Šeima – meilės, draugystės ir abipusio supratingumo lopšys

2016-ieji metai Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorei Anželikai Krikštaponienei buvo išties ypatingi: kartu su Šiaulių bažnyčia ji šventė bažnyčios ir savo pastoracijos 25-etį, o rugsėjo 13 d. drauge su vyru Aidu šventė sidabrines vestuves.

Siūlome Jums pokalbį su Anželika ir Aidu Krikštaponiais. Per tuos 25 metus drauge kurdami šeimą  jie prikaupė daug gyvenimo šeimoje patirties, išminties, kantrybės, meilės, gailestingumo, atlaidumo vaisių, tad ir pakalbinome juos, trokšdami, kad jie tais turtais pasidalintų ir su jumis.

Aidai ir Anželika, papasakokite, kaip jūs supratote, kad esate skirti vienas kitam, kad jums lemta kartu kurti šeimą? Kaip Dievas vedė tave, Aidai, ir kaip kreipė tavo, Anželika, širdį prie Aido?

Aidas: Apie šeimą pradėjau galvoti būdamas 22 metų. Jau buvau „Tiesos žodžio“ bendruomenės dalimi, aplink buvo daug jaunų studenčių. Norėjau pradėti draugystę ir eiti santuokos link. Visų pirma pradėjau melstis, prašydamas, kad Dievas mane nukreiptų – patikėjau šį klausimą Jam. Kad ta mergina galėtų būti pastorė Anželika, negalėjau nė pagalvoti. Nuo mažumės buvau išauklėtas gerbti vadovus ir valdžią, tad pažvelgti į Anželiką iš kitos perspektyvos net nebuvo minčių. Tad meldžiausi ir laukiau. Kartą susapnavau sapną: aš ir Anželika esame konferencijoje, Vilniuje. Sėdime vienas šalia kito kaip vyras ir žmona. Toliau sapnuoju, kad einu pro vieną ikimokyklinio ugdymo įstaigą, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, dirbo Anželika, ir, sutikęs ją, papasakoju, kokį sapną sapnavau. Anželika tris kartus manęs paklausia, ar aš nemeluoju, ar tikrai sapnavau tokį sapną. Aš tikinu, jog nemeluoju, ir galiausiai ji ištaria: „Tai taip ir bus.“ Po tų žodžių aš pabudau ir pagalvojau: „Ką dabar reikės daryti? Aš gi pastorę gerbiu.“

Trokšdamas, kad mano mama kuo greičiau patikėtų, jog Dievas daro stebuklus, pasakiau jai, kad jau žinau, kas bus mano žmona (nors pačiai Anželikai dar nebuvau nieko sakęs). Tuomet pradėjau galvoti, kad šiuo klausimu reikia pasikonsultuoti su pastore (šypsosi). Anželika, išklausiusi pasakė: „Sapnų gali būti pačių įvairiausių ir keisčiausių.“ Trumpai tariant, ji mane atstūmė (juokiasi). Vėliau Anželika papasakojo, kad man išėjus, ji rimtai pasimeldė, pasipriešino piktojo kėslams ir viską „sugriovė“. Aš, nieko nepešęs, grįžau namo ir pradėjau abejoti. Tada meldžiau: „Dieve, jei šis sapnas nesąmonė, išvaduok mane nuo jo, nuo tokių minčių, bet jei tai tiesa, – niekur ji nuo manęs nepabėgs.“ Atidėjau šį klausimą ir net pamiršau. Toliau intensyviai drauge tarnavome bendruomenėje, bažnyčia sparčiai augo.

Anželika: Tuomet, kai Aidas atėjo pas mane ir papasakojo šį sapną, mano širdis net nesuvirpėjo. Aš pagalvojau: „Na, pradės čia dar visi sapnuoti...“ Nuraminau Aidą, sakydama, kad ne kiekvienas sapnas yra pranašiškas, kad sapnai gali kilti iš mūsų minčių, troškimų bei svajonių. Jam išėjus, pasimeldžiau, kad bet kokie piktojo kėslai būtų sugriauti. Kodėl taip meldžiausi? Nes Viešpats pašaukė mane Jam tarnauti, ir aš jau buvau tapusi pastore. Trokšdama, kad šiam pašaukimui išpildyti nebūtų kliūčių, meldžiau: „Dieve, jei Tavo planuose mano gyvenime yra šeima, aš pavedu Tau šį klausimą. Tegul tas žmogus bus iš Tavęs. Tu atverk mano širdį tam žmogui, nes aš nenoriu suklysti. Nenoriu, kad šeima taptų kliūtimi tarnauti Tau.“ Aš suvokiau, kad vyro valdžia šeimoje gali būti trukdis moters pašaukimui skleistis. Buvo tokio nerimo, baimės, todėl neleidau sau jaunatviškai įsimylėti. Aš meldžiau, kad tas žmogus būtų giliai dievotas, kad tai būtų Dievo man numatytas žmogus.

Po mūsų pokalbio aš nejučia pradėjau stebėti Aidą, ir man patiko, kad jis nebuvo labai įkyrus. Jis atsitraukė. Pastebėjau, kad jis labai paslaugus, pasiruošęs patarnauti, nebijojo imtis darbų, nebijo iššūkių. Per pusmetį bažnyčioje nuveikėme daug darbų.

Aidas daug padėjo ir laidojant mano tėtį. Sulaukiau jo pagalbos, konkrečios paramos. Pamačiau, kad šiuo žmogumi aš galiu pasitikėti. Be to, prisiminiau tėčio ištartus žodžius apie Aidą: „Tai – geras berniukas. Man jis patiko.“ Ėmiau pastebėti gerąsias jo savybes, mano širdis pradėjo atsiverti.

Aidas: Tas sapnas sujudino manyje jausmus – to reikėjo, nes kitaip tikrai nebūčiau atkreipęs dėmesio į savo „viršininkę“. Prabėgus gal pusmečiui, aš vėl sapnavau ir sapnuose mačiau save su Anželika – mes ėjome susikibę rankomis. Pastebėjau, kad mano jausmai Anželikai auga, šiltėja, Dievas „kūrena“ mano širdį. Supratau, kad reikia dar kartą pasikalbėti. Tąkart pasakiau: „Norėčiau draugauti su tavimi, Anželika. Ką tu apie tai manai?“ Anželika pasiūlė drauge melstis, klausti Dievo. Tad mes pradėjome melstis.

Anželika: Tų maldų metu dangiškasis Tėvas aplankydavo mus savo Šventąja Dvasia. Atrodė, kad mes kalbamės iš širdies į širdį. Pirmiausia savo draugystės kelyje mes patyrėme itin artimą bendrystę maldoje. Maldose mes vienas kitam pasakėme labai daug gerų dalykų. Vienos maldos metu aš labai aiškiai supratau, jog Aidas yra tas Dievo man skirtas žmogus ir jo širdyje yra įrašytas mano vardas. Supratau, kad Aidas yra mano žmogus, o aš esu jo žmogus. Nuo tos akimirkos širdis atsipalaidavo – lyg koks akmuo būtų nuriedėjęs. Po maldų ciklo aš ištariau: „Gerai, draugaukime.“ Kai nusprendėme draugauti, pagalvojome, jog ilgai draugystės tęsti neverta. Netrukus Aidas pranešė naujieną mano mamai, mes susižiedavome, bažnyčioje paskelbėme, kad būsime pora ir netrukus vyks mūsų vestuvės. Iki vestuvių draugavome apie keturis mėnesius. Mūsų piršlys buvo Viešpats (šypsosi): Jis per sapną parodė Aidui jo žmoną, Jis atvėrė mano širdį Aidui, Jis mus „supiršo“. Aš nė akimirką nesigailėjau, kad ištekėjau už Aido, nes jis ištikimai remia mano tarnystę ir niekada nesuabejojo šiuo Viešpaties pašaukimu man.

Gyvenant šeimoje tenka patirti įvairiausių krizių. Jas įveikusi šeima tampa stipresnė, – yra net posakis: „Kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius.“ Ar galėtumėte šiek tiek atverti tuos sunkiuosius bendro gyvenimo momentus, kurie jus, kaip šeimą, užgrūdino?

Anželika: Krizių išties būta. Tikiu Šventojo Rašto tiesa, kad auksas glūdi gelmėse ir brangiausi dalykai, brangiausia Dievo išmintis atrandama sunkiausiais gyvenimo momentais, krizių metu, kad ir kaip tam priešintųsi kūniška mūsų prigimtis. Patirdami sunkumus mes bręstame, keičiasi mūsų požiūris, išsigrynina vertybės. Kančioje atsiveria Dievo išminties dovanos.

