„Tobulinkis, mokykis ir atsidėk Dievo tarnystei...“

Jūs su šeima išvykote iš Vilniaus gyventi į Šiaurės Lietuvos miestelį Uteną. Dariau, gal gali papasakoti, kodėl taip nusprendėte? Kaip tapai Utenos evangelinės bažnyčios pastoriumi?

Kai mes su Ina susituokėme, kurį laiką gyvenome Vilniaus rajone, Skaidiškėse. Aš dirbau Žemėtvarkos institute, buvau matininkas. Mano kadastrinė vietovė buvo Ignalinos rajone – Dūkšte. Ten važiuodavau žemės matuoti. Apie 1998–1999 metus taip susipažinau su Dūkšte gyvenančiais tikinčiaisiais – Valdu ir Dalia Macijauskais. Dūminėje pirtelėje mes drauge melsdavome prabudimo. Taip gimė troškimas išvažiuoti gyventi į Dūkštą. Kalbinau Iną, bet ji, gimusi ir augusi Vilniuje, niekur važiuoti iš Vilniaus nenorėjo. Tad tą klausimą atidėjome. Tačiau po kurio laiko Dievas jai prakalbo: „Aš dėl tavęs Dangų palikau, o tu dėl manęs negali palikti Vilniaus?“ Tuomet ji sutiko išvažiuoti. Dūkšte mes gyvenome 1,5 metų. Vėliau supratome, kad laikas keltis į Uteną. Kaip Gideonas tiesdavo vilnas, taip aš irgi klausiau, ar tikrai mums vykti į Uteną, o gal grįžti į Vilnių ar vykti dar kur? Mes supratome, kad visgi turime važiuoti į Uteną. Taip joje ir atsidūrėme.

Į Uteną atvažiavome kaip vaikų tarnautojai. Baigę Tarnystės mokyklą su Ina nusprendėme važiuoti ten, kur bus poreikis. Sužinojome, kad Utenoje reikalingi vaikų tarnautojai, tad reaguodami į tą poreikį ir atvažiavome čia.

Kaip jums sekėsi?

Buvo kiek netikėta, kad vietinė bendruomenė mus labai šiltai priėmė. Vienos sesės brolis išnuomojo mums trijų kambarių butą (nes buvome jau šeima su vaikais), bažnyčios žmonės padėjo sunešti daiktus į ketvirtą aukštą, sutvarkyti namus...

Kiek pamenu, atvažiavome į Uteną 2001 metų sausio mėnesį, o balandžio mėnesį mane jau paskyrė Utenos bažnyčios vyresniuoju. Anksčiau buvusi vyresnioji tuo metu laukėsi vaikelio, tad tarnystę paliko. Mano paskyrimas vyresniuoju buvo netikėtas ir neplanuotas...

Kaip sekėsi ši netikėta tarnystė?

Jautėme tikrai didelę Dievo malonę ir pagalbą. Atrodo, nei ganymo patirties neturėjau, nei didelio teologinio išprusimo... Buvo tik didelė meilė Kristui, pasišventimas ir meilė žmonėms. Tai ir padėjo bendrauti, tarnauti...

Kokio dydžio bendruomenė tuo metu buvo Utenoje?

Panašiai kaip ir dabar – apie 20 žmonių.

Mažo miestelio bažnyčia turbūt skiriasi nuo didesnės bažnyčios, tiesa? Kas jai buvo būdinga, kai jūs įsiliejote, ir kokia ji yra šiandien?

Šioje bendruomenėje mes jau 17 metų. Susirinkimai tuo metu vyko ne tik sekmadieniais, bet ir trečiadieniais, dar būdavo ir namų grupelė. Dabar tokių bažnytinių tarnavimų yra perpus mažiau. Žmonės draugiški, mėgdavo švęsti – švęsdavome gimtadienius, galėdavome šokti, bendrauti per naktį... Sakyčiau, kad buvo šokanti, švenčianti bendruomenė.

Dabar bendruomenė pasikeitusi. Bažnyčios sudėtis pasikeitė apie 70 proc.: kelios šeimos emigravo į užsienį, prisijungė kiti žmonės. Visi subrendome...

Jūsų pačių šeima didelė – auginate 5 vaikus. Kaip jūs mažame miestelyje išgyvenate? Dariau, papasakok apie jūsų kasdienybę.

Pragyvenimo klausimas buvo labai svarbus nuo pat atvažiavimo. Kadangi turime daug vaikų, tad ir poreikiai nemaži. Kai tik atvažiavome, baigėsi Inos motinystės atostogos, tad ji dirbo „Sodroje“. Aš turiu ir žemėtvarkininko, ir miškininko kvalifikaciją. Ketinau dirbti miškininku, bet gavau žodį iš Laiško Timotiejui: „Visiškai atsidėk šitam darbui. Tobulinkis, mokykis ir atsidėk Dievo tarnystei.“ Mes su Ina pakalbėjome ir sutarėme, kad aš atsiduodu bažnyčios darbui, o ji dirbs – kaip nors išgyvensime. Ir kiek čia gyvenu, kitos pastovios darbo vietos, be bažnyčios, neturėjau, bet praktiškai tai vienur, tai kitur šiek tiek padirbu. Visą šį laiką esu ieškojimuose. Tai mane vargina, emociškai ir dvasiškai išbalansuoja... Nes visgi finansinė atsakomybė už šeimą guli ant vyro pečių.

Tiesa, per tuos metus kolegijoje įgijau socialinio pedagogo specialybę ir keletą metų dirbau vaikų globos namuose. Kai juos uždarė, aš vėl likau be darbo... Dabar ne tik tarnauju kaip pastorius, bet dar šiek tiek uždarbiauju. Ši pusė yra sunki.

Turbūt mažame miestelyje sunkiau rasti darbą. Be to, turbūt nelengva išgyventi ir pačiai evangelinei bažnyčiai mažame miestelyje...

Žinoma, klimatas mažuose miesteliuose kitoks... Nors Utena – ne kaimas, bet ir ne didelis miestas. Per 10–15 minučių gali pasiekti bet kurią miesto vietą.

Kalbant apie evangelinės bažnyčios išgyvenimą, manau, visuose miesteliuose tokioms bažnyčioms buvo klijuojamos sektos etiketė, bet dabar mieste mus jau priima, žino, kad mes esame, pripažįsta. Palaikome draugiškus ryšius su baptistų bendruomene, nors ji ir labai konservatyvi. Gyvename katalikiškame krašte, tad palaikome ryšius ir su katalikais. Pavyzdžiui, dabar mūsų susirinkimai vyksta Parapijos namuose. Klebonas iki rudens leido mums rengti susirinkimus jų Parapijos namuose. Stengiamės bendrauti, būti atviri.

Patys turite nemažai vaikų, bet padedate ir kitiems. Ką galėtum papasakoti apie socialinę veiklą.

Mes globojome vieną mergaitę iš Didžiasalio vaikų globos namų, su kuria susipažinome dar Dūkšte. Ji kurį laiką augo pas mus, paskui išvažiavo į Vilnių, bet dabar sugrįžo į Uteną, čia sukūrė šeimą. Ji gerbia mus kaip tėvus, palaikome draugiškus ryšius.

Kai dirbau vaikų globos namuose, buvome laikinai globai paėmę dar vieną mergaitę – galvojome net šeimyną steigti, bet deja, trūksta gyvenamojo ploto... Mes su Ina baigėme įvaikinimo kursus, globojome tą mergaitę iki įvaikinimo. Džiaugiamės, kad ją ir dar dvi jos seseris įsivaikino šeima iš Naujosios Zelandijos.

Šiuo metu mes su Ina lankome Šeimos saviugdos centre vykdomą programą „Bendrakeleiviai“ – mokomės padėti žmonėms, kurie išgyvena skyrybų krizę. Tie žmonės patiria labai stiprius jausmus: kaltę, neapykantą, gėdą... Jie patyrę daug neigiamų išgyvenimų, sudužę... Taip mes įeiname į tokių žmonių ratą. Bandome mokytis įsiklausyti, išgirsti žmogų, būti kartu – tai labai svarbu. Ši patirtis reikalinga ir bendruomenei, ir apskritai visai mūsų visuomenei.

Norime baigti minėtus kursus ir patys burti savipagalbos grupes skyrybas patyrusiems žmonėms. O Ina pildo savo svajonę – gilinasi į nėštumo, žindymo klausimus, dulos tarnystę. Ji nori patarnauti besilaukiančioms moterims ar ką tik vaikelio susilaukusioms mamytėms. Jai tai įdomu, turi bendraminčių, tad ir Utenoje organizuoja įvairius mokymus, susitikimus.

Jau kurį laiką svajoju apie šeimos centrą, nes tokio Utenoje nėra. Anksčiau rengdavome renginius šeimoms – organizavome vaizdo kursus „Per juokus į geresnę santuoką“ ir kt. Poreikis tikrai yra.

Papasakok apie savo šeimą. 5 vaikai, vienas jau didelis, mokosi, o kaip kiti vaikučiai?

Taip, vyriausias sūnus šįmet baigs KTU gimnaziją, norėtų studijuoti Anglijoje. Kiti du mokosi gimnazijoje, jaunesnė dukra penktokė, o sūnus rudenį eis į pirmą klasę. Mes visi jau mobilūs ir savarankiški. Iššūkis – bendrauti, išgirsti vaikus, parodyti meilę... Visi labai skirtingi. Vienam dar pasakos reikia, o kitas jau nori automobilio.

Dariau, kaip žiūri į ateitį? Kokie jūsų šeimos, bendruomenės ateities planai?

Pernai įkūrėme VšĮ „Santarvės namai“. Norime, kad tai būtų šeimos centras: čia būtų teikiama pagalba besilaukiančioms ir vaikučių susilaukusioms moterims, dienos centras, pagalba šeimoms, išgyvenančioms krizes – norisi būti bendrakeleiviu tokiems žmonėms, padėti gydyti jų širdies žaizdas...

Pats esu pasirinkimų kelyje. Šiuo metu viską iš naujo vertinu, keliu giluminius klausimus: kam aš esu pašauktas? Kiek svarbi ištikimybė Viešpačiui? Kiek aš pats pasiruošęs aukotis? Viešpats parodė man savo meilę, kiek aš pasiruošęs aukotis dėl Jo?

Žmona tave palaiko, kartais išleidžia pabūti vienam su Viešpačiui?

Taip, mano žmona Ina tikrai yra didžioji mano palaikytoja. Ji mano nuodėmklausė ir palaikytoja. Stengiamės vienas kitą išklausyti, pastiprinti. Svarbu atliepti vienam kito dvasinius poreikius.

                                                           ***

Ina, esi baigusi medicinos studijas, auginate 5 vaikus. Vaikai jau paaugo. Papasakok, ką šiuo metu veiki. 

Man labai gaila, kad vaikai jau paaugo, nes vis mažiau laiko praleidžiu su jais. Mieliausias laikas mano gyvenime buvo tuomet, kai buvau vaikų priežiūros atostogose.  Daugiau dėmesio skirdavau namams, buičiai, šeimai. Dabar visi nuolat bėgame: aš darbe, vaikai mokykloje, darželyje, treniruotėse, būreliuose... Kartais atrodo, kad iš mamos po truputį virstu „taksiste“ ir „sponsore“ (šypsosi). Dažniausi girdžiu prašymus: „Ar gali nuvežti į... ? Ar gali duot pinigų?..“

Kita vertus, daugiau laiko dabar turiu kitokioms veikloms. Kiek daugiau nei prieš metus pradėjau telefonu ir elektroniniu paštu konsultuoti mamas žindymo klausimais kaip mama-savanorė. Turiu tikslą gauti tarptautinį žindymo ir laktacijos konsultanto sertifikatą (IBCLC), o tam reikia daug ruoštis, nes laukia rimtas egzaminas, kuris dar ir nemažai kainuoja. Kitas mano siekinys – tapti dula, netrukus baigsiu dulų mokymus.

Dulos paslaugos Lietuvoje naujovė. Gal galėtum papasakoti, kas yra dula?

Kalbininkams žodis „dula“ nepriimtinas, nors man jis patinka visų pirma dėl savo kilmės. Tai graikiškas žodis, reiškiantis „moteris tarnaitė, vergė“. Žodžiu dulos mūsų Viešpats apibūdino save – kaip atėjusį patarnauti. Man žodis dula kalba apie tai, kad aš tarsi ištirpstu, pamirštu save ir esu šalia kitos moters, kad padėčiau, patarnaučiau jai. Lituanistai siūlo vartoti „gimdymo pagalbininkė“ arba „gimties sesuo“. Šis terminas irgi iškalbingas – tarsi jungiantis visų kartų moteris nuo Ievos laikų. Mes gimstame pačios, o vėliau gimdome pasauliui naują kartą. Ir šis ratas nesibaigia... Nuo seno moterys padėdavo viena kitai šio virsmo metu.

Taigi, kaip jau supratai, dulos padeda moterims pasiruošti gimdymui, padeda po gimdymo. Tai nėra medicininė pagalba. Matau čia daug sielovadinių elementų. Pirmųjų susitikimų metu gimties sesuo stengiasi išsiaiškinti, kaip moteris įsivaizduoja gimdymą, kas ją neramina ar baugina, gal pati arba savo giminėje turi ankstesnės neigiamos patirties. Tuomet stengiesi įkvėpti jai pasitikėjimo savimi ir Kūrėjo jai suteiktomis galiomis pagimdyti. Pasirengimo laikotarpiu dula suteikia žinių apie normalaus gimdymo eigą, pamoko būdų, kaip palengvinti skausmą, parodo, kaip gali padėti partneris (nebūtinai tai bus vyras, gal ją lydės mama, sesuo ar artima draugė). Taip pat papasakoja apie pogimdyvinį periodą, moters kūno atsistatymą, žindymą, kūdikio priežiūrą.

Jei šeima nori, dula lydi moterį į gimdymą ir būna kartu tiek, kiek reikia. Čia ji drąsina gimdyvę žodžiu ir žvilgsniu, liesdama ar masažuodama, jeigu reikia, paduoda vandens, nušluosto prakaitą – žodžiu, visaip saugo tą sakralią erdvę, kurioje vyksta Didysis Virsmas – gimimas. Kiekvieno kūdikio gimimas – tai Slėpinys ir šventė (šventumas, šventė, švęsti – turi tą pačią šaknį). Nė vienas žmogus, joks medicinos profesorius negali iš anksto pasakyti, kaip viskas vyks, koks žmogus gims į šį pasaulį. Už Gimties stebuklo stovi jėga, didesnė už žmogiškus supratimus – tai Kūrėjas. Todėl reikia tikėjimo, pasitikėjimo ir pasidavimo šiam procesui.

Ką konkrečiai darai kaip dula?

Aš, kaip dula, žengiu tik pirmuosius žingsnius. Šiuo metu esu bebaigianti teorinius mokymus ir rengiuosi praktikai. Tai reiškia, kad esu pasirengusi savo žinias ir pagalbą teikti nemokamai. Tik dalyvavusi mažiausiai dviejuose gimdymuose tapsiu sertifikuota dula.

Linkiu sėkmės jūsų šeimai ir Viešpaties suteiktų svajonių išsipildymo.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

Bendrinti: