„ Nė viena meilė neįkopia į aukštumas nepalietusi Kryžiaus“

Š. m. balandžio 23 d. į Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčios salę rinkosi sutuoktinių poros, jaunuoliai, vyresni žmonės – visi, kuriems rūpi krikščioniškas požiūris į darną šeimoje. Seminaras „Kad sutuoktinių meilė nesibaigtų“, kurį vedė Lietuvoje viešintis gydytojas psichoterapeutas, Šeimos ir santuokos studijų programos vadovas Tarptautiniame Teologijos institute Austrijoje, 2000 m. įgijęs santuokos srities teologijos licenciato laipsnį, dr. Gintautas Vaitoška, subūrė beveik šimtą klausytojų. Toliau pateikiame seminare skambėjusių minčių santrauką.

Šiuolaikinėje vakarietiškoje kultūroje vyrauja supratimas, kad meilė – tai nuolatinis jausmas, užsidegimas, romantika, aistra. Į klausimą, kas yra meilė, jaunuoliai šiomis dienomis atsako maždaug taip: „Meilė – kai tavo kūnas užsidega“, „Kai pažiūri į akis ir pajauti“... Tačiau ką daryti, jeigu iškils sunkumų, atšals jausmai ar tiesiog pasimatys charakterių skirtumai? Daugelis tyrime apie meilę dalyvavusių jaunų žmonių į šiuos klausimus atsakė teigdami, kad tokiais atvejais kankintis neverta – verčiau ieškoti „tikrosios“ meilės.

Erosas ir agapė – du santuokinės meilės poliai

Judėjų ir krikščionių kultūroje jau seniai suvokta, kad meilei jausmo nepakanka, nes meilę sudaro du poliai – eros (fizinis potraukis, aistra) ir agape (pasiaukojanti meilė, draugystė). Tai reiškia, kad norint pasiekti meilės pilnatvę greta jausmų reikia pažado, įsipareigojimo, pasiryžimo ne tik gauti, bet ir aukotis.

Aistra (erosas) psichologijos požiūriu – tai gimties (lytiškumo) galia, ją sudaro kito asmens patikimas, troškimas, įsimylėjimas. Nors ši meilės rūšis dažnai yra jėga, skatinanti vyrą ir moterį susisieti santuokiniais ryšiais, ilgalaikę santuokos sėkmę lemia agapės dalis – vyro ir moters draugystė, nors šitas aspektas mažiau žinomas ir kultūroje suvokiamas per aistros prizmę. Vokietijos žurnalo „Psichologie Heute“ vykdyto tyrimo apie tai, kokios šeimos išgyvena, koks yra ilgalaikės santuokos pamatas, rezultatai atskleidė, kad svarbiausias veiksnys yra sutuoktinių draugystė – noras kalbėtis, bendrauti. Tai stabili meilės dalis, kuri nėra juslinė. Kita vertus, jeigu meilė tapatinama su aistra, aistrai dingus dingsta ir buvimo kartu pamatas. Taigi, trumpai tariant, galima teigti, kad aistra – laikinasis santuokos komponentas, kuris, be kita ko, nepriklauso nuo žmogaus valios, o draugystė – stabilusis, ne iš kūno kylantis komponentas.

Toliau gilinantis į šiuos santuokinės meilės polius galima pastebėti, kad erosas – tai receptyvioji (priimančioji) meilė, dėl kurios nereikia stengtis. Agapė – tai veiklioji meilė, kuri duoda, aukojasi, dalijasi: gera valia, draugystė. Apie veikliąją meilę rašė jau F. Dostojevskis – savo knygos „Broliai Karamazovai“ veikėjo vienuolio Zosimos lūpomis teigdamas, kad jeigu nori gauti išminties dovaną, pradėk veiklia meile mylėti savo artimuosius.

Jean-François de Troy „Europos pagrobimas“

Gimties galia erosas

Erosas – tai Dievo dovana, gili ir veržli galia, susijusi su gyvybės pradžia, tačiau kartu truputį apgaulinga. Erose dera gyvenimo pradžios didybė ir truputėlis iliuzijos. Eroso galią ir apgaulingumą puikiai iliustruoja Jean-François de Troy paveikslas pagal graikų mitologiją „Europos pagrobimas“. Jautis (vyriška galia) grobia moterį (Europą), bet patį jautį už nosies veda Amūras (kūdikis). Visais laikais tiesiogiai ar netiesiogiai buvo suprantama, kad erotinė meilė susijusi su kūdikio gimimu. Amūras meilės scenose vaizduojamas kaip kūdikis. Vaisingumas – svarbiausias erotinės meilės veiksnys. Tai patvirtina ir, pavyzdžiui, tyrimai: kai vyrams rodomos moterų nuotraukos, jie kaip gražiausias išrenka moteris nufotografuotas per ovuliaciją. Estrogenai palankiai veikia tiek moters išvaizdą, tiek psichologiją – ji tampa žavi. Grožio sužydėjimas susijęs su gyvybės paslaptimi.

Tačiau šalia šitos gražios gimties paslapties yra kita eroso pusė – pagunda, noras atsiduoti seksui be įsipareigojimų. Aistros galia nėra laisvai valdoma, todėl aistra gali tapti nukreipta į žmones, kurių nereikėtų įsimylėti (susituokusius, skaistumo įžadus davusius asmenis) – tokia meilė tampa nuodėminga. Su pasiaukojančia meile nesusijęs seksualumas siekia žmogų „vartoti“ savo malonumui. Erotinės meilės problema yra tai, kad kartais mus, vyrus ir moteris, traukia žmonės, kurie neturėtų traukti, o netraukia tie, kurie turėtų. Seksualinės galios ypač sustiprėja patiriant vienatvę, nusivylimą ir pan.

Dar viena eroso meilės problema yra tai, kad sendami tampame mažiau vaisingi, ir mūsų fizinis patrauklumas sparčiai blėsta. Kultūroje įsigali nuostata: gyvenkime ir mėgaukimės, kol esame vaisingi, o vėliau – palikime šį pasaulį.

Tik šventieji lieka ištikimi gegužės mėnesio pažadams

Jeigu aistra metams bėgant blėsta, ar dar yra vilties neblėstančiai sutuoktinių meilei? Taip, ir jos paslaptis – eroso virtimas agape. Šį persikeitimą labai gražiai apibūdina katalikų vyskupas iš JAV Fultonas J. Sheenas (1895–1979): „Eroso evoliucija į agapę turi du momentus. Pirmajame kūnas veda sielą, antrajame  siela veda kūną. Pirmajame dominuoja kūnas – tiek, kiek nuneša aistros vėjas. Antrajame dominuoja siela – meilė tampa dvasingesnė. Dorinis vaikų ugdymas, gilus rūpestis jų dvasine gerove tampa svarbiausiais vedybinio gyvenimo klausimais. Bendrai kalbant, eroso persikeitimas į agapę vyksta per auką. Nė viena meilė neįkopia į aukštumas nepalietusi Kryžiaus.“

Panašias mintis išsakė ir S. Šalkauskis savo darbe „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“ (S. Šalkauskis  buvo Gyvosios dvasios judėjimo įkvėpėjas dalyvis. Gyvosios Dvasios judėjimas – tai prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos katalikų bažnyčioje vykęs sąjūdis, kuriuo buvo siekiama atsinaujinimo per Šventąją Dvasią, maldą ir Evangelijos studijas): „Prigimtinė jaunatvė turi būti paversta dvasine jaunatve. Žmogus tik tada įstengia eiti kylančia dvasinio gyvenimo linkme, kai sugeba įgyti ir nuolatos savyje palaikyti dvasios jaunatvę. Gyvoji dvasia yra jau ne tik jauno temperamento, kiek dorinio apsisprendimo dalykas.“

Taigi dvasinė jaunatvė – gebėjimas išlaikyti gyvą dvasinį gyvenimą brandoje – yra nebe temperamentas, bet apsisprendimas. Panašiai teigė ir Dostojevskio draugas filosofas V. Solovjovas, kuris tvirtino, kad meilei išsaugoti reikalingas moralinis žygdarbis. O vienas iš pranešėjo studentų šią eroso transformaciją į agapę apibūdino ypač poetiškai ir taikliai: „Tik šventieji lieka ištikimi gegužės mėnesio pažadams.“

Santuokos etapus galima lyginti su vaismedžiu: išsprogsta žiedai, vėliau užsimezga ir bręsta vaisiai. Tiesa, žmogus nėra tik biologinė būtybė, todėl ryšys išlieka ir tose porose, kurios negali turėti vaikų, tačiau bendruoju atveju šeimoje būna vaikų, jie auga. Bendrystė tarp žmonos ir vyro labiau užpildo širdį ir suteikia daugiau laimės, negu nuodėmingas ryšys su kitu asmeniu, kuris dažniausiai būna grįstas tik vaisingumu. Agapės bendrystė griežia tylesnę partiją, negu naujas meilės nuotykis, tačiau yra labiau maitinanti. Tyrimai rodo, kad santuokoje gyvenantys žmonės yra laimingesni, sveikesni, gyvena ilgiau, ir vedę vyrai daugiau uždirba. Prisimindami Odisėją galime teigti, kad vilioklių sirenų dainavimas labai gundo ir jam sunku atsispirti, tačiau visgi įmanoma – reikia tik tvirtai apsispręsti. Nenorėdamas pasiduoti pagundai, Odisėjas paprašė pririšti prie jį stiebo. Mūsų „stiebas“ yra Kryžius.

Kaip stiprinti sutuoktinių draugystę?

Tad kaip vystyti sutuoktinių draugystę? Visų pirma turi susituokti žmonės, kurie geba vienas su kitu draugauti, ir jų draugystė turi būti tikra. Paviršutiniškai draugauti gali bet kas, tačiau tikro draugo reikia paieškoti. Išmintingiausias darnos šeimoje scenarijus – kai įdomu būti kartu nesibučiuojant. Jeigu taip būti gera pakankamai ilgą laiką, jei yra apie ką kalbėti, tikėtina, kad santuoka nepabos ir tada, kai fizinis potraukis susilpnės. Būti geru draugu – tai jausti vienas kito pulsą. Gerai, kai žmona žino, kaip laikosi vyras, o vyras – kaip laikosi žmona. Tai galima pastebėti kartais iš gerokai paslėptų dalykų: kartais signalus apie vidinę savijautą siunčia išvaizda, nuotaikos, elgesio subtilybės ir pan. – tereikia dėmesingumo ir rūpesčio. Taigi gerai atsargiai rūpintis sutuoktinio sveikata – svarbu, kad rūpestis nebūtų pernelyg įkyrus. Ypač tai pasakytina moterims: nors vyrams patinka rūpestis, jie visuomet siekia išsivaduoti iš motiniško glėbio ir pabėgti. Visgi svarbiausia – dvasinis bendrumas. Tai suprato jau Jonas Auksaburnis, kuris traktate apie santuoką siūlė vyrams klausinėti žmonų apie dvasinius dalykus. Giliausias bendravimas ir nuoširdžiausia draugystė yra tarp tikėjimo bendrakeleivių.

Sutuoktiniams draugaujant iškyla daug įvairių iššūkių, kurie dažnai susidaro dėl natūralių vyro ir moters skirtumų. Šie skirtumai taikliai apibūdinti tokiose populiariuose leidiniuose kaip Džono Grėjaus knygoje „Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros“, M. Gungoro seminaruose ir pan. Remiantis tyrimais teigiama, kad moterys turi vienuolika procentų daugiau lingvistinių ir komunikacinių neuronų negu vyrai, todėl vyrams sunkiau išklausyti ir pasipasakoti. Dž. Grėjus tokiais atvejais siūlo žmonai išmintingai prakalbinti sutuoktinį – žmona turėtų pati pradėti kalbėti, pasakoti apie save. Tai taps abiem sutuoktiniams reikalingo pokalbio pradžia...

Vyrui išklausyti žmoną nėra lengva, tačiau tai labai svarbu ir reikalinga. Žmonai dažnai nebūtini atsakymai – ji stengiasi iškelti kuo daugiau problemų. Vyras stengiasi jas visas išspręsti, nors pakaktų tiesiog pasisemti kantrybės ir išklausyti, galbūt išreikšti savo nuomonę. Vyro požiūris žmonai naudingas, nes į situaciją jis paprastai žvelgia „iš kito kampo“, taip pat ir žmonos požiūris naudingas vyrui. Žmona turėtų priminti vyrui, kad jai svarbu būti tiesiog išklausytai, ir padėkoti vyrui, kad jis išklauso. Kartais mes šykštime gerų žodžių vieni kitiems, nes nuodėminga prigimtis linksta kritikuoti, o ne įvertinti. Vienas didžiausių iššūkių santuokoje ugdant meilę agapė – kiekvieno žmogaus netobulumas: savo paties, kuris gerai matomas, ir sutuoktinio, kuris matomas dar geriau. 

Pranešėjas dr. G. Vaitoška

Kada kalbėtis? Kaip rasti laiko? Žmogus ne visada pajėgus kalbėtis – kartais „vidinis rezervuaras“ būna tuščias, sunku priimti bet kokią informaciją. Galimi įvairūs sprendimai. Vyras turėtų trumpam „lįsti į urvą“, o žmona – nesėdėti prie to urvo ir neverkti. Tas „urvas“ gali būti savo kambarys, garažas, laikraštis ar kompiuteris. Paprastas ir neblogas sprendimas – leisti vyrui pailsėti, problemoms susigulėti, o tada kalbėtis.

Nors televizorius, kompiuteris buvo paminėti kaip „urvas“ pabėgti, pailsėti, tuo piktnaudžiauti nereikėtų. Medijos susijusios su tam tikra pramoga – jos „įsiurbia“, nepalikdamos daug vietos draugystei. Informacijos perteklius gali užkrauti mintis, skatinti atsiriboti, todėl, pavyzdžiui, televizorių žiūrėti geriau kartu, ar jis turi būti bent jau patalpoje, kurioje abu sutuoktiniai leidžia laiką, kad nė vienas nesijaustų nuskriaustas (nebūtų taip, jog vienas žiūri, o kitas dirba). Jeigu kiekvienas sutuoktinis įkišęs nosį į savo ekranėlį – tai nėra santuoką  stiprinantis veiksnys.

Kartais vyras nenori pasakotis, nes jaučiasi žmonos muštruojamas, kritikuojamas. Svarbu to vengti, patarti nuolankiai – taip, kaip norėtum, kad tau patartų. Vyro vertė labai priklauso nuo to, ką apie jį galvoja žmona. Žmona, kuri apie vyrą gerai galvoja ar bent gerai kalba, daug pasiekia. Vyrui žmonos įvertinimas gal net svarbesnis negu žmonai, nes vyras yra labiau pasiekimų, o moteris – santykių žmogus. Šios mintys gražiai išdėstytos Lauros Schlessinger knygoje „Tinkama vyrų priežiūra ir maitinimas“. Tikra sutuoktinių draugystė – svarbus ištikimybės veiksnys, nes jeigu santuokoje tikros draugystės nėra, akys ima krypti į kitus žmones. Jeigu bendrystė šeimoje yra užpildanti, žmogus jaučia, kad jokių nuotykių nereikia.

Sutuoktinių draugystė – tai ne tik pokalbis, bet ir veiksmai. Taigi tarp darbų ir pokalbio turi būti harmonija. Jau Pranciškus Salezietis sakė, kad meilė yra caritas – tarnystė dvasiai ir kūnui. Tarnystė kūnui – tai visų pirma darbai, buitis ir pan. Paprasti darbai labai maitina meilę vienas kitam.

Dienos pabaigoje verta pamąstyti, kaip mylėjau savo sutuoktinį, ar buvau geras draugas... „Arkos“ bendruomenės, kurioje proto negalią turintys žmonės ir sveikieji gyvena kartu, įkūrėjas, vienas iš judėjimo „Šviesa ir tikėjimas“ pradininkų Žanas Vanjė teigia, kad yra trys meilės dimensijos – besirūpinanti, išlaisvinanti ir ugdanti. Nors ugdymą ir išlaisvinimą suderinti nelengva, esame pašaukti švelniai padėti vienas kitam augti. Švelnumas turėtų būti reiklus, o reiklumas – švelnus. Draugavimas reiškia pagalbą draugui, kai padedame augti viduje – tai apima ir pagalbą atsikratyti nelabai gerų būdo bruožų. Čia būtinas jautrumas ir išmintis – nesistenkime perkurti sutuoktinio pagal „save“, su meile priimkime žmogų, nepamiršdami, kad tam tikriems dalykams reikalinga sveika konfrontacija.

Erosas ir agapė – tai dvi santuokinės meilės dimensijos, du poliai, ir abi jos yra Dievo dovana. Užsimezgusi bendrystė per vaisingumą ir kūdikį labai gili, tačiau žmogaus širdis siekia gilesnės bendrystės, kuri pasireiškia kaip duodanti, pasiaukojanti meilė – agapė. Visgi giliausia bendrystė yra su Dievu, kuriame lytiškumas išnyks ir galiausiai nei vesime, nei tekėsime, nes būsime perkeisti Avinėlio vestuvių puotoje...