Išgyvenę drauge su Aidu dvidešimt penkerius metus mes jaučiame, kad nuėjome dar tik pusę kelio, ir nežinome, kas mūsų laukia. Šiame kelyje buvo ne viena krizė. Man asmeniškai labai skaudi buvo antrojo kūdikio netektis, nes motinos širdis prisiriša prie įsčių vaisiaus vos užsimezgus gyvybei. Tuo metu aš supratau, ką reiškia gedėti vaiko, kas yra nusivylimas ar gilus gėdos jausmas. Išgyvenau dvigubą skausmą, nes gimdydama moteris patiria skausmą, bet pagimdžiusi tai pamiršta. Tačiau mano sielą sužeidė kūdikio netektis. Vietoj džiaugsmo aplankė kančia. Tai buvo netikėtas kirtis mūsų šeimai. Tačiau ir ta situacija brandino tikėjimą, parodė, kad kančia neaplenkia krikščionių. Kaip auksas gryninamas ugnyje, taip išgyvenant kančią taurinama siela, brandinami santykiai. Leisdamas tuomet man liūdėti, Aidas parodė didelį kantrumą ir supratimą. Liūdesio dieną pradedi suprasti išminties knygas Biblijoje, liūdesio prasmę. Ši situacija parodė, kad ir tėvo, ir motinos viltis šeimoje yra ne vaikai, bet Dievas, nes vaikai anksčiau ar vėliau palieka tėvų namus.

Kita krizė ištiko mūsų šeimą, kai mūsų dukros paauglystės krizė sutapo su Aido viduramžio krize – du  šeimos nariai ieškojo savo tapatybės. Tuo metu šeimoje buvo labai nestabilu, atrodė, kad kas man pakirto abu sparnus. Teko mokytis, kaip elgtis, kai kitą ištinka krizė, kaip ne moralizuoti, bet atrasti meilės kelią. Tuomet maldoje atsirėmiau į Viešpatį. Labiausiai troškau ne pasmerkti, bet suprasti.

Aidas: Kaip jau supratote, gyvenime buvo daug krizių. Kitaip tariant, mes einame iš pergalės į pergalę, tik eidami nuo vienos pergalės iki kitos turime įveikti kokią nors krizę. Gimstantis kūdikis rėkia, nes jis patiria didžiulę krizę: motinos įsčiose jam buvo saugu, šilta ir jauku, o dabar jis atsidūrė beribiame pasaulyje. Jis to nenori, todėl šaukia, ir jo šauksmas jam gyvybiškai reikalingas – išsiplečia plaučiai, jis giliai įkvepia ir pradeda gyventi naują gyvenimą kitoje erdvėje. Kiekviena krizė užgrūdina ir sustiprina.

Sakoma, kad vaikai yra tėvų mokytojai. Dangus jus palaimino ir jūs keturiskart tapote tėvais. Ko išmokote iš visų savo vaikų?

Anželika: Vaikai iš tiesų yra mūsų mokytojai. Jie – Dievo įrankiai, padedantys mums bręsti. Tėvais negimstama, tėvais tampama – auginant vaikus, prisiimant įvairias naštas bei atsakomybes šeimoje. Manau, kad kiekvienas vaikas pakeičia tėvų gyvenimą. Esu dėkinga kiekvienam iš savo vaikų.

Vyriausioji – mūsų dukra Akvilė. Šis vardas reiškia „ereliška“. Ir išties ji tokia nuo pat gimimo – tarsi išskleidusi sparnus vis bėga, lekia, visuomet aktyvi. Per ją Viešpats plėtė ir tebeplečia mano širdį. Ji augo greičiau, nei brendo ir plėtėsi mano, kaip motinos, širdis. Akvilė be galo veržli, smalsi, trokštanti save atrasti ir išreikšti. Nebespėdavau jos apglėbti, o motinos širdis nori suprasti ir palaikyti, padrąsinti: „Eik pirmyn! Suprantu, kas su tavimi vyksta.“ Man, jaunai mamai, būdavo sunku suprasti, kas vyksta. Taip norėdavau ją apglėbti ir laikyti, bet negalėjau... Tik prašydavau: „Dieve, plėsk mano širdį.“ Akvilės dėka aš tapau tolerantiškesnė. Nuostabu, kad tokia „ereliškai“ nusiteikusi dukra yra šalia. Ji visada žingsniu priekyje. Puiku, kad vaikai aplenkia tėvus. Linkiu visiems vaikams aplenkti mus, tėvus, gerais darbais ir geromis savybėmis, kūrybingumu ir pasiekimais.

Antrasis mūsų vaikas – Abraomas. Per jį ir jo netektį įgijau išminties, jis pagilino mūsų tikėjimą.

Saliamonas – paguodos sūnus. Vardas Saliamonas reiškia „ramybės sūnus“. Jo atsiradimas guodė mus po Abraomo netekties. Pažadą gavome per Šventajame Rašte užrašytą Dovydo gyvenimo istoriją. Kol sūnaus gyvybė ruseno, Dovydas kovojo pasninkaudamas ir melsdamasis, bet sūnui mirus jis nusipurtė dulkes ir nuėjo valgyti. Aidas dalinosi, kad jis taip pat po sūnaus Abraomo mirties „nusipurtė dulkes“ ir ėmė mane guosti. Kai Dovydui mirė septynių dienų sūnus, Dievas jį aplankė: Dovydas ir Batšeba gavo pažadą, kad jiems gims sūnus, kurio vardas bus Saliamonas. Po Abraomo laidotuvių, kai mes gedėjome, vienas pastorius, mūsų draugas, parašė mums laišką, kuriame papasakojo šią Biblijos istoriją. Jis skaitė ryte Dievo žodį, ir Dievas prabilo jam per šį skaitinį, kuriuo jis pasidalino ir su mumis. Mes šiuo žodžiu patikėjome – nusprendėme, kad jei gims sūnus, pavadinsime jį Saliamonu. Taigi su Saliamonu atėjo didelė paguoda.

Aronas – mūsų brandos sūnus. Mes juokaujame, kad jis įsiveržė į mūsų gyvenimą iš dangaus visai netikėtai – neatsiklausęs, neprašytas. Aronas džiaugsmingai įsiveržė kaip gyvybingas šaltinėlis, ir mes labai tuo džiaugiamės. Jam viskas dar priešakyje.

Taigi mes turime jaunystės ir brandos vaikų. Galvoju, kad ir bažnyčia yra šeima, ir čia vyksta panašūs procesai: dvasiniai vaikai gimė tiek vos susikūrus bažnyčiai, bet jie gimsta ir sulaukus dvasinės brandos. Bažnyčioje dvasiniai vaikai turi gimti nuolatos.

Aidas: Akvilė – pirmasis vaikas. Aš idealizavau tėvystę ir vaikų auginimą. Visa tai įsivaizdavau vienaip, bet Akvilė dažnai pasielgdavo kitaip. Jos paauglystės metu viskas vyko kitaip, nei aš tikėjausi. Mane tai sukrėtė, bet Dievas mokė suprasti savo vaikus, kitokius žmones. Supratau, kad vertinant žmogų, jo gyvenimą svarbu neskubėti. Kol žmogus gyvas, jo gyvenime daug kas gali keistis, tad negalime teisti, smerkti, „dėti taško“. Todėl šiandien, žvelgdamas į kiekvieną žmogų aš stengiuosi jo nepervertinti ir nenuvertinti.

Mūsų santuokos jubiliejaus proga Akvilė padovanojo mums kelionę į Daniją (šiuo metu ji baigia bakalauro studijas Kopenhagoje). Labai džiaugiamės, kad ji tokia aktyvi, savarankiška ir kūrybinga, ji – nuostabi Dievo dovana mums.

Saliamonas – paguoda ir stiprybė. Auga rimtas vyras.

Aronas, kaip ir minėjo Anželika, netikėtai į mūsų gyvenimą įsiveržęs sūnus.

Gyvenimas tęsiasi ir mes nenorime dėti jokių taškų, geriausiu atveju galime dėti tik kablelius.

Anželika, kokios Aido savybės papildo, praturtina tave?

Anželika: Labiausiai vertinu Aido atvirumą, kuris siejasi su giliu dievotumu. Jis sako: „Kam aš slėpsiu ką nuo tavęs, jeigu nuo Dievo vis tiek negaliu nuslėpti?“ Aidas puoselėja atvirumą ir šeimoje. Mes niekada neturėjome „nekalbadienių“, nebuvo net valandos, kad dėl ko nesutarę nesikalbėtume. Mes linkę aiškintis, pasisakyti, kaip jaučiamės, ką išgyvename. Tai į mūsų šeimą atėjo per Aidą. Aš labiau linkusi užsidaryti, apmąstyti, nes esu introvertė, o Aidas yra ekstravertas. Jis padeda ir man būti atviresnei. Jei šiandien būčiau viena, tikrai būčiau visai kitokia.

Aidai, kokios Anželikos savybės praturtina ir papildo tave?

Aidas: Anželika – rimta, išmintinga, susilaikanti, susivaldanti. Visu tuo ji mane ir praturtina.

Vienu sakiniu apibūdinkite, kas jums yra šeima.

Aidas: Šeima – meilės, draugystės ir abipusio supratingumo lopšys.

Anželika: Man šeima – charakterio kalvė kiekvienam šeimos nariui, saugi prieplauka, kur esi priimtinas toks, koks esi, ir intymios meilės bei vaisingumo sodas.

Dėkojame už nuoširdų ir atvirą pokalbį.

Kalbino Rūta ir Gintautas Tumuliai

Bendrinti: