Franklinas Grahamas: „Mūsų tikslas – parodyti Dievo meilę žmonėms“

Spalio 29-30 d. Vilniuje, „Siemens" arenoje, vyko „Vilties festivalis", kurį surengė Billy Grahamo evangelistinė asociacija (JAV) kartu su 247-is skirtingų Lietuvos denominacijų bendruomenėmis.

Savo krikščioniškaja patirtimi renginio metu dalijosi didžiausios pasaulyje humanitarinės organizacijos „Samariečio krepšys" vadovas Franklinas Grahamas - Billio Grahamo sūnus. Skaitytojams siūlome išskirtinį svečio interviu Bernardinai.lt.

Pasidalinkite asmenine tikėjimo kelionės patirtimi. Koks buvo svarbiausias Jūsų gyvenimo momentas?

Niekas negali už mus pasirinkti Dievo. Tai yra sprendimas, kurį turime padaryti patys. Aš buvau pakrikštytas dar visai mažas. Mūsų šeima buvo iš presbiterionų tradicijos, protėviai kilę iš Škotijos. Būdamas jaunas ėjau į bažnyčią, studijavau katekizmą ir panašius dalykus. Bet tėvai negalėjo pasirinkti Dievo už mane. Aišku, turėjau labai žinomą tėvą, bet jaunystėje to nejaučiau.

Stengiausi pripildyti gyvenimą dalykais, kurie turėjo padaryti mane laimingą: vakarėliais, merginomis. Maniau, kad taip gyvendamas tapsiu laimingas, bet visa tai nesuteikė pilnatvės. Buvau dvidešimt dvejų, kai savo kambaryje prie lovos suklupau ant kelių ir ištariau: „Dieve, nusidėjau Tau, sulaužiau Tavo įstatymus. Atleisk man. Tikiu, kad Jėzus Kristus yra tavo Sūnus, kuris numirė už mano nuodėmes. Aš noriu, kad Jis ateitų į mano širdį ir vadovautų mano gyvenimui."

Manau, kad tai ir buvo pats svarbiausias momentas mano gyvenime, kai Viešpats man atleido. Ne todėl, kad mano tėvas buvo garsus, ne todėl, jog aš geras žmogus, aš nesu geras - aš nusidėjėlis, bet todėl, kad priėmiau Dievo rūpestį per Jo sūnų Jėzų Kristų, Išganytoją, kuris pakeitė mano gyvenimą. Tebesu nusidėjėlis, bet man yra atleista dėl pasitikėjimo Kristumi.

Jūsų vadovaujama „Samariečio krepšio"  organizacija tapo didžiausiu visą pasaulį apimančiu humanitarinę pagalbą teikiančiu tinklu. Pasidalinkite savo patirtimi. Kokie reikšmingiausi projektai yra vykdomi?

Mes dirbame daugiau nei šimte pasaulio šalių. Pastaruosius dvejus metus dirbame Haityje, kur įvyko žemės drebėjimas. Ten vykdomas labai didelės apimties projektas. Dar viena vieta yra Afrikoje, Sudane. Vyksiu ten kitą savaitę. Ten turime ligonines, kurias per pilietinį karą septyniose vietose bombardavo Sudano vyriausybė.

Susitikau su prezidentu Omaru al-Bašyru ir paklausiau: „Gerbiamas prezidente, kodėl jūs bombarduojate mano ligonines? Prašau jūsų nustoti griauti mūsų ligonines." Jis paklausė: „Kodėl jūs padedate tik krikščionims?" Atsakiau, kad „mes lygiai taip pat padedame visiems žmonėms, tarp jų ir musulmonams, kurie ateina į mūsų ligoninę. Jie visi yra priimami. O kai jūs bombarduojate ligoninę, keliate grėsmę tiek musulmonams, tiek krikščionims." Tada jis paklausė, kodėl mes nepadedame musulmonams Šiaurės regione. Atsakiau, jog niekada nebuvome pakviesti, ir jeigu pakvies, atvyksime padėti. Taigi Sudanas yra vieta, kur dabar turime daug darbo ir Pietuose, ir Šiaurėje.

Šiuo metu krikščionys patiria musulmonų persekiojimus Šiaurės regione, turime melstis už Bažnyčią Sudane, nes ji kenčia. Bet mes dirbame ne tik Afrikoje. Turime daug veiklos ir Azijoje, Kinijoje.

Kad ir kur vykstame pagelbėti žmonėms, darome tai Jėzaus Kristaus vardu. Ne „Samariečio krepšio" vardu, bet Jėzaus Kristaus, kad Jis taptų žinomas ir Jo vardas būtų išaukštintas. Jėzus Biblijoje sako, kad „kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs" (Jn 12, 32). Norime, kad visi žmonės patrauktų paskui Kristų, kaip vienintelį savo Išganytoją, kad priimtų Jį į savo širdis. „Samariečio krepšys" teikia humanitarinę pagalbą, bet daro tai su konkrečiu tikslu - kad parodytų Dievo meilę žmonėms.

Jūs pradėjote „Samariečio krepšio" veiklą ir komunistinėje Šiaurės Korėjoje. Kokia dabar ten situacija?

Dirbame Šiaurės Korėjoje, tikriausiai pavojingiausioje pasaulio šalyje. Labai sudėtinga situacija ne tik dėl komunistinės santvarkos, bet ir todėl, kad žmonės ten garbina savo diktatorių. Bet mes atvykome prabilti jiems apie Jėzų. Teikiame humanitarinę pagalbą - maisto atsargų, nes ten jaučiamas stiprus jo stygius, medikamentų ir medicinos paslaugų, tokių kaip dantų tvarkymas. Vyriausybė mus toleruoja. Aš esu atsargus kalbėdamas apie mūsų misiją, kodėl esame čia, apie tikėjimą Jėzumi Kristumi.

Prieš porą mėnesių vyko įdomus pokalbis su jų ministru pirmininku. Kalbėjomės apie maisto trūkumą, ir aš pasakiau, kad jei jie suteiktų laisvę Bažnyčiai, Dievas palaimintų jų šalį. Tada ministras pirmininkas paklausė: „Ar Dievas palaimins šalį, kuri netiki Juo?" Aš atsakiau: „Taip. Dievas tikrai palaimins jūsų šalį, kad įrodytų, jog Jis yra Dievas." Jį tai sudomino. Tad stengiamės daryti, ką galime.

Kas daugiausia įsitraukia į „Samariečio krepšio" veiklą?

Daugiausia remiamės vietiniais žmonėmis, kurie supranta Jėzaus vardo skelbimo reikšmę. Mums padeda daugybės denominacijų krikščionys ir Bažnyčios. Praktiškai visas mūsų darbas paremtas Bažnyčios veikla. Kartais prie tam tikrų projektų prisideda pasauliečių grupės ir vyriausybės, pavyzdžiui, JAV ir Kanados vyriausybės, Jungtinių Tautų Organizacija. Jiems nepatinka mūsų žinia, jie nemėgsta, kad mes skelbiame žmonėms Jėzų Kristų, bet matydami, jog darome gerus darbus, jie nori padėti.

Esate aplankęs keletą musulmoniškų kraštų. Koks, Jūsų nuomone, turi būti tarpreliginis dialogas, kaip palaikyti abipusį sutarimą?

Islamo Dievas nėra toks pat kaip krikščionių Dievas, kurį mes išpažįstame. Jie irgi tiki vieną Dievą, bet tai ne tas pats Dievas. Mes tikime, kad Jėzus yra Dievo sūnus, o jie pripažįsta Jėzų tik kaip vieną iš pranašų. Toks yra didelis mūsų tikėjimų skirtumas. Bet mes turime mylėti musulmonus ir padėti jiems pažinti Jėzų Kristų. Trokštame, kad jie sužinotų, jog Kristuje gali turėti išganymą, Dangaus ir amžinojo gyvenimo pažadą. Kad visa tai įgyjama dovanai per tikėjimą Jėzumi. Norime, kad visi musulmonai sužinotų, jog per tikėjimą Jėzaus vardu, priėmę Jį į savo širdis, jie gali gauti Viltį ir amžinąjį gyvenimą.

Dėl to mes dirbame daugelyje musulmoniškų šalių ir palaikome su jais šiltus santykius. Tačiau aš netikiu tuo, kuo tiki musulmonai. Tikiu, jog tik Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas, ir kad nėra kito kelio pas Dievą kaip tik Kristus. Dievas iš meilės žmonėms atsiuntė savo Sūnų, kuris numirė už mūsų nuodėmes, kad mes turėtume gyvenimą. Mums tereikia priimti šią žinią tikėjimu.

Kokie yra Jūsų lūkesčiai po „Vilties festivalio" Lietuvoje? Žinome, jog šiuo metu Lietuva pirmauja Europoje pagal savižudybių skaičių.

Vakar susitikę su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu kalbėjomės apie dvasines problemas, kurias išgyvena Lietuvos žmonės. Viena iš jų buvo savižudybės. Jos liudija apie žmonių širdyse viešpataujančią neviltį. Jie išbando alkoholį, seksualinius santykius, galvoja, kad jei turės pinigų, galės nusipirkti tai, kas padarys juos laimingus. Bet taip nenutinka. Jie kažko ieško, bet neatpažįsta, ko. Tai, ko jiems iš tiesų reikia, yra santykis su Dievu.

Mano lūkestis dėl Lietuvos po „Vilties festivalio" yra toks, kad atsiras daug tūkstančių lietuvių, kurie sudės savo viltis ir pasitikėjimą į Kristų.

Lietuva yra sena šalis. Ji turi turtingą paveldą ir didžią istoriją. Lietuva daugybę amžių kentėjo dėl blogio, kurį vietiniams gyventojams darė kitataučiai. Bet svarbiausia tai, jog Dievas myli Lietuvą ir jos žmones ir trokšta, kad jie pažintų Jo sūnų Jėzų Kristų.

Vakar, kai bendravome su kardinolu, kalbėjome ir apie sovietmetį, kada bažnyčios buvo uždarytos ir vyko tikinčiųjų persekiojimas. Jis sakė, kad, 1991 metais sužlugus sovietiniam režimui, tikėjosi, jog Bažnyčia prisikels naujam gyvenimui. Bet taip neįvyko. Bažnyčia susmuko. Kai žlugo komunizmas, iškilo sekuliarizmas. Sekuliarizmo Dievas yra tas pats, kaip ir komunizmo Dievas. Abi jos yra bedievės sistemos. Po nepriklausomybės iškilus sekuliarizmui, žmonės nesuprato, neatpažino, kas vyksta visuomenei.

Mano šalyje politikai ir daugybė žmonių atsuko Dievui nugarą. Jie nenori, kad Dievas kištųsi į jų gyvenimą, kalbėtų į jų širdis. Kaip to pasekmė - pas mus irgi padaugėjo savižudybių. Žmonės, lygiai kaip ir Lietuvoje, kažko ieško, bet nežino ko. Jie jaučia tuštumą širdyje, bet nežino, kaip užmegzti santykį su Dievu. Jeigu jie pakviestų Jėzų į savo širdis ir išpažintų savo nuodėmes, Dievas atleistų, išgydytų jų dvasią ir dovanotų viltį, kurios jie taip ieško. 

Žinome, kad „Samariečio krepšys" teikia paramą Lietuvos vaikams, parūpina kelis tūkstančius kalėdinių dovanėlių. Ar turite planų daugiau įtraukti pačius lietuvius į savo organizacijos veiklą?

Gražiausias šios kalėdinės akcijos dalykas yra tai, jog visos dovanėlės yra apipintos maldomis. Kai kviečiame žmones aukoti dovanėles, prašome melstis už vaikus, kurie jas gaus. Žmogus, dalindamasis gėriu, nežino, į kieno rankas pateks ta dovanėlė, bet Dievas žino. Tad į Lietuvą kartu su kalėdinių dovanų dėžėmis atkeliauja maldos, dvasinis užtarimas.

Tikiu, kad kai tokia daugybė žmonių meldžiasi už Lietuvos vaikus, jie tikrai savo gyvenimuose pažins Dievą. Tikiu, kad iš Lietuvos gali kilti misionierių, keliausiančių į kitus kraštus. Žmones turi įkvėpti Jėzaus auka už mus. Savo gražiame mieste turite gausybę gražių bažnyčių, kurių bokštų smaigaliuose esantys kryžiai primena, ką Viešpats dėl mūsų padarė. Joks kitas Dievas - nei Buda, nei Alachas, nemirė ant kryžiaus dėl žmonijos atpirkimo. Jėzus yra pasiryžęs ateiti į kiekvieną jį kviečiančią širdį.

Bendravo Monika Midverytė

Bernardinai.lt

Bendrinti: