Liepos 19-25 dienomis Panevėžio rajone įsikūrusi „Trimito“ stovyklavietė virto Narnijos karalyste. Daugiau nei šimtas vaikų ir vadovų iš visos Lietuvos kartu kūrė ir dalyvavo stovykloje „Narnija. Sutik Karalių“. Stovyklos programos pagrindą sudarė antroji C.S. Lewis ciklo „Narnijos kronikos“ knyga „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“.

Šįmet stovyklos programa rėmėsi Dž. R. Tolkino trilogija „Žiedų valdovas“, todėl vyriausias būrys buvo „Entai“, jaunesnieji – „Elfai“ ir „Nykštukai“, o jauniausieji – „Hobitai“. Visi keturi būriai su vadovais vienijosi į „Žiedo broliją“, kurią sudarė 96 brolijos nariai.

Mūsų santuokos pradžioje mano žmona Dona porą metų dirbo sesele didelės vaikų ligoninės pediatrijos skyriuje. Jos skyriuje nuolatos lankydavosi jauni pacientai, kuriems buvo būtina medicininė pagalba, kartais net ir labai skubi. Vienas didžiausių iššūkių jos darbe buvo ne emocinė įtampa rūpinantis vaikais, kurie galbūt nebepasveiks, bet mažųjų pacientų giminaičiai, turintys gal ir gerų, tačiau netinkamų supratimų.

Pamenu, kaip prieš kelerius metus knygoje „Motinystės paslaptys“ rašiau: „Taip ir mūsų motinystė be jų, vyrų, būtų nepilna, neišsemta. Juk tampame moterimis, motinomis tik tuomet, kai pamilstame savo išrinktąjį vyrą.

Nors įvairaus amžiaus vaikai - tiek berniukai, tiek mergaitės - turi įgimtą poreikį turėti ryšį su tėčiu, berniukai labiausiai kenčia, jei auga be tėvo arba jei tėtis neįsitraukia į jų gyvenimą. Nacionalinio skurstančių vaikų centro atstovai teigia, kad, jei berniukas auga be tėčio, egzistuoja net du kartus didesnė tikimybė, kad jis gali nebaigti mokyklos, įsitraukti į nusikalstamą veiklą,

Kartą interneto platybėse ieškojau filmo apie tėvystę, tėvų ir vaikų santykius. Atradau vieną svetainę, kurioje siūlė peržiūrėti 10 filmų, skirtų šeimai. Peržvelgiau visų filmų aprašymus, bet, deja, nė vieno filmo turinys nepatraukė mano dėmesio.

Kasmet birželio pirmą sekmadienį švenčiama Tėvo diena.

Ką galėčiau apie motinystės vertę pasakyti aš, penkių vaikų mama, vakarais dirbanti valytoja (kada gi daugiau dirbti, kai namuose maži vaikai), o dienomis šluostanti savo vaikams varvančias nosis, gaminanti valgį, skalbianti purvinus drabužius, baisiai pavargstanti nuo triukšmo, nepasitenkinimo šūksnių, nesibaigiančių kovų ir kitų „nelaimių“?

Mūsų šeima yra klasikinis pavyzdys, kad priešingybės traukia viena kitą. Mus su vyru jungia tikėjimas, pamatinės vertybės, įsipareigojimai ir meilė vienas kitam bei mūsų vaikams. Žinoma, turime ir bendrų pomėgių, tad mūsų gyvenimas pilnas linksmybių ir juoko.

Aš - tai daugiau mažiau laimingos moters, žmonos, mamos apibrėžimas. Kartais labai suabejoju, ar mano dabartinis gyvenimas yra realybė. Gal tai tik labai saldus sapnas?.. Ir, matyt, aš stipriai įmigus, gal net knarkiu pasigardžiuodama. Ar tai tikrai vyksta?

Kartą teko girdėti dvasininko ir vienos motinos pokalbį. Mama, jos manymu, „dvasingesnio“ asmens prašė pasimelsti dėl jos jaunos dukros, alkoholikės, išgelbėjimo. Įsidėmėjau tai, ką Dievo žmogus atsakė tai nelaimingai ir raudančiai motinai: „Man mažai rūpi jūsų dukra.