Pamilti Dievą padedant muzikai

Kaunietė atlikėja Gabrielė Gvazdikaitė krikščioniškos muzikos pasaulyje Lietuvoje debiutavo 2017 metais albumu „Tu mane sukūrei“. Ji kukli, nedaugžodžiaujanti, tačiau mielai kalbanti apie Dievą, mylinti Jį, muziką ir žmones, kuriems gieda. Paklausta, kokiais penkiais žodžiais apibūdintų save, atsako paprastai: „Be Jėzaus aš esu niekas.“ Šiame interviu kviečiame daugiau sužinoti apie Gabrielės muzikinį kelią, kūrybą ir antrąjį albumą. Už straipsnį dėkojame žurnalui „Gyvieji šaltiniai“.

 

Gabriele, Tave pažįsta kaip krikščioniškos muzikos atlikėją, bet ką dar veiki gyvenime?

Esu anglų kalbos mokytoja. Prieš dvejus metus baigiau šios srities studijas, nes visada žinojau, jog tarnystė bus Dievui, o duoną užsidirbsiu kitu būdu. Tikrasis mano pomėgis ir tai, su kuo noriu sieti gyvenimą, yra giesmių rašymas ir jų atlikimas. Deja, šiuo metu negaliu to daryti visą laiką. Kaune gyvenu su mama ir seserimi. Mano sesuo Debora kuria klipus bei filmuoja ir fotografuoja mūsų koncertus, o mama moko ir skatina eiti į priekį bei daugiau daryti dėl Dievo.

 

Kuo skiriasi krikščioniškos giesmės nuo dainų, arba kas yra krikščioniška muzika?

Skiriasi tuo, kad giesmės šlovina Dievą. Pasaulio muzika dažniausiai sukasi apie pasaulio rūpesčius, o Dievą šlovinanti muzika rodo į Jėzų Kristų. Taip pat nemanau, kad šlovinimui tinkami visi muzikiniai stiliai. Kai ką tiesiog gera giedoti, ir muzikantai gali lengvai nukrypti į muzikavimą ir mėgavimąsi tuo, ką daro. Tačiau Jėzus tuomet gali likti kažkur šalia. Taip nuolat kovoji, kad mylėtumei ne pačią muziką, o ją sukūrusį Dievą, džiaugtumeisi muzikavimu, bet neleistumei jam užimti Dievo vietos. Dievą šlovinanti muzika niekada neturėtų nukrypti nuo esmės – nuo paties Asmens Jėzaus Kristaus.

 

Šlovinimas – kur kas daugiau nei muzika. Kaip Tu apibūdintumei muzikinį šlovinimą? Kodėl jis krikščionims toks svarbus?

Muzikinis šlovinimas yra Dievo dovana mums, nes šlovindami galime priartėti prie Jo daug greičiau. Tai ypač aktualu bažnyčios susirinkimuose, kai norime prie Dievo artintis vienos širdies, vienos minties. Šlovinimas skatina vienybės pojūtį Kristaus Kūne. Muzika padeda mums išreikšti savo jausmus Dievui, išgirsti tai, ką Jis sako apie mus, ir pamilti Jį iš naujo. Tačiau net ir iš pažiūros Dievą šlovinanti muzika gali likti tik muzika, jei Šventoji Dvasia neateina ir neprisiliečia prie žmonių širdžių. Asmeniškai aš išgyvenu Šventosios Dvasios prisilietimą, kai Dievas duoda malonę visiškai susitapatinti su tuo, ką giedu, ir mano žodžiai kaip malda eina tiesiai prie Dievo sosto, į Jo širdį. Kiekvienam tikinčiajam šis ryšys su savo Dangišku Tėvu yra gyvybiškai svarbus, nors tikriausiai tai galima išgyventi ir nebūtinai muzikinio šlovinimo metu.

 

Kur įgijai muzikinį išsilavinimą?

Viskas prasidėjo pirmoje klasėje, kai tėvai mane išlydėjo į muzikos mokyklą. Bandžiau ją lankyti, bet pamenu, man nepatiko, kad visiems kitiems viskas sekėsi geriau; jie mokėjo natas, o aš nieko. Ir po pusės metų mokytis nebenorėjau. Truputį rimčiau pradėjau dainuoti būdama ketvirtoje klasėje, kai dramos būrelio mokytoja pastebėjo, jog man tai patinka. Ji supažindino mane su mūsų mokyklos muzikos mokytoja ir beveik ketverius metus kartu ruošėmės įvairiems mokyklos renginiams ir miesto konkursams. Galbūt septintoje klasėje užsiminiau mokytojai, kad namuose turiu gitarą ir mokausi skambinti. Tačiau iš tikrųjų tingėjau ir vis tolinau tą momentą, kai mokytis pradėsiu iš tikrųjų. Bet galiausiai pasiėmusi tuo metu patikusią dainą, išmokau pirmuosius gitaros akordus. Tapau savarankiškesnė ir galėjau pati sau pritarti – net neįsivaizdavau, jog tai man labai padės ateityje.

 

Kaip nutiko, kad pradėjai atlikti krikščionišką muziką?

Aštuntoje klasėje mes išsikraustėme, ir aš turėjau pakeisti mokyklą. Tuo pačiu metu pradėjome lankytis Kauno laisvųjų krikščionių bendruomenėje, kur man pasiūlė prisidėti prie jaunimo šlovinimo grupės. Taip ir prasidėjo mano, kaip šlovintojos, kelias. Iki tol neįsivaizdavau, kad galėčiau Dievui tarnauti šlovindama, tačiau bėgant laikui supratau, jog tik tam ir noriu pašvęsti Jo dovanotą talentą. Taigi įstojusi į universitetą dar dalyvaudavau šen bei ten, bet jau nebenorėjau savo dainavimu tiesiog linksminti žmones. Bažnyčioje su jaunimu įkūrėme krikščionišką muzikos grupę „C Team“, kuri vėliau tapo „Christ Team“. Bėgant laikui keitėsi grupės sudėtis ir atėjo laikas, kai mūsų keliai išsiskyrė, bet iki šiol palaikome šiltus santykius.

 

Kaip Tavo muzikinė tarnystė klostėsi toliau?

2011 metais su šeima perėjome į Kauno krikščionių bažnyčią, kur Dievas pradėjo visiškai naują etapą ir daug ko mokė. 2015 metų pabaigoje Dievas leido užrašyti pirmąją mano giesmę. Giesmių atsirado vis daugiau, o 2016 metais pradėjome įrašinėti pirmąjį mano albumą, kurį išleidome po metų. 2017 metais Dievas suvedė su Inga Dobiliene, kuri ėmėsi organizuoti mano koncertinę veiklą ir surinkti grupę. Taip atsirado Gabrielė ir grupė. Pirmąjį grupės koncertą surengėme 2017 metų rugsėjo 23 d. ir nuo to laiko esame koncertavę įvairiose Lietuvos bendruomenėse bei kelis kartus užsienyje.

 

Kaip atsirado Tavo pirmoji giesmė?

Vieną 2015 metų rudens vakarą nuėjau į bažnyčios maldos susitikimą, kuriame daugiau niekas nepasirodė. Buvau viena, pasiėmiau gitarą ir pradėjau giedoti. Po truputį tai pavirto atgaila, malda ir galiausiai mano lūpomis pradėjo skambėti nauja giesmė. Tai buvo visiškai netikėtas, rimuotas ir melodiją turintis tekstas – giesmė „Tu mane sukūrei“. Iki tol tai atrodė visiškai neįtikėtina, nes maniau, kad visos gražiausios giesmės jau parašytos, ir kad jas kurti – tikrai ne man, bet Dievas buvo gailestingas. Jis priminė, kad 2015 metų pradžioje, pavasarį, vienas mūsų bažnyčioje tarnavęs pastorius išsakė pranašystę apie „mano muziką“, kuri pasitarnaus Jo tikslams. Tuo metu maniau, kad ta „mano muzika“ – mano atliekamos giesmės, bet kai Dievas po kelerių metų priminė šią pranašystę, supratau, kad Jis tikrai turėjo galvoje mano sukurtas giesmes!

 

Tavo giesmėse iš pirmojo albumo „Tu mane sukūrei“ gausu biblinių motyvų ir tekstų. Kaip juos atsirenki ir kodėl? Kaip kuriamos giesmės?

Pati esu patyrusi, kaip būna nuostabu, kai sunkiose situacijose iškyla giesmė, mintyse suskamba Dievo žodžio tiesa, sustiprinanti ir padedanti išgyventi tas situacijas. Tad savo giesmėmis taip pat noriu padėti tikintiesiems perprasti biblines tiesas ir jas taikyti savo gyvenime. O jas atsirenku taip, kaip veda Šventoji Dvasia. Kartais tai vyksta skaitant Bibliją, kai kokia nors vieta man tiesiog ypatingai suskamba ir atsiskleidžia. Kelis motyvus giesmėms esu susapnavusi. Kitais kartais tiesiog išgirstu ką nors besimeldžiantį, besidalijantį liudijimu, žodžiu ar padrąsinimu, ir suprantu, kad tai taip pat svarbu ir turi tapti giesme. Kai jau turiu kokį nors motyvą ar temą, ieškau kitų su juo susijusių Rašto vietų ir bandau jas sujungti, kad nauja giesmė perteiktų būtent tai, ką turi perteikti. Kartais tai įvyksta labai greitai, o kartais turi leisti giesmei subręsti.

 

Kai kas galėtų sakyti, jog lieka nedaug vietos kūrybai, originalumui, nes jau yra tam tikros temos, motyvai, jie turi atitikti Bibliją... Ką Tu manai?

Manau, kad Dievo Žodis neišsemiamas, ir net jei visi bandytume parašyti giesmes remdamiesi ta pačia Rašto vieta, jos vis tiek turėtų skirtingus „atspalvius“ ir galėtų apreikšti kažką naujo. Kuriant susijungia ne tik Dievo Žodis, bet ir kuriančiojo asmenybė bei patirtis, todėl galiu bandyti jums kalbėti apie Dievą taip, kaip Jis man save apreiškė, ir tai, ką leido su Juo išgyventi. Kitas žmogus, turėdamas kitokios patirties, tą pačią vietą galės interpretuoti dar kitaip. Žinoma, kalbu ne apie teologinius nukrypimus aiškinant Dievo Žodį, bet labiau apie mūsų skirtingumą ir gebėjimą jausti Dievo meilę asmeniškai ir Jį suprasti taip, kaip nesupranta nė vienas kitas žmogus žemėje.

 

Neseniai įrašei antrąjį albumą „Ateitis su viltimi“. Kuo šis albumas yra kitoks, ypatingas?

Šiame albume turėtų jaustis tiek kūrybos, tiek muzikinio apipavidalinimo vientisumas. Prie projekto dirbo labai daug muzikantų, buvo aranžuočių kūrėjų ir daug idėjų, kurias visi kartu bandėme įgyvendinti. Pirmasis albumas išėjo tik iš Dievo malonės, nes beveik visi darėme tai pirmą kartą, ir buvo labai daug klaidų. O šiame albume, viliuosi, išgirsite jau kiek brandesnę kūrybą bei komandinio darbo vaisius. Kai svarstėme, kokios giesmės turi patekti į šį albumą, Dievas davė dar vieną giesmę, ir supratau, kad ji ir užbaigs albumą. Tai giesmė „Ateitį su viltimi“ pagal Jeremijo knygos 29 skyriaus 11 eilutę: „Aš žinau, kokius sumanymus turiu dėl jūsų, – sako Viešpats. – Sumanymus jūsų gerovei, o ne nelaimėms, ir ateitį su viltimi.“ Pirma albumo giesmė „Nors rūpinies ir nerimauji“, o paskutinė – „Ateitį su viltimi“, tad visas albumas kalba apie tai, kad ir kokius sunkumus išgyventume šioje žemėje, Viešpats savo vaikams yra paruošęs pačius geriausius dalykus.

 

Kokie džiaugsmai ir iššūkiai kilo įrašinėjant albumą?

Didžiausi iššūkiai kilo repeticijose, kai turėjome išgryninti kiekvienos giesmės skambesį ir, žinoma, sugroti jas kiek įmanoma tobuliau. Nusprendėme įrašinėti viską gyvai ir visi vienu metu, o dažniausiai albumai įrašinėjami grojant vienam instrumentui vienu metu, tad mums tokia idėja buvo vienas didelis iššūkis, nes turėjome viską atlikti labai gerai. Taip pat buvome filmuojami, bet tai nesukėlė ypatingų sunkumų, tik buvo kiek neįprasta. Taigi nors ruoštis buvo nelengva, Dievas mums atlygino įrašų metu, nes viską pavyko įrašyti per dvi dienas ir su dideliu džiaugsmu širdyse.

 

Įsivaizduok, kad Tavęs neriboja jokie ištekliai... Ką Tu, kaip krikščionė atlikėja, norėtumei padaryti?

Turbūt norėčiau, kad Lietuvos krikščioniškos muzikos padangėje atsivertų daugiau galimybių savo giesmes įrašinėti krikščionims muzikantams. Norėčiau, kad man nebereikėtų dirbti įprasto darbo ir galėčiau užsiimti vien tik kūryba, koncertine veikla ir kitokia tarnyste.

 

Linkime Dievo palaimos Tavo kūryboje ir dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Akvilė Širvaitytė

www.gyviejisaltiniai.lt