčiau ir ją nusimesti, kaip ragina Laiško hebrajams autorius (Hbr 12, 1). Kiekvieną kartą, kai susierzinu, užsikraunu ant pečių išdidaus savanaudiškumo ir santykių konflikto svorį. Kai susierzinimas persiduoda kitiems, tai ima slėgti ir juos, nes mano šiurkštūs žodžiai sukelia juose pyktį: Švelnus atsakymas nuramina pyktį, aštrūs žodžiai sukelia rūstybę (Pat 15, 1).

Ar Dievas susierzina?

Dėl savo susierzinimo mes linkę ką nors kaltinti. Dažnai bandome save ir kitus įtikinti, kad jie mus erzina: jei kiti žmonės būtų kitokie, mes nesuirztume. Dėl susierzinimo kaltiname nuovargį, ligą ar stresą. Tačiau Paulius įvardija susierzinimą kaip širdies ligą – nemokėjimą mylėti: Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, rašo jis (1 Kor 13, 4–5).

Pažvelkime giliau. Apaštalas Paulius čia vartoja graikišką žodį paroxyno, kurį mes verčiame „su(si)erzinti, pasiduoti piktumui“, tačiau jis gali būti verčiamas „gundyti“, „uždegti“, „kurstyti“. Šis žodis buvo pavartotas ir Senajame Testamente, kai pranašas Izaijas pasakė, kad Dievo rūstybė užsidegė prieš Izraelį (Iz 5, 25). Jeigu meilė (agape) nepasiduoda piktumui (1 Kor 13, 5), o Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8), ar gali Dievas užsirūstinti?

Tačiau Paulius kalba ne apie tokį užsirūstinimą. Jis žino, kad galima teisingai supykti, iš meilės, ar net būtina kažkam pasipriešinti. 1 Kor 13, 5 Paulius kalba apie staigų užsiliepsnojimą pykčiu. Štai kodėl vieni vertėjai pasirinko žodį „susierzinti“, o kiti – „būti lengvai išprovokuotam“ ar „pasiduoti piktumui“.

Išėjimo knygoje skaitome: VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės (Iš 34, 6). Taip, Jis supyksta, bet niekada nesusierzina. Jis supyksta tik dėl gerų priežasčių, kai nepaisoma teisingumo, kai pažeidžiama Jo švento teisumo šlovė. Ir Jo pyktis yra pats baisiausias dalykas, kokį žmogus gali patirti, bet jis visada yra apgalvotas ir pamatuotas. Tad kaip Dievas yra „lėtas pykti“, taip lėti pykti turime būti ir mes: Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti (Jok 1, 19). Galime pykti, bet nenusidėti: „Rūstaukite ir nenusidėkite“. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! (Ef 4, 26).

Susierzinimo savanaudiškumas

Mūsų susierzinimas niekada neturi teisumo šaknų. Jis kaip piktžolė iškyla staigiai iš savanaudiškumo dirvos. Mes susierziname ar esame išprovokuojami ne tada, kai paniekinamas Dievo teisumas, bet kai neišpildomi, atidedami, nepatenkinami mūsų norai. Viskas vyksta taip:

Kai pavargstu, noriu poilsio, bet kai jo negaunu ar man trukdoma ilsėtis – susierzinu.

Kai sergu ar kenčiu skausmą, noriu palengvėjimo, bet kai skausmas ar kančia neatlyžta, susierzinu.

Kai jaudinuosi, man reikia susitelkimo, jei man kas trukdo – suirztu.

Nenoriu pasirodyti aplaidus, todėl stengiuosi nevėluoti, bet kai matau, kad nepavyks būti laiku, – susierzinu.

Kai nusiviliu, noriu, kad mano troškimai išsipildytų, bet jei tai neįvyksta iš karto, kas nors tam trukdo – susierzinu.

Kai bijau, noriu pabėgti nuo pavojaus, jei nepavyksta – susierzinu.

Kai esu neužtikrintas, noriu būti tikras ir nurimti, jei to nepasiekiu – suirztu.

Kai kuo nors džiaugiuosi, noriu, kad tai tęstųsi, bet jei kas nors tai sutrukdo ar pertraukia – supykstu.

Mūsų dirglumo, greito susierzinimo priežastis – nemalonus, neteisingas pyktis, o tai yra savanaudiška reakcija į tai, kad neišsipildo mūsų troškimai. Tai, ko mes trokštame, gali būti nenuodėminga, bet mūsų  savanaudiška reakcija, kai tų troškimų išsipildymas vėluoja ar neišsipildo, atveria, kad mes nepasitikime Dievu (Psalmėje esame raginami pasitikėti Juo visais laikais – Ps 62, 8) ir negebame vertinti, mylėti ir tarnauti kitam žmogui.

Jėzus nemirė dėl mūsų punktualumo, žemiškos reputacijos, patogumo, laisvalaikio. Jis mirė už sielas. Tad, panašu, kad siela (ar sielos), dėl kurios (-ių) mes susierziname, Dievui yra daug brangesnė (-ės), nei tie dalykai, kurių mes trokštame. Būdami dirglūs, dažnai susierzindami dėl žmogaus, sukurto pagal Dievo atvaizdą, mes rodome nepagarbą ir užtraukiame Dievui nešlovę.

Yra metas apsvarstytam, pamatuotam, teisingam ir mylinčiam pykčiui dėl brangių, bet nuodėmingų sielų, tačiau susierzinimui tinkamo laiko nėra. Meilė kantri – ji nepasiduoda piktumui.

STOP susierzinimui

Jeigu jūs, kaip ir aš, turite susiformavusį įprotį piktnaudžiauti savanaudišku susierzinimu, prireiks sunkaus darbo, kad pakeistumėte jį teisumu: Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui (2 Tim 3, 16). Mums reikia kažko labai paprasto, kad galėtume prisiminti, kai susierzinimo mygtukas yra nuspaustas. Manau, padės šie keli patarimai.

Stop – gailėkis ir klausk. Turime tuoj pat liautis šaukti, gailėtis už savo nuodėmę ir klausti savęs: „Ko aš taip troškau, kas neišsipildė ar nepavyko?“

Tikėkite pažadais. Prisiminkite Dievo pažadus ir stiprinančias, drąsinančias eilutes, kad įveiktumėte gundymą susierzinti. Štai kelios iš jų: O Dievas gali jus gausiai apdovanoti visokeriopomis malonėmis, kad visada ir visais atžvilgiais būtumėme aprūpinti ir turtingi kiekvienam geram darbui (2 Kor 9, 8). O mano Dievas patenkins visas jūsų reikmes iš savo šlovės turtų Kristuje Jėzuje (Fil 4, 19). Kalbu tai ne todėl, kad stokoju, nes išmokau būti patenkintas savo būkle. Esu patyręs ir skurdą, ir perteklių. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina (Fil 4, 11–13).

    O dabar – pakluskite. Atminkite, kad jūsų emocijos yra matas, o ne gairės. Neleiskite susierzinimui jūsų valdyti (Neleiskite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingame kūne, kad nepasiduotumėte jo geiduliams – Rom 6, 12). Jei tikėjimu paklusite 1 Kor 13, 4–5 (Meilė yra kantri <...> nepasiduoda piktumui), emocijos, nors nenoriai, bet seks paskui. Meilė paklūsta (Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų – Jn 14, 15).

  Planuokite. Taip, viską apgalvoti, apmąstyti savo ketinimus gali būti dvasinė disciplina, meilės veiksmas ir net ginklas prieš nuodėmę, vengiant susierzinimo. Paklauskite savęs: „Kada aš susierzinu dažniausiai?“ Norėdami pasitikrinti, šį klausimą užduokite ir tiems, kurie jus pažįsta geriausiai (ir galbūt dažnai būna jūsų susierzinimo priežastimi). Gavę atsakymus, ieškokite sprendimų ir ugdykite įpročius, kurie padėtų pašalinti tas jus dirginančias ir erzinančias kliūtis jūsų kelyje. Pasitelkdami planavimo malone, bėkite nuo pagundymo, kaip pataria apaštalas Paulius: Jums tekęs pagundymas tėra tik žmogiškas. Bet Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų gundyti daugiau nei jūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį atlaikyti. Todėl, mano mylimieji, bėkite nuo stabmeldystės! (1 Kor 10, 13–14).

Neišsigąskite, jei iš pradžių bus sunku. Pakeisti įsisenėjusius įpročius reikia laiko ir sunkaus darbo. Bet per Kristų, kuris mus stiprina (Fil 4, 13), tai įmanoma. Nesiliaukite to darę. Tikėjimo pastangos nusimesti šį  svorį galiausiai atneš rezultatų – jūs džiaugsitės meilės ir džiaugsmo kupinais santykiais ir lengvesniu bėgimu tikėjimo keliu.

   

www.desiringgod.org

vertė Raimonda Jašinauskienė

Bendrinti: