Kiekvienas tikėjimas vienodai geras. Ar tikrai?

Nuolat girdžiu žmones sakant: „Bet kuris tikėjimas yra vienodai geras, nes visos religijos moko to paties: gėrio, meilės, pagarbos ir pagalbos kitiems, skatina sutelkti pastangas, kad būtum išgelbėtas ir pan.“ Tokius pasisakymus apibendrinčiau taip: religijos tikslas (turima minty bet kuri religija – krikščionybė, islamas, judaizmas, pagonybė ir t. t.) yra padaryti žmogų geresnį, o tai jau savaime yra geras dalykas. Reiktų tik džiaugtis, kad žmonės kažkuo tiki, įsitraukia į savo religijos veiklas. Sutikčiau, kad toks požiūris man, kaip evangelikui, yra kur kas priimtinesnis, nei ateistinės sistemos kurtas priešiškumas bet kokiai religinei idėjai arba praktikai ar vienos stiprios dominuojančios religinės grupės priešiškumas viskam, kas nėra panašu į ją. Bet kaip krikščionis su panašiu teiginiu negaliu sutikti dėl kelių priežasčių. 

Visų pirma, toks požiūris demonstruoja paslėptą pranašumą religinių įsitikinimų atžvilgiu. Juk skirtingos religijos ir tikėjimų sistemos egzistuoja todėl, kad žmonės mano, jog jų įsitikinimai yra teisingi, o kiti klaidingi ar bent jau mažiau teisingi nei jų. Kuo tas įsitikinimas savo tikėjimo teisingumu tvirtesnis, tuo tikėjimo išpažinėjas yra labiau atsidavęs savo religijai. Tačiau žmonės, kurie teigia, kad visos religijos geros ir teisingos, bei moko to paties, prisiima „geranoriško“ dėdės ar tetos vaidmenį. Tad šypsodamasis jis ar ji žiūri į skirtingų religijų išpažinėjus, tarytum į smėlio dėžėje nesutariančius vaikus, ir kiekvienam sako: „Nebūtina nesutarti! Visi jūs teisūs!“. Tačiau nepastebimai šis geranoriškas dėdė ar ši geranoriška teta sėda į tikėjimo eksperto, religijos arbitro kėdę ir tarytum lengvai išsprendžia per tūkstantmečius išminčių bei skirtingų religijų išpažinėjų neišspręstus ginčus, lepteldamas paprastą teiginį: „Laimėjo visi! Visi teisūs!“ Ar tai nėra paviršutiniškas žvilgsnis, kiek iš aukšto žvelgiantis į kitus? 

Antra, religija yra neatsiejama nuo jos tiesos, nes tikėjimas nėra tik moralinių teiginių rinktinė ar elgesį lemiantis etikos sąvadas. Bent jau krikščionybė tokia nėra. Krikščionybė yra žmogaus atpirkimo religija, o ne savikūros instrumentas. Todėl žmonės, teigiantys, kad visos religijos yra vienodai geros ir vienodai teisios, atmeta vieną pagrindinių jų elementų – tiesą. Protu suvokiamą, logika pagrindžiamą tiesą. Labai svarbu, kad religija yra vertinga ne dėl kažkokio slapto ezoterinio priedo. Pagal krikščionių įsitikinimus, Evangelija savyje įkūnija tiesą. Krikščionys tiki, kad ši tiesa yra įasmeninta Jėzuje Kristuje. Kai pažįstame tiesą, ji padaro mus laisvus. O melas, priešingai – sukausto grandinėmis.

Trečia, religija, bent jau krikščionybė, skelbia Dievą kaip Asmenį. Todėl visų religijų suplakimas į vieną katilą su aukštais kraštais ir pavadintą „Visos religijos yra geros“ nuasmenina Dievą. O kaip pasekmė lieka nuasmenintas ir tokios filosofijos išpažinėjas. Ką turiu minty? Įsivaizduokime vienišą motiną, kuri viena augino sūnų nuo mažens. Jai reikėjo daugiau dirbti, kad galėtų finansiškai aprūpinti save ir savo vaiką. Jai teko didesnis emocinis ir fizinis krūvis auklėjant, disciplinuojant, išgyvenant sūnaus paauglystės sūkurius, einant į mokyklos tėvų susirinkimus, renkant sūnui būrelius, vežant į juos bei motyvuojant juos toliau lankyti, pasirenkant profesiją, nerimaujant dėl jo įpročių, charakterio, pasirinkimų bei įtartinų draugysčių. Visas jos gyvenimas sukosi apie sūnų, ir tai nebuvo lengvas uždavinys. Ir štai išaušta diena, kai sūnus baigia universitetą ir rankoje laikydamas diplomą pakyla giminių susitikime ir pasako įkvepiančią kalbą apie savo gyvenimą, įveiktus iššūkius bei atsiveriančius horizontus. Baigdamas kalbą, jis nori padėkoti mamai, bet staiga pasako tokius žodžius: „O baigdamas norėčiau padėkoti tai, dėl ko visa ligšiolinė kelionė, sėkmė ir pasiekimai būtų neįmanomi. Tad dėkoju moteriai, mamos idėjai, visoms moterims, kurios gali būti motinomis ir galiausiai tokiomis tampa. Ačiū jums!“ Kažkam po šios kalbos užstrigo kąsnis gerklėje... Kas įvyktų su šio jaunuolio motina? Mažų mažiausiai ji liktų šokiruota ir netektų žado. Tai būtų didelis jos, kaip šio jaunuolio motinos, jausmų įžeidimas.

Dievas yra Asmuo, tad mūsų idėjos Dievą atvaizduoti kaip į detales nesigilinančią, tiesą laikančią reliatyvia, asmens atributų neturinčią būtybę iš esmės prieštarauja krikščionybei. Dėl tokios filosofinės laikysenos, kai nustojame Dievą laikyti Asmeniu, mes pamažu asmeniu nustojame laikyti ir vienas kitą.

Ketvirta, pirmasis Dievo įsakymas skamba: „Neturėk kitų dievų“, o antrasis: „Nedaryk jokio Dievo atvaizdo.“ Žymusis reformatorius Martynas Liuteris yra pažymėjęs, kad neįmanoma padaryti nuodėmės prieš tai nesulaužius pirmojo įsakymo. Tik nustojęs garbinti tikrąjį Dievą, žmogus pradeda gaminti netikro dievo atvaizdą – stabą. O kas jis yra? Stabas yra žmogaus kūrybos, lūkesčių, giliausių širdies troškimų bei idėjų projekcija. Paprastai kalbant – tai, kas žmogui suteikia saugumą, ramybę, savotišką išgelbėjimą, yra stabas. Būtent jį žmogus iškelia į aukščiausią vertybių hierarchijos vietą ir pastato Dievo vieton. Tai gali būti bet kas: seksas, pinigai, valdžia ir t. t. Šios vertybės ir buvo tiek antikos, tiek ir šių dienų dievybės, kurioms lenkėsi ir tebesilenkia žmonės. Kodėl apie tai rašau? Nes mes linkę susikurti, suprojektuoti savo įsitikinimus, komfortą, mus pačius pateisinantį dievą bei religines pažiūras. Jos tampa mūsų tiesa, mūsų supratimu, mūsų pateisinimu, mūsų religija. Štai kur bėda: krikščionybė ir istorijos pavyzdžiai mums rodo, kad žmogaus susikurti tiesos pakaitalai anksčiau ar vėliau susiduria su amžinąja tiesa kaip jūroje dreifuojantis laivas su uolomis. Kaip jūros bangos sudūžta, atsitrenkusios į smėlėtą krantą, taip klaidingos idėjos apie Dievą subyra, susidūrusios su Tiesa, o prietemų stabai sunyksta išaušus Tiesos rytui.

Penkta, populiarus teiginys, kad visos religijos moko gerų dalykų, – suprask, jos visos turi bendrą vardiklį, nes skatina žmogų „tapti geresniu“, – yra klaidingas. Krikščionybės skelbiama Geroji Naujiena iš esmės yra kitokia. Evangelija kviečia žmogų į pokyčių pasaulį ne taip, kaip kitos religijos, raginančios sutelkti asmenines valios pastangas ir taip bandyti įtikti dievybei, užsitarnauti jos palankumą. Evangelija yra malonės žinia. Žmogus nusidėjo, o nuodėmės poveikis taip giliai ir nepataisomai paveikė žmogų, kad jo moralinės pastangos pasikeisti, būti geram, elgtis tinkamai, atlikti gerus darbus šeimai ir visuomenei situacijos nebepataisys. Nuodėmė nepagydomai sugadino žmogaus širdį (protą, jausmus ir valią). Malonės žinia yra ši: Dievas, matydamas žmogaus sugedimą, atsiuntė savo Sūnų, kad Jis savanoriškai mirdamas ant kryžiaus sumokėtų už žmonių nusikaltimus ir taip pelnytų žmonėms atleidimą ir naują amžiną gyvenimą. Ši malonės dovana Dievui kainavo neįtikėtinai daug. Žmogui tai nekainuoja nieko. Štai malonės žinia! Sunku patikėti, kai šią žinią išgirsti. Tačiau per atgailą ir tikėjimą žmonėms yra atleidžiama, jie tampa Dievo vaikais, jų širdyse įsiviešpatauja ramybė ir džiaugsmas. Būtent iš meilės Kristui kaip pasekmė kyla noras gyventi kitokį gyvenimą: taip, kaip mokė Kristus, apaštalai, kaip moko Šventasis Raštas.

Krikščionis, sukūręs asmeninius santykius su Dievu per Kristų, pirmiausia širdyje atranda ramybę. Pokyčiai atsiranda vėliau kaip pasekmė. O kitos religijos moko priešingai: reikia dėti daug pastangų, tinkamai elgtis, aukoti bei aukotis ir, jei viską atliksi, tuomet galbūt Dievas tau nusišypsos ir tu atrasi ramybę su Juo. Dinamine prasme, tai iš esmės priešingas veikimas. Visos religinės pastangos save nuteisinti kyla iš išorės į vidų, o krikščionybėje priešingai – iš vidaus į išorę. Per Evangeliją Dievas pirmiausiai siekia perkeisti žmogaus širdį, o vėliau ir visą jo gyvenimą.

Dėl to aš, kaip krikščionis, renkuosi laikytis Šventojo Rašto tiesos bei krikščionybės mokymo apie save, pasaulį, Dievą bei išgelbėjimą. Per Kristų Dievas suteikia ramybę ir džiaugsmą širdžiai ir aiškumą protui, kad nebegyventume betikslio gyvenimo bei nepaklystume įvairiausių filosofijų labirintuose.

 

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, 2019 m. ruduo