Tarp mūsų, vyrų... (I)

Mes gundomi skirtingai. Tik Dievas žino apie tai. Dvidešimtmetis gundomas įvaizdžiu, trisdešimtmetis – pripažinimu, keturiasdešimtmetis – pinigais, penkiasdešimtmetis – valdžia.

Šiandien su jumis noriu pamąstyti apie 101 psalmę. Joje yra tokie žodžiai: Vaikščiosiu su tobula širdimi savo namuose. Kur sudėtingiausia būti krikščioniu? Ne bažnyčioje. Ten tai lengviausia. Mes ateiname visi kartu, giedame, meldžiamės vienas už kitą. Sekmadienis nuostabi diena, kad būtume sustiprinti ir palaiminti. Tačiau žinote, kur prasideda sunkumai? Jie prasideda ten, kur gyvename.

Aš gimiau pastoriaus namuose. Mano tėvas buvo puikus pamokslininkas ir pastorius, Dievo žmogus. Tačiau kai aš buvau mažas berniukas, tėvą mačiau ne kaip pastorių, o kaip savo tėvą, savo mamos vyrą. Kartais, kai mano mama priversdavo jį prarasti savitvardą, jo balsas tapdavo garsesnis. Kaip mažas berniukas aš galvojau: tai įdomu!

Vėliau aš pats dešimt metų tarnavau pastoriumi. Tačiau namuose taip nesu švenčiausias žmogus. Kartais žmona ką nors pasako arba padaro, kas mane priverčia prarasti savitvardą. Ir mano vaikai tai mato.

Kur, kokioje vietoje sunkiausia būti teisiam ir vaikščioti be ydos prieš Dievą? Savo pačių namuose. Aš turiu du sūnus ir dukterį. Su sūnumis puikūs santykiai. Vienam 23 metai, kitam – 21. Jie geri krikščionys, dvasiškai subrendę. Dvasinis mūsų bendravimas yra aukšto lygio. Dukrai dabar 17 metų. Ji protinga, bet turi mano charakterį, o tai reiškia, kad mano charakteris konfliktuoja su moteriška mano charakterio versija.

Aš labai emocionalus. Bet moterys dar emocionalesnės. Savo dukrą vadinu „dramų karaliene“ arba „artiste“. Kai mudu nesutariame, ji nenustoja manęs gerbti kaip tėvo, bet ir nenusileidžia. Aš taip pat nenoriu nusileisti. Mūsų balsai vis garsėja ir garsėja. Žmona sako: „Nurimkite, nurimkite...“. Ir tai juokinga stebint iš šalies, bet po pusvalandžio jaučiu, kad mano dvasioje ne viskas gerai. Viešpats sako: „Parodei blogą pavyzdį. Eik ir su ja susitaikyk. Pataisyk santykius“. Tačiau aš nenoriu to daryti. Aš – tėvas. Aš – vyras. Aš – teisus. Tačiau kodėl visgi mano sieloje nemalonus jausmas? Ar jums būna toks jausmas jūsų žmonos ar vaikų atžvilgiu?

Viešpats sako: „Nusižemink“. Amerikietis, rusas, ukrainietis ar kinas – visur visų vyrų vienoda problema. Mūsų vyriškas išdidumas mums sako: „O, aš turiu nusižeminti? Tada jie pradės ant manęs lipti“.

Taigi, mes nesižeminame. Mes galvojame, kad jei nusižeminsime, mūsų vaikai mūsų nebegerbs. Visgi teisingas yra priešingas požiūris. Kai jūs nusižeminate, jūs nusileidžiate prie kito žmogaus, su kuriuo konfliktuojate, širdies. Ir konfliktas griūva... Aš nesakau, kad turite sutikti su tuo, kam nepritariate. Svarbu ne tai, ar jūs sutinkate, tačiau svarbu išlaikyti krikščioniškus santykius ir nebūti išdidiems. Jeigu nebūsite išdidūs, Šventoji Dvasia galės veikti jūsų vaikų gyvenime ir išmokys juos to, ko jūs negalite išmokyti.

Kiek kartų apie savo vaikus sakome: „Pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina“. Tai tiesa. Aš žinau, kad esu teisus, tačiau kodėl vaikai manęs neklauso? Todėl, kad mūsų išdidumas juos moko būti tokius pat išdidžius. Nusižemink, ir Šventoji Dvasia darbuosis per tave ir pradės keisti aplinkybes. Nedemonstruokite savo „vyriško autoriteto“. Nekedinkime kaip gaidžiai savo plunksnų.

Taigi, aš priėjau prie savo dukros ir pasakiau: „Larisa, aš praradau savitvardą. Atleisk man. Bet aš vis tiek manau, kad tavo nuomonė yra tavo, o aš pasilieku prie saviškės, tačiau tai padariau neteisingai. Atleisk savo tėčiui. Tėtis tave myli“. Ji apkabino mane ir pasakė: „Tėti, aš tave myliu“. Ir ji man parašė man tokį laišką: „Tu taip panašus į Jėzų, kai ateini ir prašai mano atleidimo“. Tai atrodo juokinga, nes ji žino, kad aš praradau savitvardą. Tačiau ji toliau mane gerbia, nes paprašiau jos atleidimo. Dabar ji gerbia mane labiau.

Toliau panagrinėkime septynias pareigas, kurias vyras turi prisiimti. Reikia pasirinkti: aš elgsiuosi taip, arba nesielgsiu.

Vaikščiosiu su tobula širdimi savo namuose (Ps 101, 2). Mes esame pavyzdys. Vaikai mus mėgdžioja. Kaip sakoma, „obuolys nuo obels netoli rieda“. Ar tai tiesa? Jie bus į mus panašūs ir gerais, ir blogais dalykais. Žmogui būdinga stebėti kitus ir elgtis, kaip jie.

Moterys turi didelę įtaką mūsų šeimoms. Bet žinote, kas įvyko vakarietiškoje kultūroje? Mes, tėvai, atsisakėme atsakomybės mokyti savo vaikus Biblijos, bet užkrovėme tai žmonoms. Mes uždirbame pinigus, parnešame namo ir sakome savo žmonoms: „O tu mokyk vaikus“. Tačiau viskas turi būti savo vietoje. Senajame Testamente žmonos nemokino berniukų. Tai buvo tėvo užduotis. Biblija sako: „Tėvai, paimkite savo sūnus. Ir kai vaikščiosite su jais, sėdėsite su jais, kai gulsitės miegoti, mokykite juos mano įstatymų“.

Savo savastį berniukas gauna iš tėvo, jis priima vyro įvaizdį. Jeigu tėvas elgiasi neteisingai, berniukas seks jo pavyzdžiu. Aš buvau labai palaimintas, nes mano tėvas gyveno su Viešpačiu. Ir nuo pat savo vaikystės aš matydavau jį besimeldžiantį. Jis su manimi meldėsi kiekvieną rytą, nuo pirmos klasės iki paskutinės. Mano tėvas buvo žemo ūgio, ir kai aš jau baigiau mokyklą, jis žvelgdavo į mane iš apačios ir sakydavo: „Pasimelskime“. Ir mes meldėmės. Mokydamasis vyresnėse klasėse niekada nevartojau narkotikų, niekada nesusitepiau seksualinėmis nuodėmėmis, amoralumu, niekada nedariau didelių nuodėmių, nes tėvas rodė man tokį pavyzdį. Aš grįždavau po pamokų namo, užeidavau į miegamąjį ir matydavau, kad tėvas klūpi ir meldžiasi už šeimą, už bažnyčią. Aš jausdavau Dievo buvimą toje vietoje!

Svarbu aprūpinti savo vaikus, kad jie turėtų maisto, juos rengti, paruošti jiems patalą, kur jie miegos, – tai mūsų pareiga. Tačiau yra didesnė atsakomybė – išmokyti juos Dievo kelių. Jeigu tu tėvas, privalai melstis su savo vaikais. Aš meldžiausi kiekvieną dieną, kai jie ėjo į mokyklą. Jeigu išeinate į darbą dar prieš tai, kai vaikai atsikelia, melskitės su jais vakare. Vaikai seks jūsų pavyzdžiu. Gerai, kai mama meldžiasi, tačiau kai meldžiasi tėvas, tame yra jėga. Biblija sako, kad jūs, tėvai, esate kunigai.

Prisipažinsiu, daugybę kartų aš norėjau pasiduoti tinguliui. Tada mano žmona prieidavo prie manęs ir sakydavo: „Džordžai, vaikai eina miegoti. Ar tu su jais meldeisi?“ „Šiandien aš nenoriu melstis, pasimelsk tu su jais“, – atsakydavau aš. O žmona man prieštaraudavo: „Tu tik pamokslauji...“ „Gerai gerai, einu“, – tuoj pat sutikdavau aš. Pasakysiu tiesą, daugybę kartų aš neturėjau nuotaikos melstis su vaikais. Tačiau kai žmona taip kalbėdavo, man pasidarydavo gėda, ir aš sakydavau: „Gerai gerai, mieloji, einu.“

Kai meldžiatės su savo vaikais, tegul malda nebūna per ilga ir nuobodi. Tegul ji būna trumpa, turininga, įdomi. Skaitykite kelias eilutes, melskitės, tačiau darykite tai nuolat. Mano vaikai niekada nesiskundė: „Tėti, mes per ilgai meldžiamės.“ Jie niekada manęs neklausė, ar reikia melstis. Tai tapo mūsų šeimos gyvenimo dalimi. Todėl būkite pastovūs, gyvenkite savo namuose su malda, su Dievo žodžiu kartu su savo žmona ir vaikais. Darykite tai.

Į tai, kas nedora, aš nežiūrėsiu (Ps 101, 3). Ar žinote, apie ką šioje eilutėje kalba psalmininkas? Jis kalba apie pagundymą, kuris ateina per akis. Tai gali būti pagundymas žiūrėti į nuogą, be drabužių esančią moterį. Būkime sąžiningi ir atviri. Jėzus tai sakė ne moterims – jos negundomos akimis, kaip vyrai. Bet kai vyras mato gundančią moterį, jis mąsto, kaip praleistų su ja laiką. Jis „persuka“ tai savo mintyse. Biblijoje sakoma: „Nesvetimauk“. Fariziejai sakydavo, kad kol tu su ja nepermiegojai, tu nesvetimavai. Tačiau Jėzus sakė, kad jeigu jūs pažiūrėsite į moterį su gašlumu (arba su geiduliu) savo širdyje, jūs svetimausite (pgl. Mt 5, 27-28).

Taigi, jis kalbėjo apie akis ir protą. Kodėl Dievas šėtonui apie Jobą pasakė: Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Jis vengia pikto, yra teisus. Šis šventas žmogus sako: ... pasižadėjau niekada geisdamas nežiūrėti į mergaitę (Job 31, 1). Paklausykite! Jobas buvo gundomas į moteris žiūrėti geisdamas. Tačiau jis pasakoja, kaip pasielgė tai supratęs: „Darau tai, ko neturėčiau. Kaip man dabar elgtis?“ Žiūrėkite į ką nors kita. Kažkas paklausė: „Ar žalinga žiūrėti? Pirmą kartą ne. Penktą – tai jau nuodėmė“. Vadinasi, galima skaičiuoti? Jeigu skaičiuojate, jumyse jau yra ši problema. Bilis Gremas sakė: „Jūs negalite uždrausti paukšteliui nutūpti jums ant galvos, tačiau galite jam neleisti ant savo galvos susukti lizdo“.

Akimis gundomas kiekviena, netgi pagyvenę vyrai. Kartą bažnyčioje sėdėjau pirmoje eilėje ir pamačiau vieną senuką. Šlovinimo metu jauna mergina lipo choro laiptais. Šis senas žmogus taip į ją įsižiūrėjo, kad pasisuko 180 laipsnių. Visi jau atsisėdo, o jis vis gręžiojosi ir gręžiojosi į merginą. Jo dukterėčia jam pasakė: „Dėde, sėskis“. Ji paėmė jį už rankos ir truktelėjo link kėdės. Man jo buvo labai gaila tikriausiai todėl, kad taip žiūrėti į moterį – didelė gėda...

Prašau suprasti mane teisingai: tai atsitinka visiems. Todėl turime save pagauti, sau pasakyti: „Žiūrėk jai į akis arba pažiūrėk į šalį“. Todėl ir sakoma: „Į tai, kas nedora, aš nežiūrėsiu“. Jobas toliau sako: ..tai ugnis, naikinanti viską, kuri išrautų visas mano gėrybes (Job 31, 12). Kas vyksta, kai Dievo tarnas įpuola į seksualinę nuodėmę arba amoralumą? Tai viską sudegina. Žmonės neprisimena jo gerų darbų, tačiau kalba: „Kaip jis galėjo eiti su šia paleistuve?“ Tai ugnis. Tarp kitko, ugnis niekada nesako: „Gana“.

Taip atsitinka ir su pornografija. „Aš tik šiek tiek pažiūrėsiu, na, dar šiek tiek“, – galvoja vyras. Tačiau jau negali sustoti...

Dabar apie kompiuterį. Tėvai, noriu pasakyti jums. Jeigu savo vaikams perkate kompiuterį mokyklinėms užduotims atlikti, nepalikite jo vaiko miegamajame už uždarų durų. Statykite jį darbo kabinete arba prieškambaryje, kad matytų visi. Tai jiems padės. Vaikai ištisas valandas sėdi prie kompiuterio, žiūrėdami bjauriausią pornografiją. Berniukai tai daro dažniau, negu mergaitės. Ir tai problema. Kuo daugiau jie žiūri, tuo daugiau nori.

Noriu pasakyti ir apie televizorių. Jeigu turite kabelinę televiziją, jeigu turite „lėkštę“, paaugliai žiūrės viską. Jūs turite jaustis atsakingi prieš vaikus, nes kai jūsų nebus namie arba kai jūs miegosite, jie susiras tai, kas jiems įdomu. Į tai, kas nedora, aš nežiūrėsiu. Ši kova tęsiasi visą gyvenimą. Nuolat patirsite pagundymus nuodėmiauti akimis, mintimis, kūnu. Mes turime už tai prieš Dievą atgailauti. Ir padėti vienas kitam.

Dabar praktiškai. Jeigu kompiuteris namuose kelia problemų jums ir jūsų berniukui, yra viena gera programa, kuri vadinasi „Auklė internete“. Ji apsaugo kompiuterį, kad į jį negalėtų patekti jokia bjaurastis. Įdiekite šią programą savo kompiuteryje ir turėsite nors kokią apsaugą.

Kažkas pasakė, kad visi vyrai vienodi. Netgi patiems švenčiausiems, mylintiems Dievą reikalinga apsauga. Mes turime padėti vienas kitam. Tarnavime turiu labai artimą draugą. Kai mums buvo po trisdešimt, mes atsiskaitydavome vienas kitam. Aš jį klausdavau: „Ar žiūrėjai ką nors bloga?“ Jis sako: „Taip, šią savaitę“. Aš taip pat jam išpažindavau. Gėda dėl to prisipažinti. Bet mes padėdavome vienas kitam. Susiraskite gerą žmogų ir pasistenkite išpažinti vienas kitam savo nuodėmes.

Taip pat norisi pakalbėti apie narkotikus, kurie platinami mokyklose. Aš pasakysiu tai, kas jus sukrės – šiandien Amerikoje yra bažnyčių, į kurias ateina vyrukai su pilnomis narkotikų kišenėmis. Jie ieško tų vaikų, kurie netarnauja Dievui, ir siūlo: „Ar nori pabandyti?..“ Jie parduoda narkotikus bažnyčios teritorijoje. Deja, tai tiesa. Net kai kurių bažnyčių balkonuose parduoda šį nuodą, nes mes gyvename nuodėmingame pasaulyje. Ir mes negalime sustabdyti amoralių santykių, negalime uždrausti kompiuterio, televizijos, negalime priversti parodyti kišenių turinį. Taigi, ką daryti? MELSKITĖS UŽ SAVO VAIKUS. Laikykite ranką ant dvasinio jų pulso. Kada vaikai labai maži, lengviau juos stebėti, tačiau kai jiems 12–14 metų, jūs negalėsite būti su jais visą laiką. Jie mokykloje, kur nors dirba, mato kitus berniukus ir mergaites, kurie kartu su jais važiuoja viešuoju transportu. Jūs negalite būti su jais visur ir visada. Ką gi jums daryti? Melskitės: „Viešpatie, aplankyk mano sūnų, mano dukrą“.

Jums reikia žinoti, kuo gyvena jūsų vaikai. Jeigu jie pradės vartoti narkotikus, jūs pastebėsite požymius, kurie jums pasufleruos, kad ne viskas gerai. Jų dvasingumas iškart sumenks, jie ginčysis su jumis dėl bažnyčios lankymo. Pasižiūrėkite jiems į akis. Daugumas narkotikų daro įtaką vyzdžiams. Jeigu vyzdys labai išsiplėtęs, tai negerai. Jeigu vaikai grįžta per daug vėlai, jie nenorės žiūrėti jums į akis. Biblija sako: „...linkiu, kad būtumėte išmintingi gėriui ir neišmanūs blogiui“ (Rom 16, 19).

Kaip manote, kodėl Dievas Adomui ir Ievai pasakė, kad jie negali valgyti gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisiaus? Jis nenorėjo, kad jie tai patirtų. Nes pabandę blogio, jie tapo priklausomi. Nesvarbu, kas tai: narkotikai, alkoholis, girtuokliavimas, amoralumas, azartiniai lošimai. Azartiniai lošimai – tai irgi priklausomybė. Kai žmonės priklausomi, jie negali nelošti. Tai juos traukia. Tai – nuodėmė. Mes žiūrime į nuodėmės objektą – kortas. Tačiau paprasta korta nėra nuodėmė. Tavo širdis paskendusi nuodėmėje. Kai kas nors ima trokšti lošti iš pinigų, jie pralošia tūkstančius tūkstančių. Žmonos apie tai nežino. Kai kurie vyrai nakvoja bažnyčioje, nes pralošė visus pinigus. Dievas nori, kad jūs atgailautumėte. Neatstumkite Žodžio, kitaip ši azartiškumo nuodėmė taps tinklu. Kai mes kartojame tą pačią nuodėmę, gyvename su ja, ji tampa mūsų širdies dalimi. Todėl mes vėl ir vėl tai darome, ir tai yra priklausomybė.

Bus daugiau

http://bogoblog.ru/tag/george-davidiuk/

Bendrinti: