„Siekiu pagarbaus dialogo ir taikos“. Dalia Dijokienė

Kaip dažnai šalia mūsų gyvenantys kuklūs, paprasti, atrodytų, niekuo neišsiskiriantys žmonės visuomenėje neša dideles atsakomybių naštas. Toks žmogus yra ir Dalia Dijokienė, daugeliui Vilniaus evangelinės bažnyčios tikinčiųjų pažįstama kaip ilgamečio bažnyčios garso ir vaizdo operatoriaus Gintaro Dijoko žmona, kartu su vyru auginanti du sūnus ir dirbanti dėstytoja Vilniaus Gedimino technikos universitete, Architektūros fakultete. Mūsų pokalbis užtruko neįtikėtinai ilgai, nes tikrai buvo įdomu kalbėtis. Bet nuostabiausia tai, kad kalbant apie nelengvą Dalios gyvenimo kelią, ji visuomet šypsojosi ar šmaikštavo: „Sunkus tas mano gyvenimas...“ Kviečiu susipažinti su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros vedėja, docente ir dėstytoja, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininke, Lietuvos Architektų Rūmų tarybos nare Dalia Dijokiene.

Dalia, gal galėtum pristatyti savo veiklas?

Visų pirma, esu architektė – 1997 m. baigiau architektūros studijas ir 10 metų intensyviai dirbau architekte, projektuodama statybinėje įmonėje UAB „Atkirta“, kol gimė pirmas vaikas, vėliau antras ir galiausiai po 2009 m. ekonominės krizės įmonė bankrutavo. 1998 m. įstojau į doktorantūrą – vienu metu ir disertaciją rašiau, ir projektavau.

Šiandien einu trejas skirtingas pareigas. Daugiausiai laiko skiriu dėstytojos ir katedros vedėjos pareigoms – esu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros docentė. Nuo 2013 m. esu katedros vedėja, o nuo 2020 m. ir fakulteto tarybos pirmininkė. Tai mano pagrindinė veikla. Projektavimas liko antrame plane. Suprojektavau per 30 objektų – individualūs namai, daugiabučiai namai, sublokuoti namai ir mūsų bažnyčios pastato rekonstrukcija.

Kita mano veikla – nuo 2010 m. esu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos antrosios Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narė, o nuo 2014 m. esu jos pirmininkė. Ši veikla prasidėjo tuomet, kai per vaikų priežiūros atostogas, remdamasi savo disertacija, rašiau knygą „Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas“. Monografiją išleidau 2009 m. ir netrukus Kultūros paveldo departamento direktorė pakvietė tapti vertinimo tarybos nare. Šis darbas man labai įdomus. Nekilnojamojo kultūros paveldo registre yra daugiau nei keliolika tūkstančių įvairių objektų – pastatų, bažnyčių, dvarų, pilių. Jame taip pat įrašyti 67 Lietuvos miestai ir miesteliai bei nemažas skaičius etnografinių kaimų. Nuo 2005 m. buvo pradėtas daryti šių objektų aprašas, nes buvo kilęs skandalas, kai rekonstruodami Aušros vartus statybininkai išlupo ir išmetė vertingas plyteles. Tuomet atsirado reikalavimas aprašyti, kas kiekviename objekte yra vertinga. Iš skirtingų sričių ekspertų (istorikų, archeologų, menotyrininkų, architektų) sudarytos vertinimo tarybos padeda sukurti tą aprašą. Susirinkę kartą per savaitę svarstome tokius objektus. Kadangi jų yra keliolika tūkstančių, tai yra sudarytos ne viena, o kelios tarybos.

Nors šis darbas įdomus, bet nelengvas. Ypač sunku su dvarais, nes jie visi yra įrašyti į paveldo sąrašą, o jų būklė labai įvairi. Tarkim, iš visų dvaro statinių likęs tik koks vienas sukiužęs pastatas, bet jis vis tiek įrašytas į kultūros paveldo sąrašą ir savininkui uždėtos prievolės jį saugoti ir prižiūrėti. Savininkui tenka nemaža finansinė našta, nes, norint rekonstruoti paveldo objektus, projektus turi daryti atitinkamos kvalifikacijos specialistai, o valstybė finansiškai beveik nepadeda. Buvo tokia istorija: dvarininkai buvo ištremti į Sibirą, jų dvarą nacionalizavo, įkūrė kolūkį, dvarą nustekeno, sugriovė, liko sukiužęs tvartas, o Nepriklausomybės laikais tą turtą grąžino ir po kelių metų uždėjo baudą už nepriežiūrą... Buvau be žado. Tie žmonės dėl dvaro buvo nubausti tris kartus – pradžioje atėmė, vėliau sugriovė, o jiems grįžus iš tremties, dar kartą nubaudė. Tie žmonės kreipėsi į mus su ašaromis. Tokiais atvejais taryboje rimtai svarstome, ar tikrai tokiems objektams reikalinga teisinė apsauga. Kas svarbiau: žmogus ar objektas? Bet tarybose yra skirtingų žmonių – yra paveldosaugininkų iki kaulų smegenų ir jiems nesvarbios aplinkybės, jie saugo kiekvieną akmenį...

Bet juk kas nors gali užsipulti, ar tokiu būdu nesunyks Lietuvos paveldas...

Todėl vertindami mes ir prašome, kad pristatytų ne vieną objektą, o visą tokių objektų sistemą. Į problemą gilinamės sistemiškai. Nekilnojamojo kultūros paveldo registre turėtų likti vertingiausi savo tipologijai atstovaujantys objektai, o ne visi iš eilės. Atsižvelgiame ir į žmogų. Kartais mums tenka dalyvauti ir teismuose, atstovaujant visuomeniniam interesui. Kartą dalyvavau Šilutės teisme, nes rekonstruojant saugomo Minijos etnokultūrinio kaimo vandens kanalų prieigas buvo išpjauti seni medžiai. O į teismą padavė darbininką, kuris tuos medžius nupjovė... Kadangi šis miestelis įrašytas kaip urbanistinio paveldo vietovė, jame saugomi ne tik pastatai, bet ir apželdinimas. Teisininkams paklausus, ar tie medžiai tikrai buvo vertingi, atsakiau filosofiškai: „Nė vienas daiktas pats savaime neturi tokios savybės kaip vertė. Vertė atsiranda nuo mūsų santykio į vieną ar kitą objektą. Tai, ką mes laikome vertybe, yra sąlyginis visuomenės/bendruomenės susitarimas.“ Jei neklystu, tas žmogus buvo išteisintas.

Ar dėl tokių situacijų nesulauki priekaištų?

Aš išmokau kalbėti argumentų kalba. Argumentuoju, nesiremiu emocijomis. Tarkim, vasarą svarstėme Lietuvos Operos ir baleto teatro likimą. Šiuo metu yra inicijuojamas jo įrašymas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, bet jau gal dešimti metai norima daryti teatro rekonstrukciją. Jį reikia apšiltinti, trūksta repeticijų salių. Paveldosaugininkai surašė kiekvieną plytelę, kiekvieną stulpą, taškelį – viską. Vadinasi, nieko su tokiu pastatu daryti nebegali... Kaip pirmininkė pasiūliau padiskutuoti: gal Lietuvos valstybė yra pasiruošusi statyti naują Operos ir baleto teatrą, tuomet šitą konservuokime, užšaldykime ir saugokime. Tegul jis toks ir lieka. Kitu atveju reikia leisti jam toliau gyvuoti, plėstis ir išmintingai jį saugoti, kad objektas liktų atpažįstamas. Kol kas Lietuvoje paveldosauginis požiūris yra toks, kad jis veikia paralyžiuojančiai – svarbiausia drausti ir bausti, o padėti valstybė finansiškai nepajėgi. Bet dėl tokio požiūrio negali kaltinti specialistų – šalis yra patyrusi daug priespaudos, netekčių ir santvarkų kaitos, tad nenuostabu, kad norisi saugoti viską, kas yra išlikę iš senų laikų.

O užsienyje požiūris kitoks?

Visų pirma, daugelyje Vakarų šalių saugomų objektų yra mažiau. Lietuvoje kiekvienas taškas įrašytas, kiekvienas kryžius, koplytėlės... Užsienyje teko matyti labai įdomių pavyzdžių, kai seni istoriniai pastatai pritaikomi įvairiausioms funkcijoms. Portugalai paveldosaugininkai pasakojo, kaip miestelyje, kurį reikia saugoti, gyvena vargšai, viskas griūna, tad jie patys apsigyveno viename pastate ir savo rankomis ėmėsi tą pastatą rekonstruoti, mokydami ir ugdydami aplinkinius gyventojus, kaip susitvarkyti namus. Taip po truputį visi kartu ir atstatė. Netgi leido naudoti lankstesnes rekonstravimo priemones. Pavyzdžiui, Lietuvoje į paveldo objektą neįdėsi plastikinio lango, bet juk įdėti plastikinį langą, kad pastatas nesupūtų, būtų mažesnė blogybė, nei nedėti jokio. Kai žmogus turės pinigų, tą langą pakeis, ir taip bus išsaugotas paveldas.

Jūsų darbas daro nemažą įtaką Lietuvoje. Paveldosaugininkų sprendimai labai svarbūs, lemia miesto veidą, jo ateitį.

Iš dalies taip, tačiau tie sprendimai nėra akivaizdžiai matomi. Išmintingas vertingo užstatymo savybių apibrėžimas ne suvaržo, bet leidžia miestui toliau vystytis. Visada yra du įtampą keliantys poliai – saugojimas dėl saugojimo ir natūrali gyvenimiška kaita, kad žmonės galėtų ir toliau gyventi.

Paveldo vertinimo taryboje aš esu silpnesniojo pusėje (dažnai neturtingo savininko pusėje), bet kaip architektė urbanistė esu paveldo pusėje. Nes į mus, kaip Urbanistikos katedros specialistus, neretai kreipiasi ir verslo atstovai. Tarkim, dėl pastatų statymo šalia Senamiesčio. Tokioje teritorijoje yra svarbus santykis tarp paveldo ir naujo užstatymo. Verslo atstovai norėtų statyti aukštesnius pastatus, nei leidžia miesto bendrasis planas. Tokiu atveju aš ginu paveldą. Su kolegomis darome užstatymo galimybių studijas ir įvertiname, kiek ir kur galima aukštinti vieną ar kitą pastatą, kad jis netaptų Gedimino pilies ar viso Senamiesčio konkurentu.

Mes katedroje tokius darbus darome trise – esame naivūs idėjiniai mokslininkai: nei nupirksi, nei paspausi... Nors kai kas norėtų...

Vadinasi, turi turėti stiprų vidinį stuburą, kad nepasiduotum toms įtakoms... Juk kreipiasi žinomos asmenybės...

Tas stuburas yra sąžinė. Aš negaliu jai prieštarauti... Pamenu situaciją, kai neseniai kreipėsi dėl naujo pastato miesto centre. Buvo skelbtas tarptautinis konkursas, kurį laimėjo žymus užsienio architektas. Tačiau tas pastatas neatitiko Vilniaus miesto bendrojo plano užstatymo aukštingumo reglamentų, bet išimties tvarka, Vilniaus miesto tarybai pritarus, toks pastatas galėtų atsirasti. Savininkai kreipėsi dėl tyrimo, kuris pagrįstų tokio pastato atsiradimą. Kai savininkai manęs paklausė, kaip įvertinčiau konkurso rezultatus (lietuvaičių architektų darbai buvo kur kas geresni, bet komisija pasirinko užsienietį), naiviai atsakiau: „Baisesnio objekto dar nebuvau mačiusi...“ (šypsosi). Jie sutriko. Vis dėlto paprašė padaryti galimybių studiją, kuri pateisintų tokį pastato aukštingumą. Atsakiau, kad to tikrai nedarysiu. Derėjomės mėnesį, o tada pasiūliau atlikti teritorijos vertinimą ir nustatyti galimus pastato parametrus. Ir jei pastatas jų neatitiks, projektas turėtų būti pakoreguotas.

Susiduri su verslo pasauliu – ten sukasi dideli pinigai. Tau išlikti principingai turbūt nėra paprasta... Tai įtakingi žmonės, turintys daug pinigų, žinomi visuomenėje...

Aš esu savo profesijos fanė ir negaliu elgtis neprofesionaliai. Turbūt sąžinė, profesija ir garbės supratimas išlaiko principingą poziciją. Aš pratusi kalbėti argumentų kalba ir darau tai, kuo tikiu. Kol nepadarome tyrimo, neįvertiname konkrečių aspektų, mes atsakymų nežinome. Mūsų atsakymai nebūna tik „taip“ arba „ne“. Kai sakome „ne“, parodome alternatyvą – atveriame kitokias galimybes. Ieškome dialogo. Sudėliojame kriterijus, ką turėtų atitikti naujai projektuojamas užstatymas, ir pristatome. Bendraujame su užsakovais, nors ne visuomet mūsų atsakymai patinka. Kartą po pristatymo net sulaukiau tokio neprofesionalaus priekaišto: „Bet jūsų toks amžius, kad neturite net teisės mums aiškinti...“ Tą kartą atsakydama aš tiesiog pasiūliau nutraukti sutartį, jei netinkamas mano amžius (šypsosi).

Kaip tu atskiri save kaip asmenį nuo pareigybės? Juk žodžiai žeidžia...

Iš tiesų žeidžia, bet aš jau daug metų dirbu architektūros srityje ir ne paslaptis, kad architektai sudievina savo specialybę (aš, matyt, ne išimtis), o juk kiekvienas „dievas“ turi savo nuomonę (šypsosi). Tarp „dievų“ gyventi nelengva. Bendraudama patiriu kančios, prie to esu jau pripratusi ir nebereaguoju, nepriimu to asmeniškai. Į „dievus“ dažnai žiūriu kaip į vaikus. Juk neįsižeidi, kai skaudina vaikas...

Turi šarvus...

Nėra taip, kad švyti laimingas, kai tave įskaudina. Suprantu, kad natūralu įsižeisti, bet negaliu laikyti savyje nuoskaudos, nes ji pavojinga man pačiai. Kai mane įskaudina, aš skundžiuosi Dievui, pasakoju Jam tol, kol man nustoja skaudėti...

Minėjai, kad esi ir Lietuvos architektų rūmų tarybos narė.

2017 m. priėmus Architektūros įstatymą, visi atestuoti architektai privalo tapti rūmų nariais. Lietuvoje yra apie 1 500 Architektų rūmų narių. Šie architektai įgyja teisę būti projekto vadovais ir savo vardu prisiima atsakomybę, todėl gali net sėsti į kalėjimą, jei pastatas nugrius (juokiasi). Rūmai architektus atestuoja, dalyvauja teisėkūroje ir t. t. Architektūros kokybės priežiūrai yra įsteigtos 5 Regioninės architektūros tarybos. Jos teikia rekomendacijas ir išvadas dėl svarbių objektų statymo. Į šias tarybas gali kreiptis ir visuomenės bei bendruomenės atstovai ir išreikšti susirūpinimą dėl vieno ar kito naujai atsirasiančio objekto.

2019–2020 m. man teko tokiai tarybai pirmininkauti. Pirmasis pirmininkas ištvėrė metus – vienas didelis verslo magnatas padavė į teismą, kad drįsome svarstyti jo objektą, dėl to tas pirmininkas atsistatydino. Neketinau užimti jo vietos, nes tai išties sunkus darbas – svarstant konfliktines situacijas, reikia priimti saliamoniškus sprendimus. Prieš balsavimą trys kandidatai atsisakė užimti šias pareigas, todėl manęs labai prašė sutikti. Tikėjausi, kad neišrinks... Bet surinkau daugiau balsų ir  dvejus metus pirmininkavau... (šypsosi). Po dvejų metų, kai pasakiau, jog nebenoriu būti pirmininke, man atsakė: „Bet tu visa tai ištveri, o kiti tiek neištveria...“

Tad kaip tu ištveri, Dalia?

Kaip? Viešumoje apie Dievą nešneku, bet Jis man yra oras, vanduo ir saulė – aš Juo kvėpuoju, aš Juo gyvenu. Visus tuos iškylančius klausimus nešu prieš Viešpatį ir visą laiką prašau išminties. Jam išpasakoju visus sunkumus – dažniausiai eidama 5 km trasą miške, šalia kurio gyvenu. Daugelyje situacijų žmogus tiesiog negali man padėti ar ką pakeisti. Viešpačiui pasakoju visas bėdas, su kuriomis susiduriu. Nelaukiu, kad balsas iš dangaus pasakytų, kaip elgtis, bet kalbėdama Jam mokausi pasitikėti, kad  tas sprendimas ateis. Dažnai prieš eidama į svarstymą mąstau, susirašau mintis, einu turėdama kokią nors viziją, bet visų susitikimų metu atidžiai klausau, ką kalba kiti. Derinu jų mintis su savo mintimis ir taip gimsta sprendimai.

Kas paskatino pasirinkti architektės profesiją?

Mokykloje man viskas sekėsi ir buvo įdomu. Iki šiol esu labai smalsi (šypsosi). Mėgavausi tiksliaisiais dalykais, bet patiko ir piešti. Abu mano tėvai biochemikai – tėtis baigė biologiją, mama mediciną, o paskui abu stojo į doktorantūrą, į biochemiją, ir ten susitiko. Jie nelenkė manęs į biochemiją. Nors sekėsi viskas, nežinojau, ką noriu studijuoti. 1990 m., būdama 17 metų, 11-oje klasėje įtikėjau Jėzų. Kai įtikėjau, labai daug melsdavausi, klausiau Dievo, ką man studijuoti. Vienos maldos metu kilo mintis studijuoti architektūrą, susiformavo toks žodžių junginys – „žalioji architektūra“. Tuo metu nesupratau, kas tai yra. Tik pastaruoju metu dėl klimato kaitos tapo aktualios tvarumo ir „žaliosios architektūros“ idėjos. Teko laikyti piešimo egzaminą, todėl per pusmetį turėjau pasiruošti egzaminams. Nors buvo didelis konkursas, įstojau iš pirmo karto.

Baigusi architektūros bakalauro studijas, stojau į magistrantūrą, ir kadangi tėvai yra mokslų daktarai, buvo savaime suprantama, kad baigsiu ir doktorantūrą. Po magistrantūros pradėjau dirbti architekte statybinėje įmonėje UAB „Atkirta“. Dirbdama architekte įstojau ir studijavau doktorantūroje.

Pastebėjau, kad visas pareigas pradedu eiti tuomet, kai bręsta konfliktas. Tarkim, neturėjau minčių dirbti dėstytoja ar būti Urbanistikos katedros vedėja. Urbanistikos katedra įkurta 1944 m., ir jai visą laiką vadovavo vyrai, aš esu pirma moteris vedėja. Tikrai nenorėjau imtis vadovauti katedrai, kuri anksčiau buvo labai reikšminga. Tarybiniais laikais katedrai 30 metų vadovavo profesorius Kazys Šešelgis, parašęs disertaciją apie Lietuvos vieningą apgyvendinimo sistemą. Šios disertacijos siūlomos idėjos labai pasitarnavo Lietuvos miestų sistemos vystymui. Šiandien Lietuva turi 10 apskrities centrų (5 didieji miestai ir 5 mažesnieji). Dėl šios sistemos buvo pristabdytas didžiųjų miestų augimas, pramonė buvo telkiama kituose miestuose – šaldytuvų, dviračių gamyklos ir t. t., – tai pristabdė ir kitataučių kėlimąsi į Lietuvą (niekas nenorėjo važiuoti į mažesnius miestus). Kaip pasekmė – Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis: lietuvių tautybės gyventojų yra per 80 proc., kai tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje kitų tautybių gyventojų yra kur kas daugiau.

Iš pradžių siūlomų katedros vedėjos pareigų atsisakiau. Bet atsitiko taip, kad po Nepriklausomybės atgavimo architektai pasidalino į dvi idėjines stovyklas: vieni daugiau krypo į miestų projektavimą, o kiti į teritorijų planavimą. Toms kryptims atstovavę 5 vyresni dėstytojai labai susipriešino, katedroje buvo begalinė įtampa. Atrodė, kad katedrą išsprogdins, jos neliks. Kadangi buvusio vedėjo kadencija baigėsi, reikėjo naujo, bet aš nesutikau. Rinkimų išvakarėse buvęs vedėjas man parašė: „Jei tu neini, aš viską sugriaunu...“ Tuomet atsakiau: „Gerai, negriaukite, pabandykime.“ Sutikau kandidatuoti, vildamasi, kad neišrinks... (juokiasi). Bet išrinko... Ketinau šiose pareigose neužsibūti, bet vedėja esu jau 8-ius metus... (šypsosi).

Vilniaus universitetas panaikino šias pareigybes, o Vilniaus Gedimino technikos universitetas ne. Ar sunku būti katedros vedėja?

Sunku, todėl dažnai Dievo klausiu, kodėl aš ten atsidūriau. Esi gręžiamas iki negalėjimo... Fakultete viskas priklauso nuo vedėjo – jis renka dėstytojų komandą, sprendžia studentų problemas, administruoja katedrą ir brėžia idėjinę katedros kryptį.

Vienais metais galvojau, kad daugiau būti katedros vedėja nebeištversiu, nes buvo labai sudėtinga: kiekvieną pavasarį pateikiu kandidatūras dėstyti paskaitas, bet jei jų neatestuos, neturėsiu darbininkų. To proceso suvaldyti negaliu, tai lyg devyni „pragaro ratai“, kuriuos reikia praeiti (juokiasi). Todėl stengiuosi tą nepakeliamą naštą atiduoti Dievui, nes žinau, kad be Jo nepereisiu. Dažniausiai pavyksta. Tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju einu pas Dievą. Stengiuosi širdyje kuo žemiau nusilenkti prieš Dievą, nes suprantu, kad sėkmės per akimirksnį gali nelikti.

Mane guodžia mintis, kad kiekvienas žmogus yra kaip sėkla. Augalo sėkloje sudėta viskas, kas augalas yra. Jei ta sėkla patenka į palankią dirvą, ji užauga pagal tai, kas joje sudėta. Net jei ji patenka į nepalankią, vis tiek auga, tik gal sudėtingiau. Mano gyvenime taip susiklostė, kad vis patenku į konfliktines situacijas, kurias reikia spręsti. Visur, kur atsirandu, siekiu taikos ir supratimo, dialogo, o ne konfliktų.

Bet konfliktų gyvenime teko patirti daug?

Nemėgstu konfliktuoti, bet įtikėjusi Kristų iš tėvų sulaukiau didelio pasipriešinimo. Mane dažnai tarsi plėšo į dvi dalis, nes aš suprantu ir tą pusę, kuri yra „prieš“ ir dėl ko ji yra „prieš“. Bet suprantu ir tai, kad negaliu būti kartu, nes turiu kitą mintį. Jaunystėje buvo sunkūs metai, nes tėvai nepritarė nei bažnyčiai, nei tikėjimui, nei mano draugystei su Gintaru, nei vestuvėms, nei pirmo vaiko vardui, nei vaikų mokyklos pasirinkimui (jie lanko Vilniaus krikščionių gimnaziją). Visiems pirmiems kartams, kurie gyvenime tokie svarbūs, buvo nepritarta. Bet suprantu ir savo tėvus – jie karo, pokario vaikai (gimė 1937 m.). Jų gyvenimas buvo sunkus. Jie stengėsi mums suteikti geresnį gyvenimą, o staiga vaikas nueina į „Tikėjimo žodžio“ bažnyčią... Bet mama, matydama, kaip šiais laikais vaikai gauna daugiau tėvų meilės ir dėmesio, norėdavo manęs atsiprašyti, kad to man vaikystėje nesuteikė. Kartą ji pasakė tai, kas paguodė visuose tuose konfliktuose ir padėjo man suprasti, kad žmogus Dievo akyse yra kaip sėkla.

Mama pasakojo: „Kai tu buvai maža, gal kokių trejų metukų, dažnai tave bardavau. O tu, kai tave apibardavau ir pikta nueidavau, bėgdavai man iš paskos ir sakydavai: „Gal mes geriau susitaikykime...“ (juokiasi). Nuo gimimo vis eidavau taikytis ir iki šiol vis siekiu taikos.

 

Kaip klostėsi tavo asmeninis gyvenimas?

Su Gintaru susitikome mokykloje, 4 klasėje, kai mums buvo 10 metų. Aš visą laiką buvau klasės pirmūnė, o jis, švelniai tariant, – išdaigininkas (juokiasi). Bet jau tada, kai jis atėjo į mūsų klasę, kažkas įkrito į širdį... Baigęs 8 klases, Gintaras išėjo mokytis kitur. Kai 11-oje klasėje įtikėjau, papasakojau Gintarui apie Dievą ir sutarėme nueiti į bažnyčią – aš įtikėjau 1990-ųjų vasarį, o jis lapkritį. Gintaras pasinėrė į bažnyčios veiklą, kasečių nuomos tarnystę. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė – jis stačia galva paniro į bažnyčios veiklą, o man tėvai neleido lankyti bažnyčios, sėdėjau užrakinta namie (juokiasi). Buvau tarsi draskoma į dvi dalis – visa širdimi troškau būti su Dievu, kurio veikimą mačiau ten, toje bažnyčioje, o brangiausi žmonės mane iš ten traukė. Jie bijojo dėl manęs: aš – gabus žmogus, bet įsivėliau į kažkokią sektą, nežinia, kaip toliau susiklostys gyvenimas... Bet negalėjau iš širdies išplėšti Dievo ir lankiau bažnyčią tiek, kiek galėjau.

Trečią, lemtingą kartą su Gintaru susitikome po 7 metų, kai mokiausi magistrantūroje. Ruošiau baigiamąjį darbą ir po konsultacijos važiavau namo. Įlipau į troleibusą prie Baltojo tilto, bet nieko aplinkui nemačiau – galvojau tik apie baigiamąjį darbą. Atsisėdau į laisvą kėdę ir išgirdau: „Labas.“ Žiūriu, sėdi Gintaras (juokiasi). Pasirodo, Gintaras važiavo iš bažnyčios raštinės Brolių gatvėje, kur krovė ką tik mūsų leidyklos išleistos pirmos Biblijos knygas.

Po pusmečio Gintaras pasiūlė draugauti. Namie vėl kilo karas, tėvai vėl nerimavo – su kuo dukra susidėjo... Jie juk nuo vaikystės jį pažinojo... Klasės neklaužada, dabar „Tikėjimo žodžio“ narys – visa, kas blogiausia, viename (juokiasi).

Mums bendraujant, įstojau į doktorantūrą ir 1999 m. su programa Nord Practic išvažiavau keliems mėnesiams stažuotei į Daniją. O per Naujuosius metus Gintaras man pasipiršo. Mėnesį neatsakiau – žinojau, kad tėvai nepriims, o širdimi jutau, kad mes esame du vienos kekės riešutėliai. Bandžiau mamai paaiškinti, bet ji nepajėgė priimti tokios žinios...

Išvykusi į stažuotę truputį nuo visko atsitraukiau. Dirbau vienoje projektavimo įmonėje, ten atsigavau. Žinojau, kuriuo keliu eisiu, ką darysiu, nors supratau, kad ateitis nebus lengva. Kai išlipau iš lėktuvo, pasitikti atėjo tėvai ir Gintaras (šypsosi) – dvi priešiškos stovyklos. Apsipyliau skausmo ašaromis...

Vėliau pasakiusi, ką nusprendžiau dėl vestuvių, pajutau, kad nebegaliu būti po vienu stogu su tėvais. Mes mąstome skirtingai, ir vieni kitus matydami skaudiname. Tad vieną rytą – kaip kine (šypsosi) – parašiau raštelį tėvams, padėjau ant stalo, susirinkau daiktus ir, likus gal dviem savaitėms iki vestuvių, išėjau gyventi pas draugę į bendrabutį. Rugsėjį susituokėme su Gintaru. Tėvai vestuvėse nedalyvavo...

Tėvai turbūt būtų išvis su mumis nebendravę (jiems buvo per skaudu), bet aš palaikiau su jais ryšį... Negaliu sakyti, kad tėvai dabar pripažino mūsų tikėjimo pasirinkimus, bet jų širdis suminkštėjo, jie tapo švelnesni, mato, kaip gyvename, ir džiaugiasi mūsų sutarimu, mano pasiekimais ir ypač anūkais.

Šiandien jūsų vaikai mokosi Vilniaus evangelinės bažnyčios pastate įsikūrusioje krikščionių gimnazijoje. Turbūt kaip architektė esi nemažai prisidėjusi prie šio pastato rekonstrukcijos?

Taip. Kai 2005 m. pastorius Giedrius Saulytis su šeima išvyko studijuoti į JAV, buvo nuspręsta pirkti pastatą bažnyčiai Pilaitės mikrorajone. Perkamas pastatas tuo metu buvo sidabro dirbinių fabrikėlis, kuriame dirbo neįgalūs žmonės. Įsigijus pastatą, reikėjo jį pritaikyti, įrengti sales, mokyklos klases. Giedrius žinojo, kad esu architektė, todėl įkalbinėjo imtis pastato rekonstrukcijos, bet bandžiau atsisakyti, nes tuo metu auginau vos 1,5 metukų vaiką. Visgi galiausiai ėmiausi to darbo.

Pastato rekonstrukcija – ilga odisėja, nes nebuvo jokios dokumentacijos, jokių tikrų pastato brėžinių. Visą pastatą reikėjo išvaikščioti, išmatuoti, nubraižyti kreivas sienas. Tik tada kūrėme projektą. Pirmas uždavinys buvo bažnyčios salė. Kur ir kokią ją daryti? Dabartinėje salės vietoje buvo gamybinės patalpos. Antras žingsnis – mokykla. Reikėjo domėtis higienos reikalavimais, suprojektuoti klases, salytę, pritaikyti kitas esamas patalpas ir t. t. Nuo 2005 m. pastatas buvo projektuojamas etapais ir lygiagrečiai rekonstruojamas, griaunamas ir remontuojamas. Vėliau prireikė įteisinti pastato rekonstrukciją, o tam reikėjo gauti leidimą statyboms. Šešerius metus stengėmės gauti tą leidimą, projektas tris kartus buvo atmestas dėl keblių teisinių reikalavimų ir pastato esamos ir oficialiai užfiksuotos paskirties neatitikimo. Galiausiai 2016 m. tą leidimą statyboms gavome.

Kaip tu spėji atlikti tiek darbų?

Aš, kaip kiekvienas veiklus žmogus, turiu darbo kalendorių – knygą, kurioje planuoju savo darbus, susidėlioju prioritetus. Nuo 2009 m. jos visos vieno formato. Toje knygoje yra metų paveikslas: savaitės, mėnesio, metų renginiai. Savaitės pradžioje ją peržiūriu – universitetas, paveldas ir Rūmai. Susirašau darbus tam, kad gulėtų ne mano galvoje, o ant popieriaus. Koncentruojuosi į vieną darbą, visus kitus palieku nuošaly. Dėlioju prioriteto tvarka.

To darbo kalendoriaus pradžioje visada įrašau citatą, skirtą visiems metams, pavyzdžiui: „Siekite dangaus, gausite ir žemę. Siekite žemės – negausite nieko“ (C. S. Lewis). Taip ir yra – daugelio tų žemių, kuriose dabar esu, aš nesiekiau (šypsosi).

Ar užtenka laiko šeimai?

Kai vaikai buvo maži, didesnį dėmesį skyriau šeimai ir vaikams. Vaikai ne tik sunkiai užmigdavo, bet nepritapdavo ir darželiuose, tad dažnai tekdavo likti namuose, palikti juos pas senelius ar vežtis į statybų aikšteles arba kokį posėdį. Ten vaikai piešdavo, darydavo ir mėtydavo lėktuvėlius už posėdžiaujančių nugarų (šypsosi). Iki mokyklos vaikams skirdavau daug dėmesio.

Darbų ir pareigų stengiuosi nesureikšminti. Aš vienodai bendrauju ir su universiteto rektoriumi, ir su raktininku. Tai gąsdina ir vieną, ir kitą. Ir su studentais taip bendrauju. Duodu neformalų toną, tad daug kas baigiamuosius darbus daryti mūsų katedroje renkasi dar ir dėl to, kad čia žmogiškesni tarpusavio santykiai, jaučiasi esą lygiaverčiai.

Atsidūrusi konfliktinėse situacijose, tu nepasiduodi, bet eini iškėlusi taikos vėliavą – gal net sakyčiau Kristaus sutaikinimo vėliavą... Tavo santykis su studentais irgi išskirtinis. Baigę studijas, jie tau rašo padėkos žinutes...

Studentų būna įvairių – vieni architekto profesijai gabūs, kiti nelabai. Prisimenu kritinį atvejį – vienai merginai už baigiamąjį darbą norėjome rašyti 4, nes žmogus tikrai „ne į savo roges įsėdo“, bet užskaitomas balas yra 5. Ji prašo, kad parašytume 5, o ne 4, ir dievagojasi, kad nedirbs šito darbo (tėvai medikai beprotiškai norėjo, kad vaikas čia studijuotų, o dabar tėvas guli ligoninėje...) O mes esame profesijos fanai – anot psichologės, universitete išsiskiria 2 specialybės – architektūros fakultetas ir aviatoriai, kur mokosi išskirtinai gabūs, motyvuoti ir tikslo, o ne pažymio siekiantys studentai. Ir mes, čia dirbantys dėstytojai, – idėjos žmonės. Mes ginčijamės dėl idėjinių, kūrybinių dalykų. Tad šiems dėstytojams pasiūliau pasigailėti merginos ir jos sergančio tėčio – ji nedirbs pagal šią profesiją, o mes galbūt išgelbėsime žmogaus gyvenimą...

Į studentą žiūriu kaip į žmogų. Žinoma, įdomiau dirbti su gabiu studentu, su kuriuo randi bendrą kalbą – tada širdis dainuoja (šypsosi). Kai studentas gauna gerą įvertinimą, mąstau, kad žmogus gabus, todėl ir gavo 10, bet jei gauna prastą įvertinimą, galvoju, kad aš kažko nepadariau, nesugebėjau atskleisti jo potencialo. Įdomu tai, kad dažniausiai dėkoja ne gabieji, o būtent silpnesnieji. Nustembu, jei padėką gaunu iš gabaus, nes dažnai gabus žmogus išdidesnis... Šiemet katedra džiaugėsi nuostabiais studentų baigiamųjų darbų rezultatais, sulaukėme ir širdį glostančių padėkos žodžių:

Labai jums dėkoju, kad rūpestingai organizavote peržiūras, laiku pateikėte reikiamą informaciją, reagavote į iškilusias problemas ir palaikėte visų studentų gerą emocinę atmosferą tokiu mums sunkiu laikotarpiu. Jūs esate geriausias kolektyvas.“

 

Ačiū už nuoširdų pokalbį. Linkiu dieviškos išminties ir ištvermės einant nelengvu keliu.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

 

NUOTRAUKŲ KOMENTARAI

  • Asmeninis gyvenimas. Mokslo metų eigoje visi šeimoje esame labai užimti, tačiau vasaromis atsigriebiame – mėgstame aktyviai leisti laiką kartu:
  1. 1 nuotrauka – Kroatijos kalnuose (2019 m)
  2. 2_1, 2_2, 2_3 nuotraukos – Šią vasarą per dvi dienas dviračiais apvažiavome Lietuvai priklausančią Kuršių marių dalį, numynėme apie 130 km.
  • Darbas su studentais:
  1. Su studentais nagrinėjame aktualias Lietuvos miestų vystymo temas ir bendradarbiaujame su įvairiomis savivaldybėmis, rengiama studentų darbų parodas jose – 3_5 nuotraukoje Panevėžiui skirtų darbų aptarimas Panevėžyje (su kaklaraščiu yra Panevėžio meras, šalia studentas darbo autorius).
  2. Projektus rengiame ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – 3_1, 3_2, 3_3, 3_4 nuotraukos iliustruoja išvyką į Šefildą ir Šefildo konvertuojamos pramoninės teritorijos projekto maketą.
  3. Taip pat aktyviai dalyvaujame Lietuvos ir tarptautiniuose studentų darbų konkursuose (ir dažnai laimime J) – 4_1, 4_2 nuotraukose 2019 metų laimėta I vieta STRUCTUM organizuotame konkurse „Išmanusis miestas V“ (2020 ir 2021 m. taip pat laimėjome prizines vietas, internete galima rasti nuotraukų, tik neleidžia jų išsaugoti).
  • Ekspertinė veikla (paveldosauga, visuomenės švietimas, Architektų rūmų veikla):
  1. Čia su nuotraukomis prastai (savęs šioje veikloje nefiksuoju fotografijose) – 5_1 nuotrauka iš tarptautinės konferencijos „Nauja išmanaus miesto dimensija“ (2019 m.), 5_2 tarptautinė konferencija Valencijoje.
  2. 2014 metais minėjome Urbanistikos katedros įkūrimo 70-metį (katedros įkūrimą skaičiuojame nuo 1944 metų), ta proga Seime surengėme konferenciją ir katedros darbų pristatymą – tai iliustruoja 6 numeriu pažymėtos nuotraukos.

 

Bendrinti: