Kodėl mokome savo vaikus būti krikščionimis?

Prieš paguldydami savo vaikus į lovas, mes su žmona giedame giesmes ir meldžiamės. Šiuos mūsų įpročius perėmė ir mūsų vaikai: dukra kartais ir viena pradeda giedoti, o sūnus taip pat tyliai niūniuoja giesmių melodijas. Po to jie abu nulenkia galvas ir ištaria „amen“. Manau, kad kartodami giesmių žodžius jie tikrai nesupranta ir neįžvelgia krikščioniško tikėjimo prasmės, nesuvokia, kokia skola sumokėta už juos, ir kitų subtilybių, bet jie jau renka „perlus“.

Mes giedame giesmę „Ateik prie versmės“. Giesmė parašyta pagal 1-ąją Samuelio knygą, kurioje skaitome: Samuelis pastatė akmenį ir jį pavadino Eben Ezeru, sakydamas: „Viešpats mums padėjo iki šios vietos“ (1 Sam 7, 12). Dievas išgelbsti savo žmones – tai viena svarbiausių Šventojo Rašto temų. 

Eben Ezero akmuo buvo „pagalbos akmuo“. Jis turėjo padėti puoselėti šios ir būsimų kartų tikėjimą. Ir kaip Dievas gelbėjo žmones Samuelio dienomis, taip Jis padeda ir mums su žmona. Šiandien mes nededame akmens Čikagos viduryje, bet prisimename istorijas, liudijančias apie dvasinį išlaisvinimą, – istorijas, kurias tiesiog būtina pasakoti savo vaikams, pradedant giesmėmis ir maldomis.

Dalinkimės su vaikais tikėjimu

Man įdomu pamąstyti, ką vėlesnės kartos manė apie Samuelio padėtą akmenį. Bandau įsivaizduoti, kad kai kurie, žvelgdami į jį, žavėjosi Dievo ištikimybe, bet esu įsitikinęs, jog buvo ir tokių, kurie ne itin  domėjosi jo istorija. Galbūt jie manė, kad jis simbolizuoja vieno žmogaus ar vienos grupės įsitikinimus ir patirtį, susijusius su dieviškumu, bet tik tiek. Kai kurių žmonių nuomone, ši istorija susijusi tik su konkrečiais tam tikru metu gyvenusiais žmonėms ir mums ji yra nereikšminga.

Šiandien panašiai mąsto daug žmonių. Pavyzdžiui, kuomet kai kurie mūsų draugai, taip pat auginantys vaikus, išgirdo, kad mes su žmona mokome savo vaikus pažinti Bibliją, mylėti Jėzų, būti bažnyčios dalimi ir melstis Dievui, sulaukėme įvairių reakcijų. Kadangi aš esu pastorius, dažnai sulaukiame bent žvilgsnio, sakančio „Tai suprantama“, bet dažnai po to greitai pereinama prie kitos temos. Bet kartais, kai turiu galimybę leistis į ilgesnį ir gilesnį pokalbį, išgirstu daugybę skirtingų reakcijų.

Kai kurie žmonės pasidalijo savo dvejonėmis ir neryžtingumu mokyti savo vaikus tikėjimo (tikėjimų ar perduoti netikėjimą), nes jie nori, kad jų vaikai savo kelią pasirinktų patys. Iš esmės jie sakydavo, kad „jų padėtas Eben Ezero akmuo“ yra tik jų vienų akmuo – jų religinė patirtis ir tikėjimas yra skirti tik jiems.

Manau, žinau, iš kur visa tai kyla. Mes, tėvai, nenorime manipuliuoti savo vaikais. Mes nenorime jų versti, nenorime, kad mūsų vaikai taptų krikščionimis, mormonais, budistais, scientologais ar dar kuo vien dėl to, kad mes tokie esame. Mes norime, kad jie asmeniškai atrastų savo kelią tikėjimo link.

Aš manau, kad toks progresyvus tikėjimo ir dvasingumo suvokimas tam tikra prasme išjudino tikėjimo pamatus. Mes siekiame kiekvienam tikėjimui, religijai ar pasaulėžiūrai suteikti lygius šansus, tačiau  „apribodami“ tikėjimą ir jo poveikį kiekvienam asmeniškai, mes iš esmės sumenkiname tikėjimą. Sakydami savo vaikui, kad visi tikėjimai yra tikri, veikiantys ir asmeniški, mes pasakome, kad to vienintelio tikrojo tikėjimo apskritai nėra. Tai reiškia, kad ragindami vaikus patiems pasirinkti savo kelią, mes pripažįstame, kad to vienintelio tikrojo kelio kaip ir nėra. Jeigu mes, kaip visuomenė, nusprendėme, kad nė viena religija neatspindi realybės, tuomet suteikiame kiekvienam galimybę suabejoti ir dėl vienintelio tikrojo tikėjimo.

Bet kodėl nesivadovaujame tuo pačiu laisvo pasirinkimo principu ir kitose srityse? Juk vis dėlto neleidžiame mažamečiams žaisti gatvėje, tiesa? Kodėl nesuteikiame laisvės vaikams savarankiškai mainytis žaislais ar liepiame jiems valgyti daržoves? Argi leidžiame vaikams laisvai pasirinkti laiką, kada jie nori eiti miegoti, o ar sulaukę šešiolikos metų jie gali nuspręsti ir pasirinkti, kokių eismo taisyklių nori laikytis, o kokių ne?

Mes esame labai laimingi, kad galime vaikams išsakyti savo nuomonę visose šiose situacijose, pasidalinti su jais mūsų sukaupta patirtimi ir nurodyti tinkamo elgesio kryptis, leisti vaikams mumis pasitikėti ir klausyti mūsų patarimų.

Manau, kad pagrindinis skirtumas tarp šių sričių yra tai, kaip mes suvokiame realybę. Dažnai esame linkę manyti, jog religinis tikėjimas nedaug turi įtakos realiam gyvenimui (tai tik mūsų reikalas), o dvasingumas tėra vienas iš pasirenkamų dalykų. Kartais bandoma įteigti, jog tikėjimas yra grynai asmeniškas dalykas, tad bendri mokymai, bendri patarimai ar vaikų auklėjimo principai yra mažų mažiausiai nelogiški, kartais žiaurūs ir paremti manipuliacija. Bet aš esu įsitikinęs, kad Dievas iš tiesų išgelbėjo Izraelį, argi ne taip? Dievas iš tiesų išgelbėjo mane, argi ne? Dievas juk iš tiesų išgelbės ir mano vaikus, argi ne?

Kodėl mes giedame ir meldžiamės?

Aš tikiu, kad Dievas mane išgelbėjo – štai kodėl mes giedame giesmes, štai kodėl meldžiamės. Štai kodėl aš pasakoju vaikams, kaip Jėzus mane išgelbėjo. Dėl šios priežasties aš pasakoju jiems, jog man vis dar reikia Jėzaus ir Jo malonės kiekvieną dieną. Mes pasakojame jiems apie Jėzų, kad ir ką darytume, kad ir ką kalbėtume ar kokį filmą žiūrėtume... Tik bendraudami su vaikais, pasakodami ir perduodami jiems, kad tikėjimas yra realybės vizija, be jokių sentimentų, galime padėti jiems atrasti tikėjimą.

Kaip galimybę palikti savo vaikams „Eben Ezero akmenį“, mes su žmona išnaudojame pasiruošimo miegui laiką. Tai tas ramybės, taikos ir meilės laikas, kuris, labai tikimės, vaikams visuomet asocijuosis su Jėzaus ramybe ir meile. Tačiau vėliau jie turės ir savo patirtį. Juk Izraelis nesiruošė laimėti dar vieno mūšio vien dėl to, kad prieš tai Dievas jiems padėjo laimėti. Kiekvienai kartai reikalingas vis kitas akmuo.

Dievas padėjo mūsų kartai. Jo pagalba labai reikalinga ir mūsų vaikams. Tikiuosi, kad mano vaikai jau renka „perlus“. Ir būtent dėl to aš nepaliauju melstis.

 

http://www.desiringgod.org/articles/why-you-should-teach-your-children-to-be-christian

vertė Jurgita Ratautienė

 

Bendrinti: