Dievo Avinėlis: Kūdikis mums gimęs, Sūnus mums duotas

Dailininkė ir autorė Jenedy Paige

 

Prieš keletą metų panorau nutapyti kūdikėlio Jėzaus gimimo sceną. Tas užmojis kėlė šiek tiek baimės, bet vis tiek ryžausi. Logiškiausia man pasirodė pradėti nuo išsamaus tyrimo, todėl pirmiausia atsiverčiau Evangeliją pagal Luką: „[Marija] suvystė jį [kūdikį Jėzų] vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 7).

Vėliau susiradau vieno archeologo, Džefrio R. Čedviko (Jeffrey R. Chadwick), straipsnį, kurio atradimai ir įžvalgos buvo labai įkvepiančios ir tikrai atvėrė akis, leido visai kitaip pažvelgti į tą istoriją. Matot, Dž. Čedvikas kaip archeologas Izraelyje kasinėjimus atlieka jau daugiau kaip tris dešimtis metų. Jo specializacija – biblinių pasakojimų fonas, istorinis ir kultūrinis kontekstas. Taigi Dž. Čedvikas kaip specialistas teigia, kad ėdžios greičiausiai buvo išskaptuotos iš kalkakmenio – tokio balto akmens, kurio kaip gamtinių išteklių gausu visame Izraelio regione. Savo nuomonę jis paremia įrodymais – aibe nuotraukų, kuriose matyti daug įvairių laikotarpių ėdžių / lovių, aptiktų per daugelį metų archeologinių kasinėjimų metu. Ir nors paprastai įsivaizduojame ėdžiose gulintį vaikelį, miegantį ant minkšto šienelio, archeologijos specialistas išsklaido ir šį vaizdinį, teigdamas, kad greičiausiai vaikelis gulėjo ant žalios žolės. Juk kam tas šienas, jei kiaurus metus Judėją supančiuose kalnuose galėdavai rasti šviežios žolės? Taigi, kaip matome, ūkininkams nebuvo jokio reikalo vežtis į tvartus didžiules kupetas šieno. O ėdžios dažniau būdavo naudojamos ne žolei, o vandeniui laikyti (taigi veikiau tai buvo lovys).

Šį tą naudingo išsiaiškinau ir apie tekste minimus vystyklus. Labai dažnai galvodami apie senovinius vystyklus, įsivaizduojame neišvaizdžias, paprastas audeklų skiautes ar prastas palas, liudijančias Marijos ir Juozapo skurdą. Bet iš tikro kūdikio (giminės pratęsėjo) vystyklams izraelitų kultūroje buvo skiriama labai daug dėmesio. Tuoj po sužadėtuvių jauna mergina puldavo siuvinėti vystyklų – tai būdavo maždaug 15 cm drobės juostos, išsiuvinėtos jaunikio ir nuotakos giminių simbolika. Taigi tos gražios juostos simbolizuodavo dviejų šeimų susiliejimą į vieną. Be to, tokie rankdarbiai bylodavo ir apie jaunosios kruopštumą. Merginos stengdavosi, kad dailiai atrodytų abi išsiuvinėtų juostų pusės, kad paveikslai sutaptų, – tai simbolizuodavo, kad mergina puiki ne tik išore, bet ir vidumi. Per vestuvių ceremoniją tokiomis juostomis būdavo perjuosiamos ir apvyniojamos jaunųjų rankos. Taigi vystyklai, į kuriuos buvo susuptas mūsų Gelbėtojas, turėjo būti padabinti Judo liūto ir Jesės kamieno vaizdais.

Šie naujai atrasti istoriniai ir archeologiniai faktai gerokai pakeitė mano supratimą apie Evangelijoje pagal Luką užrašytus įvykius. Supratau, kad dėl daugybės matytų piešinių, prieš kelis šimtmečius nutapytų Europos dailininkų, mūsų sąmonėje nugulę visai kitokie vaizdiniai. Aišku, negali tų dailininkų kaltinti – jie tapė taip, kaip suprato, ir pagal tuo metu turėtą pažinimą bei išmanymą. Vis dėlto supratau, kad šiuolaikiniai dailininkai irgi turėtų nesnausti ir pamėginti naujai iliustruoti anuos įvykius – pagal naujus atradimus.

Nieko nelaukdama ėmiausi darbo ir pasidariau pirmuosius eskizus. Iš akmenskaldžių gavau kalkakmenio, nusipirkau drobinių juostų. Lyg pagal užsakymą mano gerų bičiulių šeimoje tuo metu kaip tik gimė berniukas. Dar nuostabesnis sutapimas buvo tai, kad jį pavadino Luku. Sudėjusi krūvon visus tuos „komponentus“, sukūriau tokį paveikslą, kokį matote.

Uoliai darbavausi pieštuku, o vėliau teptuku. Prieš akis pamažu ryškėjantis vaizdas lašas po lašo sklidinai pripildė mano širdį. Supraskit, atmetus visą tą holivudinę dramą, per amžius nugulusias tradicijas, medį ir šieną, belieka tik ant balto akmens gulintis naujagimis, įvyniotas į baltas, išsiuvinėtas drobės juostas. Tas vaizdinys beregint nukreipė mano mintis į mūsų Gelbėtojo gyvenimo tikslą – Jis gimė tam, kad… mirtų. Jis atėjo kaip aukai skirtas avinėlis, auka už visą žmoniją. Tampa aišku, kodėl Jo gyvenimas prasideda ant akmens – tarytum ant akmeninio aukuro. Jis suvyniotas į drobines juostas – panašiai kaip ir po mirties. Kadangi daiktas, ant kurio kūdikis guli, yra veikiau vandens lovys, tai taip pat galingas simbolis – Jėzus bus gyvasis vanduo, teikiantis gyvybę kiekvienam, visiems. Mano akyse tvenkėsi ašaros, galvojant apie Tėvą, kurio Sūnaus likimas buvo aiškus nuo pat pirmos užgimimo akimirkos. Jau buvo aiški Jo mirtis. Paskui širdį užliejo begalinis dėkingumas už tai, kad Jis – vienintelis, Dievo viengimis Sūnus, kuris bus visų mūsų Gelbėtojas, Išganytojas. Šlovinau Dievą už tai, kad Jis sutiko atsiųsti savo Sūnų, karalių Karalių ir viešpačių Viešpatį, mirti, kad mes galėtume gyventi. Kokia nuostabi, kokia gera žinia! Kokia paguoda ir koks didis džiaugsmas! Kokia didžiulė dovana mums dovanota! Ateikime pagarbinti

 

Beje, lietuvių k. žodis prakartėlė yra kilęs iš žodžio prakartas, kuris reiškia: (1) ėdžios; (2) lovys guvuliams gerti arba ėsti (vertėjos pastaba).

www.jenedypaige.com

vertė Rūta Rušinskienė

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, Nr. 474, 2019 gruodis